„Šachmatai visada kupini dramatizmo ir kovos, tačiau juose – nė lašelio kraujo, cinizmo Ar agresijos. Manau, kad būtent todėl, šis žaidimas priskiriamas profesionaliam sportui“, - tvirtina 37 metų šachmatų didmeistris Šarūnas Šulskis.

Šiuo metu Š. Šulskis gyvena Kaune. Tačiau didmeistrio pažintis su šachmatais prasidėjo jo gimtuosiuose Kėdainiuose. „Šachmatais mane užkrėtė Kėdainių treneriai Algirdas Augustaitis ir Laimutis Šolys. Dėkoju likimui, kad su tais žmonėmis susitikau“, - sakė Š. Šulskis.

Šachmatai Š. Šulskį „atrado“ dar mokyklos suole – kai jis lankė tuometės 5-osios vidurinės mokyklos (dabartinio „Ryto“) pradines klases. Į klasę užėjęs treneris A. Augustaitis ieškojo vaikų, kuriems sekasi matematika.

Šarūnas buvo būtent toks. „Aš net bandžiau slėptis nuo to vyriškio žvilgsnio, bet mokytoja parodė į mane. Taip ir nuėjau į pirmąją šachmatų treniruotę. O tada prasidėjo tikra šachmatų era. Algirdas Augustaitis turėjo talentą sudominti vaikus“, - prisiminė Š. Šulskis.

Baigęs mokyklą Kėdainiuose, Šarūnas su šachmatais jau nesiskyrė – ėmė treniruotis garsiojoje Rusijos didmeistrių Michailo Botviniko ir Gario Kasparovo mokykloje.

Dabar Š. Šulskis – tarptautinis šachmatų didmeistris, daugkartinis Lietuvos čempionas. Tiesa, į geriausių pasaulio šachmatininkų pirmąjį šimtuką, A. Šulskis dar neįsibrovė. Tačiau turi vilčių. „Šachmatai man suteikė galimybę keliauti – žaidžiau ir Amerikoje, ir Afrikoje, ir daugelyje Europos šalių.

Galiu teigti, kad šachmatai man suteikė tikrą laisvę: jie – ir gyvenimo būdas, ir lėšų šaltinis“, - sakė didmeistris.

Į aukšto lygio tarptautinius turnyrus Š. Šulskis važioja maždaug dešimt kartų per metus. Tokių turnyrų priziniai fondai - gana įspūdingos pinigų sumos.

A. Šulskis neslėpė, kad kiekvieną pralaimėjimą išgyvena skaudžiai. „Pralaimėjimas - ir slegiantis nuosmukio dramatizmas, ir iššūkis naujiems siekiams. Suprantu, kad pralaimėjimų išvengti neįmanoma, tačiau paauglystėje dėl jų pergyvendavau net iki ašarų.

Dabar, žinoma, pralaimėjęs jau neverkiu. Bet kelias dienas būnu prastos nuotaikos, analizuoju partiją, ieškau, kur klydau, o radęs – nirštu pats ant savęs“, - pasakojo sportininkas.

Tokios reakcijos Š. Šulskis nedramatizuoja: pralaimėti juk nemėgsta niekas: nei futbolininkai, nei krepšininkai. Tačiau jis neneigia ir teiginio, kad šachmatai turi daug įtakos nervinei sistemai. Pralaimėjimų kartėlį geriausiai kompensuoja pergalės. Jos – tikra gyvenimo saldybė: teikia ir džiaugsmo, ir pasitikėjimo savimi.

Šarūno teigimu, šachmatai – ne tik matematinis variantų skaičiavimas: reikia ir logikos, ir kantrybės, ir kūrybos, ir tiesiog sėkmės. Tik menkai pažįstantiems šachmatus šis žaidimas – ramus ar net nuobodokas. Iš tikrųjų jis - karštų emocijų ir įtampos. Tačiau partijai pasibaigus, buvę varžovai priešais paprastai netampa: daugelio jų santykiai - bičiuliškai šilti.

Regina Savickaitė

laikraštis ,,Kėdainių mugė“

Knypava.lt