Vasario mėnesį stebėta trijų Kėdainių miesto laikraščių kalba: „Kėdainių garso“, „Kėdainių mugės“ ir „Rinkos aikštės“. Nebuvo siekta išrinkti taisyklingiausiai ir netaisyklingiausiai naujienas pateikiantį leidinį. Tyrimo tikslas – įvertinti lietuvių kalbos būklę miesto spaudoje, sužinoti, ar aukštai sau kartelę yra iškėlę Kėdainių laikraščių redaktoriai: pakanka tik ištaisyti didžiąsias klaidas, o gal stengiamasi pateikti nepriekaištingo stiliaus straipsnius, kuriuose, drauge su kalbininkais, bandoma vartosenoje įtvirtinti naujausias specialistų rekomendacijas. Taigi ar vis dar galima įtakoti sprendimus, vandens kainas nustatyti iš sunaudojimo normos (tarsi iš lubų), nusipirkti bilijardo stalą, įvairių išmatavimų čiužinių, personalinį kompiuterį ir it kokiam dulkių siurbliui įsijungti į darbą? Pasklaidžius miesto periodikos puslapius, prieita prie išvados – galima. Taigi toliau bus pateikiama minėtuose laikraščiuose rastų leksikos, morfologijos ir sintaksės klaidų.

Roletai, išpildomosios nuotraukos, personalinis kompiuteris ir kitos laikraščių žodyno negandos

Kartais kyla nuostaba, kodėl, užuot vartojus paprastą ir aiškų lietuvišką svetimo žodžio atitikmenį, pasirenkamas neteiktina svetimybe laikomas kitos kalbos žodis. Pvz., Parduodami nauji aliuminio vamzdžiai (110 mm diametro (= skersmens), 2,5 mm storio). Televizijos kanalus perjunkime ne distanciniu, ir ne nuotoliniu valdymo pultu, o nuotolinio valdymo pultu (nuotolinis valdymas, todėl ir nuotolinio valdymo pultas). Pirkime asmeninį, o ne personalinį kompiuterį. Geodezininkų prašykime padaryti kontrolinę geodezinę, detaliąją geodezinę ar detaliąją žemės nuotrauką. Ir neprašykime neįmanomo – išpildomosios nuotraukos. Pažyminys išpildomoji nevartotinas, nes neteiktinas veiksmažodis išpildyti. Kol kas visai nereikia informacijos talpinti internete. Žodis talpinti reiškia „daryti, kad tilptų“. Vietos internete pakanka, todėl informaciją galima skelbti, paskelbti internete ar dėti, įdėti į internetą. Nebūkime lyg kokie buities prietaisai ir į sąjungą ar veiklą ne įsijunkime, o įstokime, stokime į sąjungą, tapkime jos nariais, susidomėkime žemės ūkiu, įsitraukime į žemės ūkį ir pan. Veiksmažodis įjungti vartojamas tik fizinės sąsajos padarymo reikšme, pvz., įjungti kompiuterį, televizorių.

Dažnai klystama sakant pogarantinis technikos aptarnavimas. Reikėtų įsidėmėti, kad aptarnauti galima tik žmones. Pvz., Pirkėjai prie šios kasos neaptarnaujami arba Čia aptarnaujami tik verslo klientai / Čia paslaugos teikiamos tik verslo klientams. Vadinasi, buities technikos reklaminiai pranešimai turėtų skelbti: Pogarantinis technikos taisymas arba Pogarantinė technikos priežiūra. Niekada nepavyks sėkmingai tvarkyti šeimos biudžetą, jei pajamas ir išlaidas tik paskaičiuosime, o ne apskaičiuosime, suskaičiuosime. Daugelį liūdina didelės šilumos kainos. Nėra keista, nes, pasak Kėdainių periodikos, miestui minėtos paslaugos kaina yra paskaičiuojama. O reikėtų ją suskaičiuoti, apskaičiuoti. Veiksmažodis paskaičiuoti reikšme tiksliai suskaičiuoti, apskaičiuoti nevartotinas. Spaudos reklaminių puslapių skelbimai mirga nuo neegzistuojančios prekės – roletų. O iš tiesų tai yra – ritininės užuolaidos ar ritininės žaliuzės. Iš bėdos galimas variantas – ruletai. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne nurodomos šios žodžio ruletas reikšmės: 1) į celofaną vyniojama mėsa arba kumpis, vyniotinis; 2) su saldžiu įdaru suvyniotas kepinys. Galbūt pagal analogiją (ruletas – vyniotinis, vyniojamos užuolaidos – ruletai) vertėtų praplėsti žodžio ruletas reikšmę. Vis dėlto geriau vartokime lietuvišką junginį – ritininės užuolaidos ar ritininės žaliuzės.

Straipsnio pradžioje buvo užsiminta, kad laikraščių redaktoriai – ne tik konkretaus leidinio kalbos tvarkytojai. Jie drauge yra ir kalbininkų atstovai savame krašte, padedantys švarinti, puoselėti kalbą. Būtent per spaudą gyvojoje vartosenoje lengva įtvirtinti naujas kalbininkų rekomendacijas. Retas žino, kad likusią neišmokėtą skolos, palūkanų, obligacijų išmokų dalį geriau vadinti įskola, o ne įsiskolinimu. Įsiskolinimas (veiksmo abstraktas) – ėmimas skolon. Šis žodis netinka skolinimosi rezultatui įvardyti. Skola – grąžintinai gauti pinigai ar daiktas. Vadinasi, vieno Kėdainių laikraščio straipsnyje spausdintą sakinį Koks rajono įsiskolinimas už šildymą? reikėtų taisyti Kokia rajono įskola už šildymą?

Keista, bet laikraščiuose dar pasitaiko tiek kartų peiktas neteiktinas vertinys iš rusų kalbos įtakoti. Pvz., Savivaldybių tarybos tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimus (= daro įtaką ar turi įtakos mūsų gyvenimams, veikia, formuoja ar lemia mūsų gyvenimus). Lietuvių kalboje vartojamas abstraktas įtaka, tačiau iš abstraktų su priesaga -oti veiksmažodžiai nedaromi. Dažnai vietoje žodžio nuomoti (nuomoja, nuomojo) vartojama tarmybė nuomuoti (nuomuoja, nuomavo). Pvz., Išsinuomavo (= Išsinuomojo) benzininį pjūklą. Vartosenoje itin įsigalėjęs žodžių junginys abonentinis mokestis. Minėtas žodžių junginys toks įprastas, kad niekas nė nesusimąsto, jog mokestis siejamas ne su asmeniu (abonentu), o su teise kuo naudotis (abonementu). Tai yra mokestis už abonementą, o ne už abonentą. Vadinasi, junginys abonentinis mokestis taisomas abonementinis mokestis. Galima vartoti ir kilmininką – abonemento mokestis.

Pavarčius laikraščius, galima rasti ir abstrakčiųjų veiksmažodžių, pavartotų daugiskaita, nors lietuvių kalboje tokiu atveju įprasta vienaskaita. Taigi Pagal specialiųjų tarnybų informacijas (= informaciją) parengė Bitė Gėluonytė. Taip pat reikėtų įprasti sakyti interneto svetainė, puslapis (juk jis priklauso internetui, yra jo dalis) ir atsisakyti klaidingo varianto internetinė svetainė, puslapis.

Dažnai nežinoma, kurie tarptautinių žodžių dėmenys gali būti jungiami su kitu žodžiu, o kurie vartojami atskirai. Pvz.: eko oda (= ekologiška oda), motopjūklas (= motorinis pjūklas). Jei kyla dvejonių, geriau pasitikrinti, pasiaiškinti, tačiau nenumoti ranka ir nepalikti klaidos.

Rašybos žinių spragos

Spaudoje pasitaiko ir didelių gramatikos klaidų. Pvz., Parduodu naują bilijardo stalą. Šiame žodyje j tik tariama, tačiau nerašoma. Taigi biliardo stalas, biliardinė. Nors žodžius taisyklingai kelti į kitą eilutę išmokstama dar pradinėse klasėse, vis dėlto kartais imama ir suklystama. Pvz., Buities techniką atvežame ir pr-ijungiame (= pri-jungiame) nemokamai. Negalima vienoje eilutėje palikti tik priebalsių, o balsę nukelti į kitą.

Netaisyklingi vietovardžiai

Svarbu nesuklysti rašant ir viešai publikuojant vietovardžius, o ypač savo krašto. Parašyti Masačūsetsas (= Masačusetsas) dar nėra taip blogai kaip klaidingai pateikti Kėdainių rajono kaimo pavadinimą (Medėkšiai (= Medekšiai) arba paties Kėdainių miesto netaisyklingą pavadinimą (Kedainiai (= Kėdainiai). Tai žinios, privalomos kiekvienam minėtų vietų gyventojui. Spauda neturėtų klaidinti.

Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės ar valstybės atkūrimo diena?

Švenčiame, tačiau tiksliai nežinome ką. Vasario 16-ąją kai kurie Kėdainių laikraščiai kvietė paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o iš tiesų drauge su visa šalimi turėjome švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tiek kartų Lietuvos žemė vilgyta laisvės gynėjų krauju. Gerbkime šią auką, branginkime tokią dovaną žinodami ir nepainiodami valstybei svarbių datų. Taigi Vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Dėl terminų invalidas ir neįgalusis vartosenos, arba kalbos etiketo pamokėlės

Žodžiai invalidas ir neįgalusis vertintini kaip lygiaverčiai normos variantai. Taigi kalbiniu požiūriu vietoj žodžio neįgalusis vartoti žodį invalidas nėra klaida. Vis dėlto pabrėžtina, kad Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinktas vartoti terminas neįgalusis. Pastarasis žodis korektiškesnis, pagarbesnis.

Laikraščių tekstuose toliau minima klaida nepasitaikė, tačiau pravartu įsiminti, jog nebūna žmonių su negalia. Prielinksninė konstrukcija su kuo (apkonkretėjusių daiktavardžių įnagininku) yra vengtina vidiniam požymiui reikšti. Vadinasi, žodžių junginį žmogus su negalia reikėtų taisyti neįgalusis, nepagalintysis, ligotas, kamuojamas negalios, turintis negalią žmogus.

Skirkime pavadinimus nuo bendrinių žodžių

Viena iš dažniausiai spaudoje pasitaikančių klaidų yra ne simbolinių pavadinimų rašyba. Kadangi tokie vardai nėra teikiami kabutėse, klystama pavadinimą rašant ne didžiąja, o mažąja raide. Pvz.: šv. Jurgio bažnyčia (= Šv. Jurgio bažnyčia), šeimos klinika (= Šeimos klinika), ūkininkų sąjunga (= Ūkininkų sąjunga), biblija (= Biblija).

Pasklaidžius Kėdainių spaudą, paaiškėjo, kad kartais sunkoka atskirti simbolinį pavadinimą nuo ne simbolinio. Simboliniai kuriami iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme, dėl to juos rašome kabutėse, pvz., odontologijos klinika „Oksdenta“, vairavimo mokykla „Ravida“. Ne simboliniai pavadinimai daromi iš tiesioginę reikšmę turinčių žodžių ar žodžių junginių. Pvz., iš bendrinių žodžių, kurie tiesiogiai nurodo daiktų, veiklos ar paslaugų rūšį. Tokių įmonių vardų nereikia rašyti kabutėse. Pakanka pradėti didžiąja raide, pvz., Pajūrio mėsinė, UAB Kėdainių krovimo aikštelė, UAB Kėdainių krašto televizija, Sauliaus autoservisas.

Reikėtų skirti pavadinimus nuo bendrinių žodžių, kuriais nurodomas įstaigos pobūdis. Pvz., Pataisos namai (= pataisos namai). Žodžių junginys pataisos namai yra toks pats kaip žodžiai mokykla, ligoninė, bankas ir pan. Tai bendrinis žodis ir jo rašyti didžiąja raide nereikia. Ryškėja komiška vertybių nuvertėjimo tendencija: bažnyčios, gydymo įstaigos, šventosios knygos pavadinimai pradedami rašyti mažąja raide, o miesto tvarką ir ramybę žeidžiančių asmenų priėmimo vieta – didžiąja. Žinoma, tai tik juokai, tačiau ne simbolinius pavadinimus skirti nuo bendrinių žodžių derėtų.

Perteklinė įvardžiuotinių formų vartosena ir kitos morfologijos klaidos

Spaudoje (ne tik Kėdainių) itin piktnaudžiaujama kelintinių skaitvardžių įvardžiuotinėmis formomis. Pvz.: antroje ir trečiojoje (= trečioje) vietose, ketvirtasis (= ketvirtas) kėlinys, pirmavo nuo pat pirmųjų (= pirmų) minučių. Norint išskirti, kad dalyvis užėmė pirmą ar antrą vietą, nėra klaida vartoti įvardžiuotinę formą, bet tada reikėtų rašyti vienodai: arba visur vartoti įvardžiuotinę formą (pvz., antrojoje ir trečiojoje vietose), arba ne (pvz., antroje ir trečioje vietose). Įvardžiuotinės kelintinių skaitvardžių formos vartotinos, kai įeina į terminą ar sudėtinį pavadinimą. Pvz.: pirmoji kirčiuotė, Vasario šešioliktoji.

Įvardžiuotinės formos būtinos, kai pasakoma daiktų rūšis, tam tikras tipas ar sudaromas sudėtinis terminas. Pvz.: Parduodamas šviesus ir tamsus alus (= šviesusis ir tamsusis alus); Gaminame spintas su stumdomomis durimis (= stumdomosiomis durimis); Taisome nešiojamus kompiuterius (= nešiojamuosius kompiuterius); Pigios šarvuotos durys (= šarvuotosios durys); Atsiskaitome grynais (= grynaisiais) arba pavedimu; Dviejų aukštų medinis gyvenamas (= gyvenamasis) namas; Įmonė perka galvijus. Sveria, moka už gyvą svorį (= už gyvąjį svorį).

Kai nieko nepabrėžiame ir specialiai neišskiriame, ypač kai su daiktavardžiu eina nedaiktavardėjantis veikiamasis dalyvis, įvardžiuotinės formos netinka. Pvz., nukentėjusysis medžiotojas (= nukentėjęs medžiotojas arba tik nukentėjusysis). Sudaiktavardinti veikiamieji dalyviai netinka ir asmenims pagal pareigas pavadinti. Pvz., Akciją surengė bendrovės „Lifosa“ vadovai ir dirbantieji (= darbuotojai). Taigi įvardžiuotinė forma dažnai vartojama be reikalo ir pamirštama ten, kur būtina.

Spaudoje painiojami du labai panašūs, tačiau skirtingos reikšmės veiksmažodžiai: kainuoti „turėti kainą, atsieiti“ ir kainoti „nustatyti kainą, vertinti“. Kainuoti nevartojamas su priešdėliu į-. Pvz., Aukciono dalyvio pradinis įnašas yra 10 procentų nuo pradinio turto įkainavimo (= įkainojimo). Reikia įsidėmėti: Stalas kainuoja 300 Lt, tačiau Ilgai nepavyksta stalo parduoti ir tenka jį nukainoti (t. y. nustatyti mažesnę kainą).

Būtina žinoti, kad daug-, daugia- dėmenis turintys būdvardžiai vartojami be priesagos -inis. Vadinasi, kiekvieną, kuris sako daugiafunkcinis kaimo centras, turime taisyti daugiafunkcis kaimo centras.

Lengvai pro akis prasprūstančios sintaksės klaidos

Sintaksės klaidos paprastam kalbos vartotojui sunkiai pastebimos, tačiau labai pavojingos kalbos sistemai. Privalu įsidėmėti bent dažniausius klaidų atvejus ir gebėti tinkamai juos taisyti. Pvz., Įsigyti technikos cukrinių runkelių auginimui (= cukriniams runkeliams auginti); Išleidę 30 Lt avalynės taisymui (= avalynei taisyti) dalyvausite loterijoje. Šiuose sakiniuose daiktavardžiai technikos, litų yra konkretūs ir jų linksniai su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį (technikos, 30 litų kam, kuriam reikalui, tikslui?). Čia būtinas naudininkas (cukriniams runkeliams, avalynei) ir bendratis (auginti, taisyti), o ne kilmininkas (cukrinių runkelių, avalynės) ir veiksmo abstraktas (auginimui, taisymui). Kitas pavyzdys – Paraiška paramai gauti (= Paraiška gauti paramą). Norėdami apibūdinti dalyką (paraiška), pasakytą daiktavardžiu, nereiškiančiu priemonės, naudininko (paramai) ir bendraties konstrukcija (gauti) yra neteiktina. Siūloma vartoti galininką (paramą) su bendratimi (gauti).

Laikraščių redaktoriams derėtų prisiminti dvejybinių linksnių derinimą. Pvz., Ragino mus nebūti patikliais (= patiklius); Mus kvietė būti pakančiais (= pakančius). Atsiskaityti už paslaugas galima ne tarifu, o pagal tarifą. Taip pat iš pirmo žvilgsnio keista, tačiau itin dažna klaida yra moteriškosios giminės daiktavardžio daugiskaitos vardininko linksnio vartojimas su vyriškosios giminės veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu. Pvz., Vaišės nebūtų atnešę didelio pelno (= Vaišės nebūtų atnešusios didelio pelno). Nelengvai atpažįstama klaida – padalyvio vartojimas, reiškiant objekto galininką, susietą su sakinio veiksniu. Pvz., Užsakius vaikams picas, jos buvo atvežtos į namus (= Užsakytos vaikams picos buvo atvežtos į namus).

Klaida parazitė, teršianti ne tik gyvąją kasdienę, bet ir viešąją spaudos kalbą, – jungiamųjų žodelių kai tuo tarpu, tuo tarpu kai vartojimas jungiant dėmenis gretinimo ir nuolaidos santykiu. Pvz., Kėdainių miesto Liaudies g. 9 namo gyventojai gruodį už šildymą mokėjo apie 2 Lt už kv. m, kai tuo tarpu kitų namų – ir po 8–9 Lt. Tokiu atveju minėtus jungiamuosius žodelius reikėtų keisti jungtukais kai, o, nors. Taigi Kėdainių miesto Liaudies g. 9 namo gyventojai gruodį už šildymą mokėjo apie 2 Lt už kv. m, kai kitų namų – ir po 8–9 Lt arba Kėdainių miesto Liaudies g. 9 namo gyventojai gruodį už šildymą mokėjo apie 2 Lt už kv. m, o kitų namų – ir po 8–9 Lt arba Kėdainių miesto Liaudies g. 9 namo gyventojai gruodį už šildymą mokėjo apie 2 Lt už kv. m, nors kitų namų – ir po 8–9 Lt.

Taisyklingos lietuviškos kabutės ir brūkšnys – misija (ne)įmanoma

Neįtikėtina, tačiau taisyklingos lietuviškos kabutės – Kėdainių miesto laikraščių Achilo kulnas. Tik „Kėdainių mugė“ visada vartoja reikiamas kabutes, o kituose leidiniuose („Rinkos aikštėje“ labai retai, o „Kėdainių garse“ nuolat) varijuoja taisyklingas ir keli klaidingi variantai. Pvz.: „AAA” (skandinaviškos kabutės), “AAA” (angliškos kabutės). Būtina įsidėmėti ir pagaliau išmokti – taisyklingos lietuviškos kabutės yra devynetukai apačioje („) ir šešetukai viršuje (“). Taigi „AAA“.

Dar viena laikraščių kalbos yda – kabučių dėliojimas tada, kai žodis vartojamas ne perkeltine, o tiesiogine reikšme. Pvz., „Fiziko“ (= Fiziko) mąstymas leidžia žvelgti giliau. Taip pat kabučių nereikia, kai pavadinimas nėra simbolinis. Pvz., Ateik ir gauk „Nuolatinio pirkėjo kortelę“ (= nuolatinio pirkėjo kortelę). Tai tėra kortelės rūšis, bendriniai žodžiai, apibūdinantys kortelę, o ne simbolinis pavadinimas. Juk nerašome kabutėse junginio nuolaidų kortelė.

Kėdainių spaudai it užkeikta yra ir skyrybos ženklo brūkšnio bei rašybos ženklo brūkšnelio vartosena. Minėti ženklai arba varijuoja: vieną kartą rašomas brūkšnelis, kitą – brūkšnys. Jei yra du ženklai, vadinasi, ne šiaip sau. Reikia žinoti, kada kurį pasirinkti. Brūkšniu skiriamos sakinio dalys, sakinių dėmenys, tiesioginė kalba. Brūkšnys rašomas vietoj praleistos tarinio jungties. Pvz., Vilnius – Lietuvos sostinė, Iš viso – 1 500 Lt. Šiuo skyrybos ženklu galima žymėti nesamą skaičių, ypač kainą, pvz., 10, – Lt. Brūkšnys taip pat rašomas tarp dviejų ar daugiau žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų bei reiškinių vietos, laiko, kiekio, eilės ribas. Pvz.: Autobusas Vilnius–Kaunas išvyks laiku. Lankytojai priimami 12.30–16.30 valandomis. Bibliotekoje lankausi 2–4 kartus per savaitę. Tarp žodžių, reiškiančių dvišalius santykius, rašomas brūkšnys be tarpų (ne brūkšnelis). Pvz., Molotovo–Ribentropo paktas, pirkimo–pardavimo sutartis. Gali būti rašomas ir jungtukas ir (pvz., pirkimo ir pardavimo sutartis). Brūkšnelis rašomas tarp dviejų ar daugiau sintaksiškai lygiaverčių žodžių, nusakančių vieno daikto, reiškinio ar vienos ypatybės pavadinimą, pvz.: kavinė-baras-picerija. Brūkšnelio nereikia, kai antras žodis tarsi paaiškina, papildo pirmą, pvz., gydytojas onkogenetikas, sąskaita faktūra.

Reikėtų įsidėmėti, kad skyrybos ženklo dvitaškio reikia tada, kai yra vardijimas (pasakomas ne vienas daiktas, o bent du ar daugiau). Pvz., mob.: 8 652 39755, 8 624 77561, el. paštas: taisyklingairasau@gmail.com, svarikalba@gmail.com. Taigi kai nurodomas tik vienas telefono numeris ar elektroninis paštas, tada po minėtų žodžių trumpinių dėti dvitaškio nereikia, pvz.: mob. 8 689 21458, el. paštas svarikalba@gmail.com. Ši klaida ypač dažna.

Baigiamasis žodis

Peržvelgus laikraščių kalbą, paaiškėjo, kad Kėdainių miesto spaudai būdingos panašios klaidos. Džiugu, kad akių labai nebado klaidos iš juodojo arba, kitaip tariant, Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo. Deja, kitokių leksikos, morfologijos ir sintaksės klaidų daug. Iki respublikinių Lietuvos laikraščių kalbos Kėdainių spaudai dar toli. Reikėtų pasidomėti kalbininkų rekomendacijomis, pvz., dėl įvardžiuotinių formų vartosenos, ypač terminuose. Sudvejojus dėl svetimžodžio, gramatikos, skyrybos atvejo ar kilus kitų kalbos vartojimo klausimų, geriau pasitikrinti žodynuose, terminų ir konsultacijų bazėse, pasitarti su kalbininkais, paskaityti rekomendacijų knygeles. Naudinga užeiti į VLKK interneto svetainę. Ten galima rasti Kalbos komisijos nutarimų, rekomendacijų, įvairių naudingų nuorodų. Daug aktualių patarimų pateikta ir Kėdainių rajono savivaldybės svetainėje, skyrelyje „Valstybinė kalba“.

Kėdainių periodikai derėtų susirūpinti dėl kabučių, brūkšnio ir brūkšnelio, dvitaškio rašybos. Minėtų ženklų rašymo atvejus įsidėmėti nesunku. Tereikia tam skirti dėmesio ir būti kruopštesniems. Galbūt atrodo, kad tai smulkmenos, tačiau bet kaip rašomi ženklai kuria netvarkos įspūdį, klaidina skaitytoją. Yra priimtos tam tikros taisyklės, nustatyti reikalavimai, tad reikia jų laikytis. Tvarkingas tekstas visada sulauks dėmesio, teigiamų vertinimų.

Negalima į klaidas numoti ranka ir manyti, jog skaitytojas nepastebės. Kalbos taisyklių nepažeidžiantis tekstas parodo, kad laikraščių rengėjai siekia tobulumo, rūpinasi tiek naujienų kokybe, tiek taisyklingu, stilingu tekstu. Nereikėtų pernelyg nuvertinti skaitytojų kalbinės kompetencijos, intelekto, išsilavinimo. Pateikdami netvarkingą tekstą, redaktoriai rodo nepagarbą savo auditorijai, netgi praranda išsilavinusius skaitytojus. Laikraščių kalbą žmonės dažnai laiko pavyzdine, mokosi iš jos. Taigi leidinių vadovai ir redaktoriai turėtų jaustis atsakingi ir tobulinti savo profesinius įgūdžius, stengtis pateisinti skaitytojų lūkesčius.

Akvilė Kupčinskaitė,

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos 4-o kurso studentė

Knypava.lt