Pereiti prie turinio

Kadangi absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių nei kasdien, nei kas mėnesį nereikia rūpintis privalomuoju sveikatos draudimu (iš dirbančiųjų ir jų darbdavių šios įmokos išskaičiuojamos „automatiškai“, o apie du trečdalius įvairių kategorijų gyventojų draudžiami valstybės lėšomis), vis dar atsiranda pamirštančių ar numojančių ranka į tai, jog kai kuriems kartais tuo reikia pasirūpinti patiems.

Štai viename dienraštyje buvo išspausdintas piliečio laiškas sveikatos apsaugos ministrui: netekęs darbo, o kaip vėliau paaiškėjo – ir privalomojo sveikatos draudimo, žmogus piktinosi mūsų sveikatos apsaugos sistema. Anot jo, devynerius metus mokėjęs valstybei mokesčius ir tik mėnesį jų nesumokėjęs, sunegalavęs pats turėjo susimokėti už apsilankymą pas gydytoją. Bet ar pagrįstai piktinamasi? Juk galima, sakysim, įsiregistruoti darbo biržoje, ir sveikata bus draudžiama valstybės lėšomis.

Arba štai iš darbo išėjusi moteris po kiek laiko išvyksta į užsienį pas gimines žinodama, jog yra nedrausta privalomuoju sveikatos draudimu (ir, suprantama, neturėdama Europos sveikatos draudimo kortelės), bet, matyt, tikėdamasi, kad nieko neatsitiks. O kai ji ten atsidūrė ligoninėje ir už gydymą ėmė kauptis didelės sąskaitos, susirūpinusiems giminėms tegalėjome paaiškinti, jog atgaline data jokio draudimo negalima apmokėti ir įforminti.

Ką reiškia gydytis be privalomojo sveikatos draudimo? Ligos, tuo labiau sunkios, atveju gydymas gali pareikalauti vadinamųjų katastrofinių sveikatos išlaidų, kurių daugelis žmonių susirgę negalėtų išsimokėti, ir tai taptų asmenine, net šeimos drama. Tektų mokėti už kiekvieną (išskyrus būtinąją pagalbą) medicinos paslaugą. Tad, suprantama, verčiau kiekvieną mėnesį (jei reikia) stropiai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir nesijaudinti dėl galimos didelės už sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigos išrašytos sąskaitos.

Ši prievolė galioja seniai, ir bedarbis, nepanoręs registruotis darbo biržoje, už privalomąjį sveikatos draudimą per mėnesį turi mokėti 72 litus. Tačiau, kaip sakėme, jis turi aiškią išeitį – užsiregistravęs darbo biržoje žmogus privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamas valstybės. Primename, kad valstybės lėšomis draudžiami ir kiti, labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys – vaikai, moksleiviai, dieninių skyrių studentai, asmenys, turintys būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pensijai gauti, neįgalieji, – jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Tokių valstybės lėšomis draudžiamųjų šalyje dabar beveik 2,2 milijono. Už asmenis, gaunančius su darbo santykiais susijusių pajamų – dirbančius pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojus, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir kt., jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis, – socialinio draudimo (ir privalomojo sveikatos draudimo) įmokas apskaičiuoja ir sumoka darbdavys.

Tokių žmonių, kurie kas mėnesį turi pasirūpinti savo privalomuoju sveikatos draudimu, tai yra, patys mokėti įmokas, Lietuvoje nėra daug: ūkininkai, gaunantieji pajamų pagal autorines sutartis ar iš sporto ar atlikėjo veiklos, besiverčiantieji individualia veikla asmenys, taip pat darbingi, bet niekur nedirbantys gyventojai (pavyzdžiui, namų šeimininkės) ir kiti į draudžiamųjų kategorijas nepatenkantys. Svarbu nepamiršti, kad savarankiškai mokant už atitinkamą mėnesį tokią įmoką derėtų sumokėti iki to mėnesio paskutinės dienos. To nepadarius draustumas privalomuoju draudimu nutrūksta, o pradėjus iš naujo mokėti šias įmokas draustu asmuo tampa tik po trijų mėnesių. Kita vertus, neapdraustas (ar neapsidraudęs) asmuo, kuriam prireikia medicinos pagalbos, turi galimybę nelaukti 3 mėnesių ir iš karto gauti reikiamą sveikatos priežiūrą, kurios išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto. Tam jis turi sumokėti 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką (šiuo metu – 2400 Lt). Kad draustumas nenutrūktų, įmokas toliau reikia mokėti įprasta įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kas mėnesį po 72 litus.

Mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos finansavimo pagrindas ir yra privalomasis sveikatos draudimas, iš jo įmokų PSDF biudžete sukaupiamos lėšos, kurias administruoja ligonių kasos. Šios lėšos tampa garantija apdraustiesiems. Tai reiškia, kad visiems bus suteikta paslaugų tiek, kiek reikės, nepriklausomai nuo sumokėtų įmokų. Taip pat ar panašiai veikia daugelio pasaulio šalių sveikatos draudimo sistemos. Taip sudaroma galimybė visiems apdraustiems asmenims gauti iš PSDF biudžeto apmokamas įvairias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apdraustiesiems šio fondo lėšomis taip pat padengiamos kompensuojamųjų vaistų, medicinos pagalbos priemonių ir ortopedijos technikos priemonių įsigijimo ir kitos išlaidos. PSDF biudžetas finansuoja ir labai svarbias sveikatos programas: moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslaugas, onkologinių ligų (gimdos, krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio ir kt.) prevenciją. Šios prevencinės programos padeda anksti diagnozuoti ligas ir veiksmingiau jas gydyti.

Na, o jei privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas (ar apsidraudęs) Lietuvos pilietis lankosi Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine bei Šveicarijoje ir jam prireikia būtinosios medicinos pagalbos, ten jam suteiktos tokios paslaugos visiškai arba iš dalies apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.

Vairuotojai nebeabejoja dėl privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, daugelis automobilį apdraudžia dar ir kitokiomis draudimo rūšimis. Bet juk mūsų sveikata yra nepalyginamai brangesnė nei automobilis ir ja, jos draudimu privalu nuolat rūpintis.

SAM informacija

Vartotojų susidomėjimas tuo, ką jie valgo, auga. Atitinkamai didėja ir poreikis maisto kokybei. Natūralu, kad maisto gamintojai, siekdami patenkinti augančius vartotojų poreikius ir padidinti savo gaminamų produktų konkurencingumą, gausina produkcijos asortimentą, naudoja naujas technologijas, norėdami pagaminti gaminį, savo savybėmis išsiskiriantį iš kitų, esančių rinkoje. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti gaminius, ženklinamus užrašu „Be jokių E“.

Kas gi yra tie E? „Raide E žymimi ES teisės aktais leidžiami naudoti, esant technologinei būtinybei, tam tikri maisto priedai, be kurių negalima perdirbti maisto produkto“, – paaiškino Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento direktorius Saulius Jasius. Prieš įtraukiant priedus į ES leidžiamų naudoti maisto priedų sąrašą, ištiriama, ar jie saugūs naudoti. Pagal tradiciškai nusistovėjusį tam tikrų produktų suvartojimo kiekį nustatomos maisto priedo normos, leidžiamos dėti į vieną ar kitą produktą. Europos maisto saugos tarnyba taip pat turi patvirtinti, kad tokie perdirbti maisto produktai neturės neigiamo poveikio juos valgančių žmonių sveikatai.

Žinoma, vartotojai norėtų pasirinkti produktą su mažesniu maisto priedų kiekiu ar visai be jų, todėl, reaguojant į paklausą, atsirado gaminiai, į kuriuos nededami maisto priedai. Jie ženklinami užrašu „Be jokių E“. Ar šiuose gaminiuose nėra maisto priedų likučių, tikrina valstybės kontrolės institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Nustačiusi pažeidimus bei vartotojų klaidinimą, ji gamintojui skiria nuobaudas ir uždraudžia tiekti rinkai tokius gaminius.

„Apmaudu, tačiau siekdami padidinti minėtųjų gaminių patrauklumą, tiekėjai neretai pakomentuoja, kad tai ekologiški ar išskirtinės kokybės produktai. Iš tiesų šie gaminiai nėra nei ekologiški, nei išskirtinės kokybės, o jei taip būtų nurodyta etiketėje, būtų traktuojama kaip grubus ženklinimo reikalavimų pažeidimas“, – pabrėžė direktorius S. Jasius.

Ekologiški produktai lengvai atpažįstami

Ekologiški sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai auginami, perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal griežtus reikalavimus. Auginant ir gaminant šiuos produktus nenaudojama sintetinių cheminių medžiagų, hormonų ar antibiotikų. Be to, jie nėra genetiškai modifikuoti. Ekologiškų produktų auginimo procesas ir perdirbimas yra griežtai kontroliuojamas pagal ES ir nacionalinius teisės aktus. ES ekologinės gamybos reglamentai nustato tvarką, kaip turi būti auginamos žemės ūkio kultūros ir auginami gyvuliai bei kaip privaloma juos perdirbti į maistą ir pašarus, norint gauti teisę pagamintą produkciją žymėti ekologiško produkto ženklu. Tik turintis patvirtinamąjį sertifikavimo įstaigos dokumentą gamintojas ir perdirbėjas turi teisę realizuoti savo pagamintą produkciją kaip ekologišką.

Siekiant vartotojams sudaryti sąlygas lengviau atpažinti ekologiškus produktus ir užsitikrinti jų pasitikėjimą, sukurta bendroji ženklinimo tvarka. Produktai ženklinami nacionaliniu ekologiškų produktų ženklu „Ekologinis žemės ūkis“ ir ES ekologinės gamybos logotipu. Ant produkto pakuotės be šių dviejų ženklų taip pat turi būti užrašyti kontrolės įstaigos, kuri tikrina ir sertifikuoja ekologinės produkcijos gamintojus, pavadinimas ir kodas bei valstybės, kurioje užauginta ekologiška žaliava, pavadinimas (pvz., „Lietuva“), arba nurodyta: „ES žemės ūkis“, arba „ne ES žemės ūkis“ (jeigu pagrindinė produkto žaliava užauginta ne ES šalyse).

 

Išskirtinės kokybės produktai parduotuvėse neužsiguli

Lietuvoje taip pat yra dar viena sertifikuotų produktų rūšis – tai išskirtinės kokybės produktai (IKP). Šiems išskirtinai lietuviškiems produktams, išaugintiems ir pagamintiems tausojant aplinką, pasižymintiems natūralumu bei maistingumu, keliami griežtesni negu masinės gamybos produktams reikalavimai. Pirmiausia, ribojamas atstumas nuo taršos šaltinių iki laukų, kuriuose auga augalai ir ganosi gyvuliai, taip pat mineralinių trąšų, pesticidų, veterinarinių vaistų naudojimo kiekis, dažnumas ir laikas. Perdirbant IKP, nenaudojamos genetiškai modifikuotos žaliavos, sintetiniai maisto priedai (konservantai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai, dažikliai). IKP yra šviežesni, nes pateikiami vartotojui per trumpesnį nei įprasta tos kategorijos produktams laiką. Jiems gaminti naudojami maistingumą išsaugantys gamybos būdai, aplinką tausojančios technologijos. Produktuose yra didesnis natūralios ląstelienos, mineralų, vitaminų, polifenolių bei kitų biologiškai vertingų medžiagų kiekis, tačiau mažiau sočiųjų žmogaus organizmui nenaudingų riebalinių rūgščių, druskos, cukraus, taip pat jie yra ne tokie kaloringi.

Kaip pastebėjo S.Jasius, rinkoje šių produktų ne visuomet galima rasti, nes jų paklausa šiandien daug didesnė už pasiūlą, todėl tik pasirodę parduotuvėse, jie greitai išperkami. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu yra sertifikuota 32 IKP – tai medus, bičių duonelė, bičių pienelis, obuoliai, uogos ir daržovės.

ŽŪM informacija

Knypava.lt

Net dažnas miestietis laiko garbės reikalu ne ieškoti bulvių parduotuvėse, o jų užsiauginti – jei ne ūkyje, tai tėvų sodyboje, kolektyviniame sode. Arba bent tokių nusipirkti.

Dabar pasiimi pintinėlę, nužingsniuoji į rūsį ir parsineši tiek, kiek reikia. Ir patogu, ir skanu, ir sveika!

Gausu vertingų medžiagų

Bulvės turi daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų – vitaminų C, B, E, PP. O būtent vitaminai teikia gyvybingumo, tausoja nervus, šalina nemigą, dirglumą. Be to, bulvėse apstu mūsų organizmui reikalingų kalio, kalcio, fosforo druskų.

Geriau – su lupenomis

Sveiko gyvenimo propaguotojai prieš virimą bulves pataria ne skusti, o tik kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu – tada geriau išlieka jų vertingosios savybės. Be to, patartina puode iš pradžių užvirinti vandenį ir tik tada į jį sudėti nuplautas bulves. Virti bulves geriau be druskos. Galima įmesti žalumynų – kaip į sriubą. Tam tinka ir švarios salierų, morkų lupenos. Gautuoju viralu naudinga nusiprausti veidą, nusiplauti rankas, pamirkyti jame kojas – atsigaus, suminkštės, pašvelnės oda.

Dar keli patarimai

Į vandenį, kuriame verda neskustos bulves, įpilkite truputį pieno – bus baltesnės. Galite įpilti ir šiek tiek aliejaus – vanduo, kuriame verda bulvės, ,,nelips“ iš puodo. Bulves skuskite nerūdijančio plieno skutuku, grūskite tik mediniu grūstuvu – išliks daugiau vitaminų. Keptose bulvėse vitaminų, deja, beveik nelieka.

„Pusmarškonei“ reikia mirkalo

Tikri žemaičiai seniau bulves išvirdavo su lupenomis, tada nusunkdavo, sugrūsdavo, šiek tiek atskiesdavo vandeniu, išplakdavo ir perkošdavo per sietą. Lupenos likdavo ant sieto, o į perkoštą baltą tyrę būdavo įdedama miltų (dažniausiai – stambiai maltų ruginių) ir dar paverdama ant nedidelės ugnies. Galiausiai – viskas plakama menturiu, kol sutirštėja. Rezultatas – vadinamoji ,,pusmarškonė“ košė.

,,Pusmarškonė“ būdavo valgoma su specialiu „mirkalu“. Tai – tarsi šių laikų padažas. Mirkalą žemaičiai gamindavosi taip: paspirgindavo rūkytų lašinukų su svogūnais, nusemdavo taukus, ant spirgiukų užberdavo miltų, vėl pakepindavo. Tada tą kepinį atskiesdavo pienu, užvirdavo puode, suversdavo į molinį dubenį (ilgiau neatvės) ir, galiausiai, apipildavo anksčiau nusemtais taukais.

Gydymuisi – sunka

Daugiausiai gydomųjų savybių turi žalių bulvių sunka. Ji gydo virškinimo traktą, gleivinę, padeda sklerozės profilaktikai, žmonėms, kurių oda – su pigmentinėmis dėmėmis. Bulvių sunką nėra malonu gerti. Tačiau ko žmogus nepadarai dėl sveikatos? Bulvių sunka geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną. Kiekvienąsyk jos reikia išsisunkti šviežios – laikyti netinka.

Tarkuoti reikia neskustas bulves, krakmolą būtina nusėsdinti.

Kai kurie liaudies medicinos žinovai pataria, kad tuo metu, kai vartojame bulvių sunką, reikia maitintis tik vegetariškai: nevalgyti nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų, nei kiaušinių – tik augalinį maistą. Net aprašytoji „pusmarškonė“ košė tuomet turėtų būti valgoma ne su įprastu mirkalo, o tik su aliejumi.

Parengė Antanas Mockus

laikraštis „Kėdainių mugė”

Knypava.lt