Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Gimtasis žodis“ išleido mokomąją knygą „Muziejų edukacinės programos suaugusiems“. Tarp bendraautorių ir Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja- metodininkė, Kėdainių karšto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, parašiusi skyrių „Miesto kultūra muziejuje“ šiam leidiniui. Šia proga susėdome pasikalbėti.

Leidinys solidus-262 puslapių, jame gausu andragogikos įžvalgų, nes jis atsirado įgyvendinant bendrą Lietuvos muziejų asociacijos ir Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos projektą „Andragogikos principų taikymas muziejų edukacinėms programoms rengti“, kurį finansavo Kultūros ministerija. Projekto metu parengta mokymo programa ir  surengti keturi regioniniai mokymo renginiai Biržuose, Kėdainiuose, Kretingoje ir Vilniuje. Muziejininkai mokėsi andragogikos-suaugusiųjų mokymo/si  pagrindų, siekdami suvokti suaugusiųjų mokymosi pagrindinius principus, kad rengdami muziejų ekspozicijas ir edukacines programas galėtų padaryti jas patrauklias ir prasmingas suaugusiesiems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Leidinio bendraautorė

Kodėl muziejininkai nutarė atsigręžti į šią žmonių grupę, ar atsirado vyresniojo amžiaus muziejų lankytojų problema?- klausiu Audronės Pečiulytės, kuri yra ne tik mokomosios knygos, kitaip sakant, vadovėlio, bendraautorė, bet ir seminarų muziejininkams lektorė.

Problema atsirado ne dabar. Plintant Mokymosi visą gyvenimą idėjai, atsirado poreikis muziejų aplinką tvarkyti taip, kad visų amžiaus grupių žmonės atrastų muziejų- kaip erdvę savišvietai. Ilgokai muziejininkai edukacines programas rengė, atsižvelgdami į mokinių poreikius ir jų pasaulio suvokimą. Kai kurie muziejininkai, pajutę socialinius pokyčius, ėmėsi edukacinių programų suaugusiesiems. Ir atrado, kad žmonės noriai jas lanko. Prisiminkime edukacines programas „Duonos kelias“, „Žaldoko alus“, „Arbatos paslaptys“  ir kitus populiarius renginius Anykščių, Biržų, Kėdainių muziejuose. Knygoje apibendrinta įvairių muziejų patirtis, įvelkant ją į mokslinį rūbą.

Tavo straipsnis knygoje yra skirtas miesto kultūrai. Kodėl?

Daugelyje muziejų pristatoma valstietiškoji buitis, amatai, mentalitetas, remiantis dar XX amžiaus pradžioje suformuota muziejininkystės koncepcija. Taip tarsi formuojama mintis, kad Lietuvoje egzistavo tik kaimas su jo papročiais ir gyvenimo būdu. O juk buvo ir miestai… Ir ten gyvenę žmonės taip pat kūrė Lietuvos kultūrą. Senoji miestų kultūra reikšmingiausiai įtakoja dabartį. Pasak Leonardo Benevolo, miestas-tai tiltas tarp įvykių, susiejantis praeitį su dabartimi. Miestai Lietuvoje pradėjo kurtis tik XIV amžiuje. Pirmiausia – turgūs. Miestiečiai- amatininkai, susibūrę į cechus, asmeniškai laisvi žmonės, turintys visišką nuosavybės  laisvę. Miestams savivalda buvo suteikiama valdovo privilegija.  Miesto savivalda turėjo savo pastatą - rotušę, kuri turėjo būti miesto puošmena. Puikus pavyzdys - Vilniaus, Kauno, Kėdainių mūrinės rotušės. Vakarų Europai būdingos miesto gynybinės sienos. Lietuvoje tokią sieną randame tik Vilniuje, statytą  XVI amžiuje su vartais ir herbu. Lietuvos miestų teritorija būdavo susiliejusi su pilimi, dvaru, vienuolynu. Miestuose, pavyzdžiui Vilniuje, Kaune dažniausiai gyveno įvairių tautų amatininkų, prekybininkų, mokslo žmonių. Kėdainiai čia vėl graži išimtis: greta kitataučių – labai stiprios lietuvių pozicijos, kurias stiprino protestantų religija, reikalavusi Šventąjį Raštą skaityti nacionaline kalba. Kėdainių miestiečiai išugdė savo elitą, kuris rūpinosi lietuviškos raštijos reikalais. Todėl Kėdainiai ne provincijos miestas, o lietuviškiausias Lietuvos miestas. Anot V. Bumblausko, tai Vakarų civilizacijos sala agrariniame  to meto Lietuvos peizaže. Pažymėtina, kad XVII amžiaus pirmoje pusėje Kėdainiai buvo vienintelis Lietuvos provincijos miestas, turėjęs mūrinį senamiestį, 6 turgaus aikštes, dviaukštę mūrinę rotušę, gimnaziją, spaustuvę.

Kėdainių muziejininkai panaudoja tuos istorijos faktus savo edukacinėje programoje „Kėdainių miestiškoji kultūra“. Programos dalyviai vyksta į ekskursiją po senamiestį, o po jos muziejaus edukacinėje klasėje susipažįsta su senoviniais dokumentais, varto Kėdainių spaustuvėje išleistas knygas, rašo žąsies plunksna.

Tai  pasinėrimo į praeitį metodas, kai atkuriama praeities atmosfera ir muziejininko padedamas lankytojas keliauja tos epochos takais. Aktyvi lankytojo pozicija yra laidas gauti informaciją, įgyti praktinių įgūdžių, patirti teigiamų emocijų.

Panašių darbo su muziejų lankytojais metodų randame Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos  Rokiškio krašto, Alytaus kraštotyros, Šiaulių „Aušros‘ muziejuose, Lietuvos dailės muziejaus  Meno pažinimo centre.

Literatūros, nagrinėjančios muziejinės andragogikos temą yra labai nedaug. Knygos sudarytojai įdėjo daug pastangų, ir parengė leidinį, grįstą ne tik teorine, bet ir praktine muziejų veiklos patirtimi. Muziejininkai pageidavo konkrečių pavyzdžių.  Muziejai jau suprato, kad  suaugusiems muziejų lankytojams reikalinga specifinė, jų poreikius, lūkesčius, patirtį ir motyvaciją atitinkanti eksponavimo kultūra. Suaugusieji turi kitokių nei vaikai muziejų lankymo motyvų. Lemia asmeninė kiekvieno patirtis, dažnai esti reikalinga  diskusija, pamąstymus sukelianti medžiaga. Tačiau vyresnieji, kaip ir vaikai, nori išbandyti, paragauti, pasidžiaugti bendravimu. Didaktikos čia nereikia.

Knygos pristatymas buvo surengtas Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje. Renginį vedė Arūnas Bėkšta, suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentas, buvęs Kultūros ministras, teikęs daug konsultacijų kiekvienam bendraautoriui.

Be Arūno Bėkštos entuziazmo, rūpesčio ir darbo knyga nebūtų tapusi tokia , kokia ji dabar yra. – sako Audronė.- Skyriaus rašymui skyriau daug savo laiko, patyriau gražių emocijų, įgijau patirties.

Daugiakultūrio centro vadovė

Grįžkime į Kėdainius. Vadovauji Daugiakultūriam centrui. Kokia tai įstaiga, kuo ji unikali, kuo galite pasigirti?

Tai kultūros centras plačiąja prasme, kuriame jungiasi istorinis  paveldas, edukacija, erdvė muzikai, dailės susitikimams.

Audronė Daugiakultūriam centrui vadovauja  nuo 2002 metų rudens. Daugiakultūris centras, kaip Kėdainių krašto muziejaus padalinys, atidarytas 2002 metų rugpjūčio mėnesį restauruotoje XIX amžiaus mažojoje žieminėje sinagogoje. Istorinė centro kilmė yra įpareigojimas: maldos namų aura sukuria ypatingą  atmosferą, kurioje menas gyvena.

Lietuvoje nesame vieninteliai. Kaune veikia  VĮ „Įvairių tautų kultūrų centras“, įsteigtas Tautinių mažumų departamento. Kauniečiai turi platesnį tautinių  mažumų spektrą ir jų veikla daugiau orientuota į darbą su tautinėmis bendrijomis.

Kėdainiuose aktyvios yra lenkų ir rusų tautinės bendrijos. Mūsų centre šių bendrijų nariai organizuoja savo renginius, koncertus. Žymiausias pastarųjų metų rusų bendrijos renginys- konferencija „Neišmoktos P. Stolypino pamokos“, išleistas konferencijoje skaitytų pranešimų leidinys. Lenkų bendruomenė organizuoja lenkų kultūros festivalius, parodas, istorinių sukakčių paminėjimus. Žydų bendruomenės Kėdainiuose nėra, gyvena tik keletas šios tautos žmonių. Bet yra žydų maldos namai- mūsų Daugiakultūris centras. Tai įpareigoja reprezentuoti šios tautos gyvenimą Kėdainiuose. Po Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus  mes plačiausiai Lietuvoje pristatome žydų kultūrą. Yra edukacinės programos, kilnojamosios parodos, paveldo dienų renginiai, teminės ekskursijos ir kita.

Ką pavadintum labiausiai pavykusiu šio darbo projektu?

Išsami edukacinė programa „Pažinkime daugiakultūrį Kėdainių miestą“.  Tai 3 dalių užsiėmimai senamiestyje ir muziejuje, su ekskursija ir užduočių sąsiuvinių pildymu Tautinio ir pilietinio ugdymo programos rėmuose. Ši programa 2008 metais vasario mėnesį  buvo pristatyta Seimo kanceliarijos apskritojo stalo diskusijoje „Pilietinis ir tautinis ugdymas: kokių rezultatų siekiame?“, palankiai įvertinta. Tačiau geriausias įvertinimas yra žmonių iš visos Lietuvos susidomėjimas. Jau pirmaisiais metais sulaukėme 1000 lankytojų. Dabar kasmet susipažinti su šia programa atvyksta apie 2000 lankytojų.

Dažnai tave galime pamatyti ir kaip ekskursijos vadovę…

Ekskursija yra vienas labiausiai mokytojų mėgstamas darbo metodas. Gal todėl ekskursijų po Kėdainių miestą ir rajoną netrūksta. Šiltuoju metų laiku 3-4 ekskursijos vyksta kiekvieną savaitę. Labai dažni ekskursantai yra patys mokytojai. Kėdainių švietimo centro aprobuota edukacinė programa mokytojams sutraukia turistus iš visos Lietuvos. Mokytojai susipažįsta su mūsų centro veikla, Kėdainių krašto muziejaus ekspozicijomis, aplanko senamiestį. Sužino, ką čia galimą pamatyti ir atveža savo mokinius. Kėdainių privalumas- kompaktiškumas. Per 2 valandas susipažįstama su pagrindinėmis Lietuvos religinėmis konfesijomis, architektūros stiliais.

Kuo dar įdomus Kėdainių miestas turistams?

Miestietiškąja kultūra, daugiakultūriškumu,- neabejoja Audronė.- Kėdainių rajono valdžia toliaregiškai suprato, kad verta saugoti paveldą, puoselėti senamiestį, skirti dėmesį kultūros objektams. Ir dabar turime tikrai unikalų senamiestį, kuriuo galime ir patys pasidžiaugti, ir ne gėda svečiams parodyti. Išaugo turistų skaičius. Miestiečiai taip pat prisideda: gėlės ant palangių senamiestyje tapo norma, o švara ir tvarka- pagirtina tradicija. Malonu tokiame mieste dirbti ir apie jį svečiams pasakoti.

Į Daugiakultūrį  centrą kėdainiečiai eina ne tik dėl įdomių ekskursijų…

Iš tiesų, centro veikla yra daugiašakė: organizuojame parodas, seminarus, vykdome edukacinę ir klubinę veiklą. Jau peržengėme 9000 lankytojų per metus ribą. Buvusių žydų maldos namų erdvė kaip reta palanki menui. Čia puiki akustika, todėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos džiazo ir profesionaliosios muzikos atlikėjai su malonumu atvyksta pas mus koncertuoti. Kėdainiečiai turėjo galimybę klausytis D. Katkaus vadovaujamo šv. Kristoforo kamerinio orkestro, smuiko virtuozų Vilhelmo Čepinskio ir Martyno Švėgždos von Bekker, pianisto iš JAV Aleksandro Paley ir kitų atlikėjų.  Dažnas atvejis, kai vienas ar kitas koncertas Lietuvoje įvyksta tik Vilniaus, Kauno ir Kėdainių daugiakultūrio centro salėse. Ypač atlikėjams patinka puikus naujasis fortepijonas, rajono savivaldybės nupirktas   2007 metais, o kur dar šildomos grindys, ypatinga dailės kūrinių  veikiama aplinka!

Žinoma, gerų kolektyvų ir honorarai yra „geri“. Čia mums padeda rėmėjai, o ypač UAB „Dotnuvos projektai‘. Jų dėka galime kėdainiečiams surengti tikrai vertingos muzikos koncertus. Atsirado ir pastovių lankytojų, kuriems reikia daugiau muzikos, būrys, nusistovėjo gražūs tarpusavio santykiai. Man smagu, kai žmonės po koncerto neskuba išeiti, pažiūri nuolat besikeičiančias parodas, šnekučiuojasi tarpusavyje. O ir atlikėjai giria kėdainiečių publiką, kuri moka klausytis ir ploti, kai reikia.

Mokytoja

Audronė Pečiulytė - ir Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja- metodininkė, sava ir miela šėtiškiams ir tuo, kad Šėtoje užaugo, 1987 metais baigė Šėtos vidurinę mokyklą. Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinė pirmąja darboviete pasirinko Kėdainių krašto muziejų, mokytojauti Šėtoje pradėjo 1997 metais. Ji yra projekto „Drąsinkime ateitį“ gimnazijos Garbės galerijos narė.

Praėję metai  Audronei buvo reikšmingi ir kaip mokytojai: Šėtos gimnazijos mokytojų tarybos siūlymu ji nominuota Kėdainių rajono Metų mokytojo vardo suteikimo konkurse.  Audronė - Šėtos gimnazijos Tolerancijos centro vadovė, aktyviai dalyvauja Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti darbe, yra Tarptautinės Yad Vašemo holokausto mokyklos Jaruzalėje abiturientė, dalyvauja įvairiuose seminaruose ir konferencijose, skirtuose Holokausto tematikai, skaito pranešimus, rašo straipsnius.  Jos vadovaujamas rajono istorijos mokytojų metodinis ratelis organizuoja mokinių darbų įvairiomis istorinėmis temomis konkursus, kurių dalyviai ir laureatai ne kartą yra buvę ir mokytojos parengti Šėtos gimnazistai. Mokytoja organizuoja ir veda  autorinius seminarus  rajono ir respublikos istorijos mokytojams, vien praėjusiais mokslo metais įvyko7 jos  seminarai, ji skaitė 5 pranešimus respublikiniuose ir rajono renginiuose. Audronės Pečiulytės kūrybiškumo ir gebėjimo bendradarbiauti su kitais mokytojais dėka Šėtos gimnazijoje vyksta įsimintini Lietuvos Respublikos istorinių sukakčių minėjimai ir kiti renginiai.

Koks tavo, kaip mokytojos, reikšmingiausias pasiekimas?

Mokinės užrašas ant atviruko: „Mokytojos dėka pamilau istoriją“. Juntu pasididžiavimą, kai mokiniai pasako, kad istorija yra įdomus mokslas, ne vien faktų ir datų rinkinys.

Asmenybė

Pasižvalgėme po  labai įvairių ir įdomių Tavo darbų galeriją. Kaip suspėji tiek daug nuveikti, juk paroje tik 24 valandos?

Kai nori, viską suspėji,- šypsosi Audronė.- Darbai būna lengvesni ir būna sunkūs. Bet svarbiausia- entuziazmas, darbo reikalingumo žmonėms suvokimas. Darbas muziejuje ir Daugiakultūriame centre papildo mokytojos darbą ir atvirkščiai. Patirtis, sukauptos žinios padeda ir viename, ir kitame darbe. O juos vienija meilė ir ištikimybė istorijai.

Tai gal galiu rašinį pavadinti „Istorijai atiduotas gyvenimas“?

O ne, - juokiasi Audronė,- juk gyvenime yra ne tik darbas…

Manau, kad būtų įdomu palyginti istorijos mokytojo ir muziejininko- istoriko darbą.

Man labai paprasta palyginti, nes dirbu abu darbus. Mokyklos istorijos mokytojo darbas yra konkretus. Čia viskas aišku: mokiniai, pamoka, renginys, pasirengimas, skambutis… Darbas muziejuje labiau kūrybiškas, reikia nuolat generuoti idėjas, ieškoti nepramintų takų, kad žmonės pas tave ateitų…

Šėtos gimnazijos direktorė A. Likšienė

www.seta.lm.lt

Knypava.lt