Rimas Armaitis. Kas ta krizė? Gal senė su kriūkiu?
2011-01-18 | Skiltis: NuomonėKas gi ta dabartinė Lietuvos krizė? Nepamenu kur skaičiau, bet krizės apibrėžimas skambėjo labai tiksliai, KRIZĖ tai sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios stabilumui. Manau dauguma sutiks, kad kalbant apie dabartinę Lietuvos krizę, arba, kaip kai kurie vadina, apie Lietuvos nuosmukį, tai šis apibrėžimas ir būtų tiksliausias.
Nors apie dabartinę Lietuvos krizę kalbama daug, priežastys kaip ir identifikuotos, atrodo belieka jas tik pašalinti ir gyvenimas turėtų pagerėti. Bet pagerėjimo kažkaip nesimato ir nesijaučia. Nes kovojama ne su krizės pasekmių šalinimu, o su pačiu vėju, t.y. ta kova tik imituojama.
Kažkaip prisiminiau, medicinos profesorių Filipą Filipovičių Preobraženskį iš M. Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“.
Apie anuometinę fatališką suirutę profesorius nė girdėti nenorėjo. Jis prieštaravo, o kartu ir klausdamas Ivano Arnoldovičiaus Bormentalio, pats atsakė: „…suirutė? Ne, Jūs pirmas atsisakysite vartoti tą žodį. Tai - miražas, dūmas, fikcija. Kas yra šita Jūsų suirutė? Senė su kriūkiu? Ragana, kuri išdaužė visus stiklus, užgesino visas lempas? O gi ji visai neegzistuoja. Ką Jūs galvojate girdėdamas šitą žodį? - Štai kas yra: jeigu aš užuot operavęs, kas vakarą imsiu savo bute dainuoti chore, mano namuose prasidės suirutė. Jeigu aš, įėjęs į išvietę, imsiu, atsiprašant už žodį, šlapintis šalimais unitazo ir taip darys Zina ir Darja Petrovna, išvietėje prasidės suirutė. Vadinasi suirutė ne klozetuose, o galvose“.
Pakeiskime žodį „suirutė“ į žodį „krizė“ ir ši M. Bulgakovo mintis, ištarta apysakos personažo lūpomis, gerai apibūdins mūsų šiandieninę padėtį. Va apie tą suirutę ir norisi trumpai parašyti.
Kalbant apie dabartinę krizę profesoriaus Preobraženskio žodžiais iš filmo „Šuns širdis“, manau ji baigsis tik tada, kai kiekvienas tinkamai dirbs savo darbą, nes didesnės Vyriausybės nekompetencijos dar nėra buvę. Nėra arba beveik nėra ministrų, kurie dirbtų pagal savo specialybę, kurie būtų savo srities profesionalai.
Pagerėjimas bus tik tada, kai Lietuvos ekonomikos klausimus spręs geriausi Lietuvos ekonomistai, kai ministerijoms vadovaus būtent tos srities specialistai, o ne taip, kaip yra dabar, kai Premjeras yra fizikas, kai Vidaus reikalų ministerijai vadovauja matematikas, krašto apsaugai vadovauja medikė, Susisiekimo ministerijai politologas ir t.t. O šiai dienai valstybei vadovauja tie, kas ištikimai tarnauja klanams, stambiam kapitalui, taip vaidinamiems oligarchams. Bet ne ar jie tarnauja valstybei, t.y. mums…?
Manau mūsų bėdų kaltininkai yra ne sunkmetis ir krizė, o nesugebėjimas spręsti problemas. Šiandieninis betikslis klaidžiojimas tuščiažodžiavimo brūzgynuose mus atves prie dar didesnio skurdo ir suirutės, nes realiai problemos nesprendžiamos, net nebandoma priartėti prie tikrųjų problemų esmių. O juk suirutė prasideda tada, kai kiekvienas pilietis užsiima ne sau skirtu darbu.
Kalbant paprastai, negali įveikti krizės tai, kas savaime šiandien yra Lietuvos krizė, t.y. tiesiog nekompetentingumas esamų problemų sprendime, nors tas švelniai pavadintas „nekompetentingumas“ irgi turi daug giluminių priežasčių.
Alytausnaujienos.lt
Knypava.lt
Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyksta nuolatinė valdymo krizė, kuri ir yra pagrindinė visų kitų dabar išryškėjusių krizių - ekonominės, viešųjų finansų, socialinės, demografinės, pasitikėjimo valdžia ir pan. priežastis.
Laikas tai pripažinti ir keisti valstybės valdymo principus bei modelį. Po viena, nei viena organizacija to nepajėgs pakeisti.
Šiai dienai nėra vieningos nuomonės, nėra vieningos ūkio strategijos, bet yra interesai, politinių, ekonominių, finansinių grupių. Kas gali pasakyti kas laukia mūsų, kokį strateginį kelią pasirinkti ? Niekas negali pasakyti, nes dėl siaurų interesų visos pertvarkos virsta politikavimu ir „užkloto“ tempimu į savą pusę. Ką daryti ? POLITINĖ SISTEMA. Štai kur giluminės visų problemų šaknys. Jeigu nepertvarkysime šalies politinę sistemą, valstybės valdymo principus bei modelį neadaptuosime prie šių dienų realijų, būsime nublokšti į Europos šalių patvorį. Taigi politinė reforma turi būti prioritetas. Todėl reikia analizuoti, ką galima padaryti su Prezidento institutu, ką galimą padaryti su atstovaujamos valdžios institutu- Seimu ? Ką galima padaryti su rinkimų įstatymu, ką reikia pakeisti politinių partijų įstatyme. Tik modernizavę politinę sistemą galima tikėtis atsistoti į modernių valstybių gretas. Darbas sunkus, ilgas ir pavojingas. Juk visos reformos yra nuosavybės pasikeitimas ir negarantuoja dabartiniam politiniam elitui vietos prie Prezidiumo stalo. Todėl tam pasipriešinimas būtų milžiniškas, bet kito kelio nėra.
Šiai dienai partijos monopolizavo Lietuvos valdymą, šalies valdymas priklauso keliom besikaitaliojančiom išskirtinėm partijų grupėm. Tokia yra partijų ideologija ir atstovaujamoji demokratija tarnaujanti neo –liberalizmo ideologijai ir tarnaujanti už parama stambiam kapitalui (OLIGARCHAM).
Demokratija - reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui.
Demokratija.eu