„Įvardyti ir sukurti save man nuo vaikystės buvo problemėlė, - paklaustas atsako Alytuje gimęs ir augęs, Vilniuje gyvenantis, 50 šalių apkliuvęs Gediminas Degėsys. - Kol buvau mokinys, mama nuogąstavo, kad keliaudamas per būrelius taip ir neatrasiu savęs.

Nelabai drįstu vadintis, bet turėdamas omenyje, kad stengiuosi ir kitiems atskleisti gėrį, grožį, esu filosofas.“ Ko nors šviesaus parnešti savo kraštui teigia siekiantis kiekvieną kartą, kai tyrinėtojo smalsumo vedamas leidžiasi kad ir į skurdžiausius juodukų kvartalus.

Pernai dukart lankėsi Afrikoje

Dvi pastarosios G.Degėsio kelionės - į Pietų Afriką. 2009-ųjų pradžioje su smagia draugija grįžo iš Zimbabvės („Tąkart į ją tik įžengiau“), Zambijos, Botsvanos, Namibijos, Pietų Afrikos Respublikos (PAR), o tų pačių metų pabaigoje - jau vienas - iš pakartotinės kelionės po PAR, Lesotą, Svazilandą. Kaip jam tai pavyksta ir ko keliauja?

„Kadangi yra ir gidas („Vien Taline praėjusią vasarą buvau 20 kartų“), progų ir kompanionų netrūksta. Pirmą kartą į Afrikos pietus leidosi žiūrėti to, ko dauguma, - egzotiškos laukinės gamtos, arba, anot jo, „žvėrukų“. Jie tikrai padarė įspūdį, papildė knygines žinias, o kaip turtingos vaizduotės poetas (jis rašo eilėraščius) vieną kitą pastebėjimą, žiūrėk, jau bus pritaikęs kalbėdamas.

„Jūs matėte, kaip vaikšto žirafos? Gal dėl didelio ūgio ar kitų priežasčių juda lėtai, žirglioja neskubėdamos. Taip ir juodaodžiai: kėblina koja už kojos, juokingai atkišę pilvus. Afrikoje įprastas vaizdas: pavyzdžiui, tvarko šaligatvį. Iškasta duobė, greta keturi penki kombinezonais vilkintys darbininkai.

Vienas kasa, kiti stovi ar gulinėja. Ir tai ne pavienis atvejis - taip yra nuolat! Jei turėdami tokį nuostabų klimatą tenykščiai žmonės dar pasižymėtų lietuvių darbštumu, galėtų būti Amerika numeris du“, - vis tiek su neslepiama simpatija noriai ir daug pasakoja apie svetur sutiktus žmones.

Jie, ne tik svetimtaučiai, nauji ar seni pažįstami, bet ir pirmąkart matomi lietuviai ir nelietuviai, visada yra Gedimino interesų lauke. Nors ir kur būtų, greitai ir lengvai užmezga kontaktą. „Pasak mano disertacijos (jis yra Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas - L.T.) vadovo profesoriaus Antano Andrijausko, kaip filosofas, esu per daug atviras, pernelyg komunikabilus, bet aš nemanau, kad filosofas privalo būti paniurėlis“, - šypsosi.

Širdis atrakina šypsena ir kalba

Plati šypsena ir svetimų kalbų žodžiai nesunkiai atrakina nepažįstamųjų širdis. „Pasakysiu taip: ką paskleidi, tą gauni atgalios. Ir susidūręs, tarkime, su labai išdidžia buhaltere, lieku mandagus, besišypsantis, nors atkaklus. Labai padeda žmogaus vardas“, - negudriomis paslaptimis dalijasi vyras.

Ir iš pirmos kelionės po Pietų Afriką labiausiai prisimena ne „žvėrukus“, bet pažintis su žmonėmis. „Būdami

Livingstone, nedideliame Zambijos mieste, sutemus (saulėlydžiai nepaprastai įspūdingi, tačiau saulė nusileidžia anksti ir labai greit - tartum „išjungta“) keturiese nuvažiavome į turgų. Tai buvo viena gražiausių patirčių! Paskui - į vietinių pasilinksminimo vietą.

Angliškai užkalbinau muzikantus, kurie, kaip paaiškėjo, geriau šneka prancūziškai, mat yra keliaujanti grupė iš Kongo. O juk prancūzų kalba - mano gyvenimo meilė!” - žiburiuojančiomis akimis pasakoja G.Degėsys, poliglotas, laisvai kalbantis ne tik vokiečių, kurią išmoko Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinėje mokykloje, bet ir dar dešimčia savarankiškai įsisavintų kalbų.

Kadangi, be daugelio Europos kalbų, mokosi Afrikoje populiarių zulų, suahelių, pastarąja drauge su muzikantais netgi padainavo!

„Taip, iš tiesų, mėgstu dėmesį, - sutinka Gediminas, - bet mane labai žavi, kai girdžiu svetimą kalbą, matau kitus, ypač kitokius, ja kalbančius žmones.“ Ir savo mokiniams, mat yra privatus užsienio kalbų mokytojas, užduoda klausytis radijo, žiūrėti televizorių ta, kurios moko, kalba, nesvarbu, kad žmogus šios kol kas nesupranta.

Turi savitą mokymo metodiką, kurią ateityje galbūt išdėstys specialiame vadovėlyje: buvimas kalbinėje terpėje, dažnas ar, dar geriau, nuolatinis, tegu pasyvus, svetimų žodžių, sakinių girdėjimas, ką jau kalbėti apie kad ir nerišlų, netaisyklingą, bet visgi aktyvų kalbėjimą, taip pat padeda „įkvėpti“ svetimą kalbą.

„Lygiai kaip knygos - jos irgi spinduliuoja. Negaliu užeiti į namus, kuriuose nėra knygų. Ten, kur auga vaikai, jų privalo būti. Kažkas turi spinduliuoti gėrį“, - netikėtą paralelę išveda pašnekovas. G.Degėsio bibliotekoje ypatingą vietą užima Biblijos įvairiomis pasaulio kalbomis. Vien iš pastarosios kelionės parsivežė penkias. Ir skrisdamas iš Johanesburgo į Europą sugebėjo zuliškai užkalbėti dantis dviem muitinės pareigūnams, kad šie nepareikalautų mokėti už bagažo antsvorį.

Vakarus prasėdėjo bibliotekoje

Dar daugiau pažinčių su žmonėmis Gediminą praturtino antra kelionė į Afriką. Ji nuskilo, nes pirmąsyk viešėdamas susirado draugų: „Taip dažnai atsitinka, nes kai kiti grįžę po dienos išvykų gulasi ilsėtis, Gediminas eina linksmintis.

Ir tą vakarą Keiptaune bare susipažinau su žmogumi iš Tel Avivo, maloniai šnekučiavomės. Nugirdusi pokalbį, priėjo atostogaujančių durbaniečių pora: esą jie nepažįsta nė vieno lietuvio, būtų įdomu pabendrauti. Kartu praleidome dar geras tris valandas, pasikeitėme elektroninio pašto adresais, viešbutį pasiekiau paryčiais…“

Parskridęs į Lietuvą jau rado jų laiškelį. Sužinojusi apie Gedimino domėjimąsi tradiciniu afrikiečių menu, pora pakvietė į Durbaną. (Durbanas įsikūręs ant Indijos, Keiptaunas - ant Atlanto vandenyno kranto.) „Nuostabiausia mano gyvenimo kelionė! Ir pas vietinius vežiojo, ir su jais bendravome, ir su kosių princesės šeima susipažinau, ir meną bei pirmykščius piešinius Drakensbergo kalnuose apžiūrėjau“, - susižavėjimo neslepia G.Degėsys.

Tenkindamas profesinius interesus lietuvis ne tik aplankė Nacionalinį Afrikos meno muziejų, bet ir daugybę vakarų praleido Kwa-Zulu Natal universitete. „Prazondavau universiteto biblioteką ir, įsitikinęs, kad ten nėra nė žodžio apie Lietuvą, padovanojau „Neregėtą Lietuvą“ bei knygą „Lithuania“, - troškimams, kad apie jo šalį būtų žinoma, pildytis padeda lietuvis.

Yra toks taškas žemėlapyje…

Siekiant pažinti neretušuotą įvairių tautų gyvenimą, G.Degėsio teigimu, „tereikia nutolti nuo savo pareigingumo, būti inteligentiškam, išlaikytam, civilizuotam“. Nors Afrikoje nepažįstamų nepažįstami yra tavo

draugai, bet pavojingų akimirkų pasitaiko. Bent iki šiol išvengti pavojaus taip pat padėjo draugiškumas.

Kartą Durbane, trečiame pagal dydį PAR mieste, kuris dėl nusikalstamumo dar vadinamas Afrikos Čikaga, vos išnešė sveiką kailį, kai ėmė kibti trys vietiniai. „Su jais zulų kalba pasikalbėjo kiti du tą patį vakarą ten surasti draugai, kuriems šnekučiuodamasis buvau pastatęs po bokalą alaus, - tokia būtų sutrumpintos istorijos esmė. - Esu skaitęs teisingą mintį, kad žmogui, kuris keliauja po Afriką ir neturi juodaodžio sielos, turėtų būti labai liūdna.“

Išlukštenti, klausimais ir diskusijomis išvilioti asmenybę, skaitytojams, o kartais - netikėtai - ir pašnekovui atskleisti jos grožį turime užduotį ir mes. Apie pažinimo džiaugsmu trykštantį, komunikabilų Gediminą teisingiausia pasakyti, kad jis universalus su polinkiu į šviesą. Moka pastebėti tai, kas gražu, neužsimerkdamas prieš tai, kas užgauna širdį.

„Ir Afrikoje yra provincialumo, bet net pavydu afrikiečių šypsenų, paslaugumo. Daugiau pakeliavęs pastebiu mūsų žmonių dvasinį, komunikacinį pilkumą - vertėtų jo atsikratyti. Bet yra gražaus, šviesaus jaunimo, juo tikiu, - sako poliglotas, vertėjas, mokslininkas, filosofas, o broliui, mamai ir močiutei - tiesiog Gedukas. - Man močiutė Ona Bingelienė, beje, labai gera audėja, iš Nemunaičio kaimo - pati tikriausia filosofė, o jos gimtinė Gečialaukio kaimas - pati vertingiausia vieta visame pasaulyje.

Ačiū tiems beržams, toms pievoms už viską, ką dabar turiu… Bet daugiau apie tai kalbėti reikštų suvulgarinti tai, ką noriu pasakyti.“

Lina Tumasonienė

Alytaus gidas. lt

Knypava.lt