Pereiti prie turinio

ekologiškos daržovėsJei susirūpinote savo sveikata, tikriausiai pirmiausia pagalvojote apie sveiką ir subalansuotą mitybą, kuri yra neatsiejama nuo ekologiško maisto. Šiomis dienomis tai yra labai plačiai eskaluojama ir aptariama tema. Žinoma, kaip ir kiekvienu atveju, galime girdėti tiek skeptikų, tiek ir šalininkų pasisakymus. Pirmieji teigia, kad ekologiškas maistas neegzistuoja, o tuo tarpu sveikos mitybos šalininkai tvirtina priešingai. Ir nors nuomonių yra labai daug ir įvairių, negalima ignoruoti ir paneigti seniai pripažinto fakto – ekologiškas maistas egzistuoja, o ekologiško maisto nauda yra neginčijama. Tai įrodo ir kai kurios pasaulio tautos, kuriose gyventojai daugiau dėmesio yra linkę skirti ekologiškų produktų auginimui ir jų vartojimui. Taigi, kokia yra tikroji ekologiško maisto nauda?

Nuo to, kaip yra užauginamas ekologiškas maistas, tiesiogiai priklauso ir mūsų psichologinė bei fizinė būklė. Be to, tai turi labai didelės įtakos ir mus supančiai aplinkai. Ekologiškuose maisto produktuose dažniausiai yra kur kas daugiau maistingųjų medžiagų, vitaminų ir mineralų. Juose taip pat yra nemažai antioksidantų – pastarasis veiksnys yra vienas iš svarbiausių, dėl kurių didelė dalis šiuolaikinių žmonių įprastinį maistą stengiasi pakeisti ekologišku. Kaip žinia, pramoniniu būdu pagamintame maiste dažnai galima aptikti įvairių alergijas sukeliančių cheminių medžiagų ir konservantų, todėl vartotojai, kurie yra alergiški tam tikriems maisto produktams, neretai šias problemas lengvai išsprendžia pasirinkę ekologiškus jų atitikmenis.

Žinoma, negalima pamiršti ir dar vieno svarbaus fakto – neorganiškai užaugintame maiste yra daug pesticidų, kurie neigiamai veikia mūsų organizmą, todėl jei norite maitintis sveikiau, jokiu būdu to nepamirškite. Juolab, kad ekologiškas maistas yra kur kas šviežesnis ir skanesnis nei įprastiniai maisto produktai.

Ir nors kai kurie šiuolaikiniai skeptikai tvirtina, kad nėra jokios priežasties rinktis ekologišką produktą vietoje daugeliui įprasto, tai yra labai neteisingas ir realybės neatitinkantis požiūris. Valgydami ekologiškus maisto produktus, savo organizmui suteikiame kur kas daugiau jam reikiamų medžiagų ir išvengiame įvairių galimų sveikatos sutrikimų kilimo rizikos, kuris padidėja tuomet, kai vartojame įvairius chemiškai apdorotus maisto produktus.

ekologiskas maistasPastaruoju metu ekologiškas maistas tapo labai populiariu vartotojų pasirinkimu. Tačiau nemaža dalis vartotojų, kurie taip pat nori maitintis sveikai ir subalansuotai, neretai susiduria su viena ir ta pačia dilema – kas yra ekologiškas maistas ir kaip jį atskirti nuo įprastinių daugelio iš mūsų kasdien vartojamų maisto produktų? Žinoma, kad tikrai ne kiekvienas iš mūsų esame linkę valandų valandas studijuoti maisto produktų etiketes, ieškodami jose to, kas mums yra nepažinta ir nesuprantama, tačiau iš tiesų to daryti nereikia – suprasti, kas yra ekologiškas maistas, galima ir kur kas paprasčiau.

Jei ant vieno ar kito jus dominančio maisto produkto etiketės jūs matote labai daug skirtingų cheminių medžiagų, galite būti tikri, kad tai nėra ekologiškas produktas. Todėl dažniausiai ekologišku maistu yra įvardijami tokie maisto produktai, kurie nėra šaldomi, konservuojami ar chemiškai apdorojami. Be to, bet koks ekologiškas produktas privalo gauti ekologišką sertifikatą.

Labai puikiu pavyzdžių galėtų tapti daugelio mėgstami pomidorai. Galbūt ne kartą pastebėjote, kad iš įprastinės maisto prekių parduotuvės įsigijus vienos ar kitos rūšies pomidorus (ypač ne jų sezono metu), juos savo šaldytuve galite laikyti ne vieną savaitę. Ir tai neabejotinai yra pati geriausia priemonė, padedanti suprasti, kuo skiriasi ekologiškas ir cheminėmis medžiagomis apdorotas maisto produktas. Jei į šaldytuvą įdėsite ekologiškai užaugintą pomidorą, vos po kelių dienų galite pastebėti, kad jis sukežo ir tapo nebevartojamas (pastaba – skirtingai nei agurkus, pomidorų nepatariama laikyti šaldytuve). Todėl supraskite vieną paprastą taisyklę – jei maisto produktai, kuriuos kasdien vartojate, puikios būklės gali išlikti ne vieną savaitę, tai įprastai negali būti ekologišku būdu užaugintas produktas.

Žinoma, nereikėtų suprasti klaidingai – ekologiškas maistas nėra vien tik tas, kurį gauname nuėmę derlių. Taip pat galime vartoti ir ekologišką mėsą, ekologiškus pieno produktus, kiaušinius ir kt. Todėl jei jūs norite būti tikri dėl to ar tikrai pasirenkate ir valgote ekologišką maistą, pirmiausia pasidomėkite, kokiu žymėjimu turėtų būti paženklintas ekologiškas maistas ir taipogi nepraleiskite progos pasidomėti ekologiškų maisto produktų pardavėjais. Tai užtikrins, kad ant savo stalo matysite tik pačios aukščiausios kokybės sveiką maistą.

Net ir tie, kurie skiria pakankamai dėmesio tam, ką ir kaip valgo bei geria, gali būti suklaidinami visuomenėje vyraujančių klaidingų įsitikinimų apie taisyklingą maitinimąsi. Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė atkreipia dėmesį į 10 labiausiai paplitusių mitų.

1. Liesi produktai yra sveikesni. Vien tai, kad produkte yra mažiau riebalų, dar nereiškia, kad jis sveikesnis. Yra daug produktų, kuriuose daug riebalų, o jie yra ne tik sveiki, bet ir būtini mūsų organizmui. Pavyzdžiui, riebi jūrinė žuvis turi daug Omega-3 riebalų rūgščių, kurios labai svarbios mūsų sveikatai. Avokaduose, riešutuose, aliejuose taip pat yra mums labai reikalingų riebalų.

2. Valgyti reikia po mažai, bet dažnai. Kai kurių žmonių, tikinčių šia taisykle, valgymas pavirsta nuolatiniu kramsnojimu – valgoma kas valandą ar dvi, bet niekada taip ir nepasisotinama. Alkis parodo, kad kūnui reikia energijos, tuomet ir reikėtų pradėti valgyti. Sotumo jausmas parodo, kada maisto jau užtenka ir galima baigti valgyti. Kiekvieno žmogaus valgymo dažnumas yra labai individualus ir priklauso ne tik amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo, bet ir nuo to, kiek ir ko valgyta praėjusį kartą. Ilgesnės kaip 4-5 valandų pertraukos tarp valgių taip pat nėra gerai, nes sutrikdo medžiagų apykaitą. Valgyti „po mažai“ yra labai neapibrėžtas nurodymas, skatinantis ignoruoti tikruosius kūno poreikius.

3. Per dieną reikia išgerti virš 2 litrų skysčių. Kiekvienam žmogui skysčių poreikis yra skirtingas. Tam pačiam žmogui, skirtingomis sąlygomis gali reikėti skirtingo kiekio skysčių. Būnant karštame ore, pirtyje ar sportuojant, skysčių netenkama, todėl jų reikia daugiau. Normaliai skysčių kiekis, į kurį patenka vanduo, arbata ir pan., apskaičiuojamas arba pagal žmogaus kūno masę – 30 ml/kg svorio, arba pagal suvalgomo maisto kiekį – 1 suvartotai kilokalorijai reikia 1 ml skysčių.

4. Skysčių gėrimas neturi įtakos atminčiai. Įrodyta, kad skysčių gėrimas gali turėti įtakos mokinių mokymosi rezultatams. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, kurie geria nepakankamai ir kuriems trūksta skysčių, pasižymi blogesne dėmesio koncentracija, atmintimi, blogiau atlieka užduotis.

5. Termiškai neapdorotame („žaliame“) maiste yra augalinių fermentų, kurie gerina virškinimą. Suvalgius net ir aukšta temperatūra nepaveiktus augalus, juose esantys fermentai skrandyje dėl rūgščios terpės suyra ir tampa neveiksmingi. Taigi maisto virškinimui žmogaus organizmas pats gamina jam reikalingus fermentus. Tyrimai rodo, kad skrandžio fermentų išsiskyrimą bei virškinimą skatina, pavyzdžiui, natūralus bikarbonatinis mineralinis vanduo. Vieni iš geriausiai žinomų bikarbonatinių vandenų pasaulyje yra šie: „Borjomi“ (Gruzija, 3880 mg bikarbonatų litre), „Gerolsteiners“ (Vokietija, 1815 mg bikarbonatų litre), „Campilho“ (Portugalija, 1479 mg bikarbonatų litre). Iš Lietuvoje platinamų bikarbonatinių mineralinių vandenų „Borjomi“ yra populiariausias.

6. Negalima valgyti po 18 val., nes kalorijos, gautos vakare didina svorį. Kalorija yra kalorija, jos vertė nesikeičia priklausomai nuo paros meto. Organizme medžiagų apykaita vyksta visą parą, ji nenutrūksta. Niekada nebūna taip, kad atėjus tam tikrai valandai (18 ar 19 val.) „išsijungtų“ energijos poreikis, nutrūktų medžiagų apykaita ir organizme nebebūtų naudojama energija.

7. Labai sveika kartais pabadauti ar išsivalyti organizmą. Kūnas nekaupia kenksmingų medžiagų, o jas neutralizuoja, paverčia nekenksmingais junginiais ir pašalina. Inkstai, kepenys, oda ir plaučiai – visi šie organai tarnauja kaip organizmo valymo sistema, todėl papildomai jo valyti nereikia. Badaujant ardomi savi audiniai, nes kūnui reikia gauti energijos išgyventi. Tokia priemonė ne išvalo, o priešingai – badavimo metu prisigamina daug toksinių medžiagų.

8. Tam, kad būtume sveiki, reikia kasdien vartoti vitaminų ir mineralų papildus. Maisto papildai – vitaminai ir mineralai – negali atstoti tinkamos mitybos teikiamos naudos sveikatai. Dauguma sveikų žmonių gauna pakankamai mineralų ir vitaminų tiesiog tinkamai maitindamiesi bei gerdami natūralų bikarbonatinį mineralinį vandenį. Kai kuriose situacijose vitaminų ir mineralų poreikis tampa didesnis ir jų gauti su maistu tampa sunkiau, tuomet ir rekomenduojami papildai, pavyzdžiui, nėštumo metu, po ligos ir pan.

9. Kava ir arbata sukelia dehidrataciją (skysčių netekimą). Mažesnis nei 400 mg kofeino kiekis neskatina dehidratacijos, o kavoje ar arbatoje esantis vanduo dar ir suteikia mums skysčių. Taigi arbata ar kava, netgi ir stipri, gali būti skanus būdas žmogui gauti daugiau skysčių. Be to, kava ir arbata turi kitokių teigiamų poveikių sveikatai: jose yra antioksidantų, kurie apsaugo nuo laisvųjų radikalų ir taip sumažina daugelio ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių, riziką.

10. Ekologiškas maistas yra sveikesnis. Atlikti tyrimai parodė, kad tiek ekologiško, tiek neekologiško maisto poveikis sveikatai yra toks pats. 2010 m. buvo išspausdinta sisteminė apžvalga, kuri apibendrino daugiau kaip 98 tūkst. per pastaruosius 50 metų atliktus tyrimus. Autoriai padarė išvadą, kad ekologiškas maistas nėra nei geresnis, nei naudingesnis, nei turi kažkokios didesnės įtakos sveikatai negu įprastas neekologiškas maistas. Taip pat nustatyta, kad ekologiškas maistas savo biologine verte (t.y. vitaminų, mineralų, baltymų, riebalų, angliavandenių kiekiu) nesiskiria nuo neekologiško. 2012 m tą patį patvirtino ir Švedijos mokslininkų grupė.

„Lietuvos gyventojų mityba nesveika“, – tuo įsitikinęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto akademinių reikalų prodekanas, Visuomenės sveikatos instituto direktorius, profesorius, medicinos mokslų daktaras Rimantas Stukas. Anot jo, įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad pastebimų maitinimosi įpročių gerėjimo tendencijų kol kas nematyti. Priešingai, mityba darosi vis labiau nevisavertė. Vienintelis teigiamas pokytis – pastaruoju metu lietuviai suvalgo mažiau gyvūninės kilmės riebalų, juos keičia įvairiausiais aliejais.

Kasdien valgančiųjų šviežius vaisius ir daržoves sumažėjo trečdaliu

Į klausimą, kuo ir kodėl mūsų mityba yra ydinga, R. Stukas atsako štai taip: „Pirmiausia, mes valgome per daug ir per riebiai. Energiją žmogaus organizmas gauna iš angliavandenių, baltymų ir riebalų. Pastarųjų, pagal sveikos mitybos taisykles, racione tiekiamos energinės vertės dalis turėtų būti ne daugiau nei trečdalis, tuo tarpu mes daugiau nei pusę visos mums reikalingos energijos gauname iš riebalų.

Antra blogybė – mūsų organizmas stokoja sudėtinių angliavandenių, kitaip tariant, valgome per mažai grūdinių kultūrų, vaisių ir daržovių. Įdomiausia yra tai, jog per paskutinįjį dešimtmetį kasdien valgančiųjų šviežių vaisių ir daržovių sumažėjo maždaug trečdaliu. Atrodytų, šių produktų pilnos parduotuvės, turgeliai, nemažai mūsų patys užsiimame sodininkyste ir daržininkyste, tačiau įpročio valgyti daugiau šių gamtos gėrybių niekaip neišsiugdome. Kai kurie žmonės šioje situacijoje save linkę „pateisinti“ tuo, jog, pavyzdžiui, pietums ar vakarienei paruošti kokių nors salotų užtrunka pakankamai daug laiko: daržoves reikia nuplauti, nulupti, nuskusti, sutarkuoti, susmulkinti ir panašiai. O juk dauguma nuolat kažkur skuba, lekia, bėga.

Kita didžiulė bėda, su kuria Vakarų Europos šalys susidūrė jau gerokai anksčiau – suvalgoma vis daugiau pusgaminių arba jau visiškai paruošto vartoti maisto. Tokio maisto biologinė vertė yra žymiai mažesnė. Meškos paslaugą į kasdienį valgiaraštį įtraukiamiems patiekalams daro ir sintetiniai maisto priedai bei konservantai, kuriais dažnas gamintojas „pagardina“ savo produkciją, tokiu būdu pailgindamas tinkamumo vartoti laiką, bet produktą dirbtinai „pasendindamas“. Anot profesoriaus, dėl visų šių priežasčių Lietuva Europoje pirmauja pagal sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. Aišku, nemažai įtakos šioms ligoms turi ir žalingi įpročiai, per mažas fizinis aktyvumas, nuolatinis stresas, tačiau nevisavertė mityba yra vienas svarbiausių ir daugiausiai lemiančių veiksnių. Riebalų perteklius ir sudėtinių angliavandenių stygius sąlygoja kraujagyslių kalkėjimo procesus.

Ką mes paveldėjome?

Kaip teigia R. Stukas, lietuvių maitinimosi įpročiai pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ir metodiką yra tiriami kas 5 metus. Paskutinis tyrimas buvo atliktas 2007-aisiais. „Atliekant tyrimą žmonių buvo klausiama, kokiais kriterijais jie vadovaujasi rinkdamiesi maistą. Tik apie 19 procentų visų respondentų atsakė, kad jie produktus perka galvodami apie sveikatą. Apie 30 procentų apklaustųjų tikino ieškantys kuo pigesnio maisto. Maždaug 30 procentų dalyvavusiųjų tyrime pirmenybę teikė maisto skoniui, likusieji, rinkdamiesi produktus, svarbiausiais laikė šeimos narių poreikius. Bus labai įdomu sužinoti naujo tyrimo, kurį numatyta atlikti šiemet, rezultatus. Asmeniškai aš manau, kad ekonominio sunkmečio metu lietuvių maitinimosi įpročiai dar labiau pablogėjo. Daugumai žmonių lemiamu kriterijumi renkantis maistą tapo jo kaina. Sveikata ir jos profilaktika pasistūmėjo į periferiją“, – savo įžvalgomis dalijasi R. Stukas.

Pasak Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus, kalbant apie ydingus lietuvių maitinimosi įpročius, derėtų nepamiršti vieno labai svarbaus fakto – nesveikos mitybos tradicijos yra paveldėtos. „Karo ir pokario metais šalyje buvo jaučiamas maisto stygius. Gerovės rodikliu tuomet būdavo maistu nukrauti stalai, patiekalai būdavo gaminami riebiai, su įvairiausiais padažais, siekiant ne tik pasisotinti, bet ir pasipuikuoti prieš aplinkinius. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog mūsų proseneliai, seneliai daug dirbdavo fiziškai, tad riebiai valgydavo sąmoningai. Riebus maistas jiems suteikdavo darbui reikalingos energijos. Natūralu, jog visi šie įpročiai buvo perduoti iš kartos į kartą, neįmanoma jų atsikratyti per dieną“ – aiškina profesorius. Anot jo, nemenkomis lietuvių maitinimosi bėdomis (jos, beje, būdingos ir kitoms šalims) reikėtų laikyti ir tai, jog dauguma žmonių stresą ar įtampą malšina valgydami, pernelyg dažnai ir pernelyg kaloringai užkandžiauja, geria per mažai gryno, natūralaus vandens.

Maisto papildai – blogis ar organizmui naudingas dalykas?

Apie savo sveikatą, šios profilaktiką R. Stukas ragina galvoti ne kuom nors susirgus, o kuo anksčiau. „Organizmo senėjimo procesai prasideda nuo 25 metų, tad būtina juos sulėtinti, eliminuoti kai kuriuos neigiamus veiksnius, norint vyresniame amžiuje gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą. Lengviausiai kontroliuojamas dalykas yra mūsų mityba, reikia tik pasiryžti tai daryti. Būtina vadovautis sveikos mitybos patarimais, jei trūksta kokių nors žinių, nebijoti klausti.

Įvairių medžiagų, kurių su maistu negauname ar gauname per mažai, stygių galima kompensuoti maisto papildais ir vitaminais. Tačiau prieš pradedant vartoti kokį nors preparatą, reikia atminti, kad maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Mes, lietuviai, esame labai kraštutiniški žmonės. Jei kažkas pasakė, kad maisto papildai – blogis, visi aklai tuo patikime ir liaujamės juos vartoję. Jei kažkas viešai išdėstė priešingą nuomonę, kad maisto papildai yra organizmui būtinas dalykas, puolame juos pirkti, dažnai net neįsigilinę, ką konkrečiai įsigyjame.

Kadangi absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių nei kasdien, nei kas mėnesį nereikia rūpintis privalomuoju sveikatos draudimu (iš dirbančiųjų ir jų darbdavių šios įmokos išskaičiuojamos „automatiškai“, o apie du trečdalius įvairių kategorijų gyventojų draudžiami valstybės lėšomis), vis dar atsiranda pamirštančių ar numojančių ranka į tai, jog kai kuriems kartais tuo reikia pasirūpinti patiems.

Štai viename dienraštyje buvo išspausdintas piliečio laiškas sveikatos apsaugos ministrui: netekęs darbo, o kaip vėliau paaiškėjo – ir privalomojo sveikatos draudimo, žmogus piktinosi mūsų sveikatos apsaugos sistema. Anot jo, devynerius metus mokėjęs valstybei mokesčius ir tik mėnesį jų nesumokėjęs, sunegalavęs pats turėjo susimokėti už apsilankymą pas gydytoją. Bet ar pagrįstai piktinamasi? Juk galima, sakysim, įsiregistruoti darbo biržoje, ir sveikata bus draudžiama valstybės lėšomis.

Arba štai iš darbo išėjusi moteris po kiek laiko išvyksta į užsienį pas gimines žinodama, jog yra nedrausta privalomuoju sveikatos draudimu (ir, suprantama, neturėdama Europos sveikatos draudimo kortelės), bet, matyt, tikėdamasi, kad nieko neatsitiks. O kai ji ten atsidūrė ligoninėje ir už gydymą ėmė kauptis didelės sąskaitos, susirūpinusiems giminėms tegalėjome paaiškinti, jog atgaline data jokio draudimo negalima apmokėti ir įforminti.

Ką reiškia gydytis be privalomojo sveikatos draudimo? Ligos, tuo labiau sunkios, atveju gydymas gali pareikalauti vadinamųjų katastrofinių sveikatos išlaidų, kurių daugelis žmonių susirgę negalėtų išsimokėti, ir tai taptų asmenine, net šeimos drama. Tektų mokėti už kiekvieną (išskyrus būtinąją pagalbą) medicinos paslaugą. Tad, suprantama, verčiau kiekvieną mėnesį (jei reikia) stropiai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir nesijaudinti dėl galimos didelės už sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigos išrašytos sąskaitos.

Ši prievolė galioja seniai, ir bedarbis, nepanoręs registruotis darbo biržoje, už privalomąjį sveikatos draudimą per mėnesį turi mokėti 72 litus. Tačiau, kaip sakėme, jis turi aiškią išeitį – užsiregistravęs darbo biržoje žmogus privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamas valstybės. Primename, kad valstybės lėšomis draudžiami ir kiti, labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys – vaikai, moksleiviai, dieninių skyrių studentai, asmenys, turintys būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pensijai gauti, neįgalieji, – jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Tokių valstybės lėšomis draudžiamųjų šalyje dabar beveik 2,2 milijono. Už asmenis, gaunančius su darbo santykiais susijusių pajamų – dirbančius pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojus, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir kt., jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis, – socialinio draudimo (ir privalomojo sveikatos draudimo) įmokas apskaičiuoja ir sumoka darbdavys.

Tokių žmonių, kurie kas mėnesį turi pasirūpinti savo privalomuoju sveikatos draudimu, tai yra, patys mokėti įmokas, Lietuvoje nėra daug: ūkininkai, gaunantieji pajamų pagal autorines sutartis ar iš sporto ar atlikėjo veiklos, besiverčiantieji individualia veikla asmenys, taip pat darbingi, bet niekur nedirbantys gyventojai (pavyzdžiui, namų šeimininkės) ir kiti į draudžiamųjų kategorijas nepatenkantys. Svarbu nepamiršti, kad savarankiškai mokant už atitinkamą mėnesį tokią įmoką derėtų sumokėti iki to mėnesio paskutinės dienos. To nepadarius draustumas privalomuoju draudimu nutrūksta, o pradėjus iš naujo mokėti šias įmokas draustu asmuo tampa tik po trijų mėnesių. Kita vertus, neapdraustas (ar neapsidraudęs) asmuo, kuriam prireikia medicinos pagalbos, turi galimybę nelaukti 3 mėnesių ir iš karto gauti reikiamą sveikatos priežiūrą, kurios išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. Tam jis turi sumokėti 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką (šiuo metu – 2400 Lt). Kad draustumas nenutrūktų, įmokas toliau reikia mokėti įprasta įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kas mėnesį po 72 litus.

Mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos finansavimo pagrindas ir yra privalomasis sveikatos draudimas, iš jo įmokų PSDF biudžete sukaupiamos lėšos, kurias administruoja ligonių kasos. Šios lėšos tampa garantija apdraustiesiems. Tai reiškia, kad visiems bus suteikta paslaugų tiek, kiek reikės, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų. Taip pat ar panašiai veikia daugelio pasaulio šalių sveikatos draudimo sistemos. Taip sudaroma galimybė visiems apdraustiems asmenims gauti iš PSDF biudžeto apmokamas įvairias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apdraustiesiems šio fondo lėšomis taip pat padengiamos kompensuojamųjų vaistų, medicinos pagalbos priemonių ir ortopedijos technikos priemonių įsigijimo ir kitos išlaidos. PSDF biudžetas finansuoja ir labai svarbias sveikatos programas: moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslaugas, onkologinių ligų (gimdos, krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio ir kt.) prevenciją. Šios prevencinės programos padeda anksti diagnozuoti ligas ir veiksmingiau jas gydyti.

Na, o jei privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas (ar apsidraudęs) Lietuvos pilietis lankosi Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine bei Šveicarijoje ir jam prireikia būtinosios medicinos pagalbos, ten jam suteiktos tokios paslaugos visiškai arba iš dalies apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Vairuotojai nebeabejoja dėl privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, daugelis automobilį apdraudžia dar ir kitokiomis draudimo rūšimis. Bet juk mūsų sveikata yra nepalyginamai brangesnė nei automobilis ir ja, jos draudimu privalu nuolat rūpintis.

SAM informacija

Vartotojų susidomėjimas tuo, ką jie valgo, auga. Atitinkamai didėja ir poreikis maisto kokybei. Natūralu, kad maisto gamintojai, siekdami patenkinti augančius vartotojų poreikius ir padidinti savo gaminamų produktų konkurencingumą, gausina produkcijos asortimentą, naudoja naujas technologijas, norėdami pagaminti gaminį, savo savybėmis išsiskiriantį iš kitų, esančių rinkoje. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti gaminius, ženklinamus užrašu „Be jokių E“.

Kas gi yra tie E? „Raide E žymimi ES teisės aktais leidžiami naudoti, esant technologinei būtinybei, tam tikri maisto priedai, be kurių negalima perdirbti maisto produkto“, – paaiškino Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento direktorius Saulius Jasius. Prieš įtraukiant priedus į ES leidžiamų naudoti maisto priedų sąrašą, ištiriama, ar jie saugūs naudoti. Pagal tradiciškai nusistovėjusį tam tikrų produktų suvartojimo kiekį nustatomos maisto priedo normos, leidžiamos dėti į vieną ar kitą produktą. Europos maisto saugos tarnyba taip pat turi patvirtinti, kad tokie perdirbti maisto produktai neturės neigiamo poveikio juos valgančių žmonių sveikatai.

Žinoma, vartotojai norėtų pasirinkti produktą su mažesniu maisto priedų kiekiu ar visai be jų, todėl, reaguojant į paklausą, atsirado gaminiai, į kuriuos nededami maisto priedai. Jie ženklinami užrašu „Be jokių E“. Ar šiuose gaminiuose nėra maisto priedų likučių, tikrina valstybės kontrolės institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Nustačiusi pažeidimus bei vartotojų klaidinimą, ji gamintojui skiria nuobaudas ir uždraudžia tiekti rinkai tokius gaminius.

„Apmaudu, tačiau siekdami padidinti minėtųjų gaminių patrauklumą, tiekėjai neretai pakomentuoja, kad tai ekologiški ar išskirtinės kokybės produktai. Iš tiesų šie gaminiai nėra nei ekologiški, nei išskirtinės kokybės, o jei taip būtų nurodyta etiketėje, būtų traktuojama kaip grubus ženklinimo reikalavimų pažeidimas“, – pabrėžė direktorius S. Jasius.

Ekologiški produktai lengvai atpažįstami

Ekologiški sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai auginami, perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal griežtus reikalavimus. Auginant ir gaminant šiuos produktus nenaudojama sintetinių cheminių medžiagų, hormonų ar antibiotikų. Be to, jie nėra genetiškai modifikuoti. Ekologiškų produktų auginimo procesas ir perdirbimas yra griežtai kontroliuojamas pagal ES ir nacionalinius teisės aktus. ES ekologinės gamybos reglamentai nustato tvarką, kaip turi būti auginamos žemės ūkio kultūros ir auginami gyvuliai bei kaip privaloma juos perdirbti į maistą ir pašarus, norint gauti teisę pagamintą produkciją žymėti ekologiško produkto ženklu. Tik turintis patvirtinamąjį sertifikavimo įstaigos dokumentą gamintojas ir perdirbėjas turi teisę realizuoti savo pagamintą produkciją kaip ekologišką.

Siekiant vartotojams sudaryti sąlygas lengviau atpažinti ekologiškus produktus ir užsitikrinti jų pasitikėjimą, sukurta bendroji ženklinimo tvarka. Produktai ženklinami nacionaliniu ekologiškų produktų ženklu „Ekologinis žemės ūkis“ ir ES ekologinės gamybos logotipu. Ant produkto pakuotės be šių dviejų ženklų taip pat turi būti užrašyti kontrolės įstaigos, kuri tikrina ir sertifikuoja ekologinės produkcijos gamintojus, pavadinimas ir kodas bei valstybės, kurioje užauginta ekologiška žaliava, pavadinimas (pvz., „Lietuva“), arba nurodyta: „ES žemės ūkis“, arba „ne ES žemės ūkis“ (jeigu pagrindinė produkto žaliava užauginta ne ES šalyse).

 

Išskirtinės kokybės produktai parduotuvėse neužsiguli

Lietuvoje taip pat yra dar viena sertifikuotų produktų rūšis – tai išskirtinės kokybės produktai (IKP). Šiems išskirtinai lietuviškiems produktams, išaugintiems ir pagamintiems tausojant aplinką, pasižymintiems natūralumu bei maistingumu, keliami griežtesni negu masinės gamybos produktams reikalavimai. Pirmiausia, ribojamas atstumas nuo taršos šaltinių iki laukų, kuriuose auga augalai ir ganosi gyvuliai, taip pat mineralinių trąšų, pesticidų, veterinarinių vaistų naudojimo kiekis, dažnumas ir laikas. Perdirbant IKP, nenaudojamos genetiškai modifikuotos žaliavos, sintetiniai maisto priedai (konservantai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai, dažikliai). IKP yra šviežesni, nes pateikiami vartotojui per trumpesnį nei įprasta tos kategorijos produktams laiką. Jiems gaminti naudojami maistingumą išsaugantys gamybos būdai, aplinką tausojančios technologijos. Produktuose yra didesnis natūralios ląstelienos, mineralų, vitaminų, polifenolių bei kitų biologiškai vertingų medžiagų kiekis, tačiau mažiau sočiųjų žmogaus organizmui nenaudingų riebalinių rūgščių, druskos, cukraus, taip pat jie yra ne tokie kaloringi.

Kaip pastebėjo S.Jasius, rinkoje šių produktų ne visuomet galima rasti, nes jų paklausa šiandien daug didesnė už pasiūlą, todėl tik pasirodę parduotuvėse, jie greitai išperkami. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu yra sertifikuota 32 IKP – tai medus, bičių duonelė, bičių pienelis, obuoliai, uogos ir daržovės.

ŽŪM informacija

Knypava.lt

Net dažnas miestietis laiko garbės reikalu ne ieškoti bulvių parduotuvėse, o jų užsiauginti – jei ne ūkyje, tai tėvų sodyboje, kolektyviniame sode. Arba bent tokių nusipirkti.

Dabar pasiimi pintinėlę, nužingsniuoji į rūsį ir parsineši tiek, kiek reikia. Ir patogu, ir skanu, ir sveika!

Gausu vertingų medžiagų

Bulvės turi daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų – vitaminų C, B, E, PP. O būtent vitaminai teikia gyvybingumo, tausoja nervus, šalina nemigą, dirglumą. Be to, bulvėse apstu mūsų organizmui reikalingų kalio, kalcio, fosforo druskų.

Geriau – su lupenomis

Sveiko gyvenimo propaguotojai prieš virimą bulves pataria ne skusti, o tik kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu – tada geriau išlieka jų vertingosios savybės. Be to, patartina puode iš pradžių užvirinti vandenį ir tik tada į jį sudėti nuplautas bulves. Virti bulves geriau be druskos. Galima įmesti žalumynų – kaip į sriubą. Tam tinka ir švarios salierų, morkų lupenos. Gautuoju viralu naudinga nusiprausti veidą, nusiplauti rankas, pamirkyti jame kojas – atsigaus, suminkštės, pašvelnės oda.

Dar keli patarimai

Į vandenį, kuriame verda neskustos bulves, įpilkite truputį pieno – bus baltesnės. Galite įpilti ir šiek tiek aliejaus – vanduo, kuriame verda bulvės, ,,nelips“ iš puodo. Bulves skuskite nerūdijančio plieno skutuku, grūskite tik mediniu grūstuvu – išliks daugiau vitaminų. Keptose bulvėse vitaminų, deja, beveik nelieka.

„Pusmarškonei“ reikia mirkalo

Tikri žemaičiai seniau bulves išvirdavo su lupenomis, tada nusunkdavo, sugrūsdavo, šiek tiek atskiesdavo vandeniu, išplakdavo ir perkošdavo per sietą. Lupenos likdavo ant sieto, o į perkoštą baltą tyrę būdavo įdedama miltų (dažniausiai – stambiai maltų ruginių) ir dar paverdama ant nedidelės ugnies. Galiausiai – viskas plakama menturiu, kol sutirštėja. Rezultatas – vadinamoji ,,pusmarškonė“ košė.

,,Pusmarškonė“ būdavo valgoma su specialiu „mirkalu“. Tai – tarsi šių laikų padažas. Mirkalą žemaičiai gamindavosi taip: paspirgindavo rūkytų lašinukų su svogūnais, nusemdavo taukus, ant spirgiukų užberdavo miltų, vėl pakepindavo. Tada tą kepinį atskiesdavo pienu, užvirdavo puode, suversdavo į molinį dubenį (ilgiau neatvės) ir, galiausiai, apipildavo anksčiau nusemtais taukais.

Gydymuisi – sunka

Daugiausiai gydomųjų savybių turi žalių bulvių sunka. Ji gydo virškinimo traktą, gleivinę, padeda sklerozės profilaktikai, žmonėms, kurių oda – su pigmentinėmis dėmėmis. Bulvių sunką nėra malonu gerti. Tačiau ko žmogus nepadarai dėl sveikatos? Bulvių sunka geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną. Kiekvienąsyk jos reikia išsisunkti šviežios – laikyti netinka.

Tarkuoti reikia neskustas bulves, krakmolą būtina nusėsdinti.

Kai kurie liaudies medicinos žinovai pataria, kad tuo metu, kai vartojame bulvių sunką, reikia maitintis tik vegetariškai: nevalgyti nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų, nei kiaušinių – tik augalinį maistą. Net aprašytoji „pusmarškonė“ košė tuomet turėtų būti valgoma ne su įprastu mirkalo, o tik su aliejumi.

Parengė Antanas Mockus

laikraštis „Kėdainių mugė”

Knypava.lt