Specialistai kalba apie labai panašius išvykusių uždarbiauti tėvų paliktų vaikų čia, Lietuvoje, išgyvenimus, o vėliau – ir negalavimus, kurie ateityje prislėgs visą kartą.

Sociologas Vladas Gaidys sako, kad emigracija Lietuvoje kol kas neturi jokių požymių sumažėti. 2005–aisiais ji buvo pasiekusi apogėjų, kai iš šalies, Statistikos departamento duomenimis, laimės ir darbo ieškoti išvažiavo apie 50 tūkstančių žmonių. „Tikėjomės, kad, pagerėjus ekonominei būklei, 2008–aisiais ji sustos, kad žmonės pradės grįžti, buvo ekonominių vilčių metai, dabar matom, ką matom. Pagal mūsų apklausas žmonių, norinčių išvažiuoti, tik daugėja.“

Viena vertus, išvažiuoti dabar nėra taip sudėtinga, kaip prieš dešimt ar aštuonerius metus. Atlikti specialūs lietuvių emigracijos tyrimai rodo (o ir didelių tyrimų, matyt, nereikia, kad tai suprastumei), jog per keliolika metų susiformavo visai nebloga infrastruktūra, leidžianti žmonėms lengviau išvažiuoti. O išvažiavus nesutrikti ir visiškai neiškristi iš lietuviško konteksto.

„Trisdešimt procentų respondentų nurodo, kad šiuo metu koks nors šeimos narys yra užsienyje, dirba“, – konstatuoja V.Gaidys.
Psichologai, socialiniai pedagogai šiuos skaičius regi kiek kitaip. Emigrantus jie skaičiuoja paliktais čia, Lietuvoje, seneliams, tetoms, dėdėms, šeimos draugams vaikais ir jų dramomis.

Kad vaikams yra nelabai miela gyventi, kad išvykus tėvams dirbti į užsienį jie pasikeičia, pirmiausia pastebi ne globėjai, o mokytojai.
Vilniaus Lukiškių vidurinės mokyklos socialinė pedagogė Agata Višnevska pasakoja vienos jaunos mergaitės istoriją.

„Tai buvo šešiolikos metų mergaitė, mama išvažiavo į užsienį ir paliko globą jos tetai. Teta turėjo savo šeimą ir su mergaite tiesiog negalėjo susitvarkyti – ji užsidarė namuose, nenorėjo niekur išeiti, jautėsi vieniša, palikta, nenorėjo eiti į mokyklą ir bendrauti su vaikais. Sėdėjo namie ir rašė žinutes, kad ji niekam nereikalinga, vieniša, kad ja niekas nesirūpina. Mes to nepastebėjome, net nežinojome, kad tėvai yra išvažiavę, kol pradėjo blogėti pažymiai, ji pradėjo praleisti pamokas. Su klasės auklėtoja nuėjome į namus, pradėjome kalbėtis, kas atsitiko, ir tada supratome, kad mamos nėra namuose.“

Darbo ir socialinių tyrimų instituto tyrimo išvada yra tokia – didžiausią neigiamą įtaką tėvų išvykimas turi vaikų socialiniams poreikiams. „Taip pat vaikų pažangumui mokykloje, mažina jų mokymosi motyvaciją, skatina bendravimo sunkumus“, – sako sociologė Rasa Zabarauskaitė. Bet toli gražu ne visuomet vaikai taip akivaizdžiai – prastais pažymiais, agresyviu elgesiu, mokyklos nelankymu – parodo, kad jiems negera.

Pilaitės vidurinėje mokykloje dirbanti socialinė pedagogė Virginija Ratiukienė sako, kad paliktus Lietuvoje emigrantų vaikus išduoda tik liūdnos akys ir nebūtinai blogas, agresyvus elgesys, prastėjantys pažymiai ar praleidžiamos pamokos.

„Palikti Lietuvoje emigrantų vaikai – nebūtinai problemiška vaikų dalis. Tai – vaikai, kurie reikalauja tam tikro dėmesio. Jų elgesys gali būti geras, jie gali būti labai komunikabilūs, bet būna, kad jie jaučiasi labai vieniši viduje. Jiems dėmesio reikia daugiau“ , – sako pedagogė. V.Ratiukienė sako, kad ne visada iškart sužino, jog tėvai išvažiavę. Kartais vaikai išsipasakoja patys, o kartais išduoda bendraklasiai – kai pasigiria nuolat apsilankantys pas kuriuos nors vaikus. Neretai būna ir taip, kad paliktas tetos ar dėdės globai vaikas gali gyventi ne su jais, o savo tėvų bute.

Psichologei Daivai Balčiūnienei neretai tenka konsultuoti ir emigrantus, ir jų vaikus. „Tada susiduriu su žmonėmis, kai jie čia ateina dėl nerimo, dėl panikos atakų, dėl nepaaiškinamų nuotaikų svyravimų. Ir, tarkim, gana dažnai paaiškėja, kad jiems buvo tiek ir tiek metų, dešimt, dvylika, kad juos tėvai paliko visai patikimiems žmonėms, seneliams, dėdėms, tetoms, bet ir tuo metu atrodė viskas normaliai. Bet lieka randai, tuštumos, vaikas pradeda nelabai pasitikėti savimi. Jis vis tiek jaučiasi paliktas. Ir tai turi įtakos jo tolesnei raidai“, – sako specialistė.

Kodėl tėvai ne visuomet vežasi vaikus? Atsakymas gali būti labai paprastas – taip mano juos apsaugosiantys nuo nežinomybės ir streso.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto bendradarbė Rasa Zabarauskaitė, kartu su kolegomis atlikusi tyrimą apie emigrantus, sako, kad neretai žmonės patys nežino, kur važiuoja. Tokiu atveju vežtis vaikus būtų nelabai atsakinga. „Galbūt tėvai nori apsaugoti savo vaikus, nes jie mano, kad vaikai pripratę prie aplinkos, jie siekia sumažinti neigiamą poveikį. Antras dalykas – patys tėvai nežino, ar ilgam išvažiuoja, todėl jie labiau linkę palikti vaikus Lietuvoje“, – sako sociologė.

Bet į tėvų, jau „užsikabinusių“ užsienyje, klausimą, ar vežtis vaikus, visi kalbinti pašnekovai atsako choru – būtinai. „Visuomenėje yra smerkiama, kai vaikai yra paliekami. Tai – jautrus klausimas. Išvažiavo, paliko vaikus kažkam – į tai yra neigiamai žiūrima. Nors apskritai į tuos, kurie išvažiuoja dirbti, žiūrima labai palankiai. Ar gali būti kitaip, kai daugybė žmonių patys ten dirbo ar jų giminaičiai dirbo? Ar jie gali blogai žiūrėti?“ – klausia sociologas V.Gaidys.

V.Ratiukienė, kasdien susidurianti su paliktais vaikais, taip pat laikosi ne kitokios nuomonės. „Jeigu šeima priėmė bendrą sprendimą išvažiuoti, jokiu būdu ji negali palikti vaiko. Nes jaunesnio amžiaus vaikas gana greitai suranda draugų. Gana greitai išmoksta kalbą. Atskirti vaiką nuo tėvų yra tikrai didelė tragedija.“ Socialinė pedagogė sako pastebėjusi, kad ypač vaikai nelaimingi būna tada, kai kiti vaikai būna su tėvais, o jie – ne su tėvais, o su globėjais.

„Mažesnis vaikas labai džiaugiasi senelių globa, nes seneliai paprastai daugiau leidžia. O vyresni vaikai sutrinka, kai į susirinkimus, renginius ateina kitų tėvai, o jų seneliai. Seneliai ne visada supranta šių dienų mokymosi sunkumus. Taip, yra modernios priemonės, skype, el. paštas. Bet tai nėra tas bendravimas, kai aš kalbu atsisėdusi su vaiku prie kavos ar arbatos puodelio. Vaikas užsidaro savyje ir neaišku, kokių minčių pilna jo galvelė“, – sako socialinė pedagogė.

V. Gaidys mano, kad emigrantams visai nepadeda ir tai, kokia švietimo, socialinė aplinka yra Lietuvoje. „Ateina momentas žmogui, dirbančiam užsienyje, apsispręsti, ar vaikas ir toliau augs ir gyvens toje šalyje, pavyzdžiui, Airijoje, ir tuomet jis jau liks visam gyvenimui. Ar bandyt sugrįžti į tėvynę ir jis jau mokysis tėvynėje. Tai sprendžiama ganėtinai skausmingai“, – perteikia emigrantų išgyvenimus sociologas V.Gaidys. Jis sako, kad ir išsivežti vaikus yra skausminga ir sugrįžti vaikams į Lietuvą tęsti mokslų nėra paprasta.

„Įsivaizduokime Vilniaus mokyklas. Juk čia nėra tokie ypač draugiški santykiai, visko ten būna, ypač 6–7 klasėje daug agresijos. Emigrantų vaikai, pabuvę su tėvais užsienyje, jau yra šiek tiek kitokie, juos pradeda ignoruoti. Mat atvyksta vaikas, kuris kalba jau su akcentu. Jis, aišku, nežino mūsiškių realijų, jis gal ir prisibijo šito agresyvaus pasaulio“, – aiškina V.Gaidys.

Ir vis dėlto retas kuris važiuoja iš Lietuvos dėl smagumo. Dauguma emigrantų, ypač šį sunkmetį, yra vargo prispausti žmonės. Jie stengiasi visomis išgalėmis išsaugoti turimus būstus ir pamaitinti vaikus. Darbo Lietuvoje mažėja. Lietuviai neigiamai žiūri į pačią migraciją kaip reiškinį. Tokios yra sociologų tyrimų išvados.

„Lietuvių nuomone, žmogus turėtų gyventi savo tėvynėje. Ir, matyt, čia susidarė tokios sąlygos, kad daugumai žmonių čia gyventi yra neįmanoma, jie išvažiuoja ne iš kokio ražkažiaus, ne dėl potraukio kelionėms ar šiltiems kraštams, apelsinams, o dėl labai rimtų priežasčių“, – sako V.Gaidys.

Ką vargo prispaustiems žmonėms daryti, kad jų vaikai, palikti Lietuvoje, būtų kuo mažiau luošinami? Kalbėtis su vaiku, jeigu įmanoma, jį pasiimti, jei neįmanoma, su juo bendrauti ir, jei įmanoma, vis dėlto nevažiuoti. Tokia yra psichologų formulė. „Jeigu jau neišvengiamai reikia išvažiuoti, taip gyvenimas prispiria, pirmiausiai su vaiku reikia apie labai daug kalbėti, išvažiavus reikia būtinai palaikyti ryšį“, – sako psichologė D. Balčiūnienė.

Ji pataria tėvams bandyti nuspėti vaiko būseną. Vaikui svarbu, kad tėvai žinotų, kuo jis gyvena ir kas jam rūpi, kokie jo pasiekimai. Svarbu, kad jis nesijaustų atstumtas. „Vis dėlto šeima turi būti kartu. Vaikui yra svarbu, kad jo mama ir tėtis arba bent vienas iš tėvų būtų su juo. Yra ir kitas mūsų sovietinio mentaliteto aspektas – kartais gal geriau gyventi skurdžiau ir tas duonos kąsnis gali būti tikrai sunkiai uždirbamas, bet kartu su vaiku. Ta žala, kuri yra padaroma vaiką paliekant, tikrai yra gana didelė. Ir kol kas mes jos dar negalime įvertinti, nes nedaug laiko yra praėję“, –sako D. Balčiūnienė.

Vis dėlto pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Specialistai sako, kad bendravimas bendravimui nelygu. Šiandien mokyklos yra pilnos vaikų, išalkusių normalaus bendravimo, nes to net ir gyvenant su tėvais jiems trūksta. „Šiais laikais atsiranda galimybių, yra ir gražių pavyzdžių – mama dirba Londone, vaikas yra čia, jie kasdien pasikalba per skype palinki labos nakties. Galbūt net čia dirbdama mama to laiko gali mažiau savo vaikui skirti“, – sako psichologė D. Balčiūnienė.

2010–2011 m. emigracijos mastas nesumažės, manoma, užsienio šalys taip pat atsigaus greičiau nei mūsų šalies ekonomika. Dėl ekonominių sunkumų iki 2015–ųjų šalis gali netekti nuo 100 iki 150 tūkstančių darbingų šalies gyventojų.

Indrė Makaraitytė

atgimimas.lt

Knypava.lt