PSO duomenimis, Europos regione suvartojama daugiausia alkoholio visame pasaulyje. Alkoholis pripažintas vienu iš pagrindinių veiksnių, galinčių sukelti ankstyvą mirtį bei daugelį ligų. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės taiko specifines priemones šiai pramonės šakai pažaboti: didinami akcizo mokesčiai, įvedamas amžiaus cenzas, naudojami įspėjimai apie žalą sveikatai, ribojamas prekybos laikas, visiškai draudžiama reklama, rėmimas. Visos šios priemonės nėra saujelės blaivininkų išmislas. Alkoholio kontrolės šalininkai tiesiog skatina vadovautis kitų šalių gerąją patirtimi, Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijomis, ES ir EK direktyvomis bei nutarimais.

Visgi mokslininkų patvirtinti siekiniai, galintys užkirsti kelią nesakingam alkoholio vartojimui, niekaip neįtinka alkoholio pramonei, kuri dalį savo pelno skiria dezinformacijai skleisti. Pramonė skelbia: „Lietuvoje valstybės reguliavimas - griežčiausias ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir visoje ES“. Pakvimpa melu. Kitų šalių alkoholio kontrolės specialistai gali patvirtinti, kad ir jų šalyse pramonė teigia apribojimams esant griežtesniems nei kitur, kaltina vyriausybę verslo žalojimu. Kiekvienoje šalyje stengiamasi tą šalį pateikti kaip išskirtinai kvailai besielgiančią kitų šalių kontekste tam, kad veiksmingų alkoholio kontrolės priemonių įgyvendinimas būtų bent šiek tiek atidėtas.

Lietuvoje alkoholio pramonei ir jų melu maitinamai visuomenei įtikti nesugeba nei blaivybės idėjas puoselėjantys asmenys, nei jų veikla. Nesvarbu ar kalbama apie draudimus ar apie prevencinę veiklą - kritikos lavina atslenka iš karto. Dėl iki šiol nepažabotos alkoholio reklamos ir veiksmingų kontrolės priemonių atidėliojimo, alkoholio vartojimas Lietuvoje tapo socialine norma. Narkotines medžiagas vartojantis, o ne blaivus žmogus laikomas normaliu. Blaivininkams visuomet dedami štampai: „Kaunas turi naują Valančių“, „Matulas kuria talibato tvarką“, „<…> bet prieš tai keletas žodžių apie davatkų cypimą“ ir t.t. Tokios ir panašios reakcijos susilaukia kiekvienas blaivesnis pamąstymas, nesvarbu kas jo autorius – politikas, filosofas, kunigas, studentas… Matyt sveiką gyvenimo būdą propaguojantį asmenį paversti marginalu yra pakankamai etiška.

Mokykla – šventovė, tėvai - kalčiausi

Viešose diskusijose ir žiniasklaidoje alkoholio pramonė visuomet teigia, kad ne draudimais, o švietimu reikia spręsti su alkoholio vartojimu susijusias problemas. Jų teigimu, žinios apie atsakingą vartojimą yra geriausias būdas apsaugoti visuomenę nuo alkoholio problemų. Tik gaila, kad ir veiksmingi prevenciniai projektai, kuriais stengiamasi suteikti žinių apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes, jiems nebeįtinka.

Įtarimą keliančio žiniasklaidos dėmėsio šiais metais susilaukė nacionalinis konkursas „Blaivi klasė“, išaugęs iš prieš tai 5 metus sėkmingai visoje Europoje rengto konkurso „Nerūkanti klasė“. Šiemet konkurse dalyvauja 3,5 tūkst. aštuntokų iš 150 Lietuvos mokyklų, kurie propaguoja blaivios klasės idėją. Kaip teigia nacionalinio konkurso koordinatorė Aina Adomaitytė: „Blaivi klasė - tokia klasė, kurioje mokosi sveiki, pozityviai mąstantys, nuo bet kokių kvaišalų nepriklausomi mokiniai.“ Taigi blaivus mokinys tai nei tabako, nei alkoholio, nei kitų narkotinių medžiagų nevartojantis jaunuolis, kuris supranta narkotinių medžiagų keliamus pavojus, tausoja savo sveikatą, skatina taip elgtis kitus bendraamžius ir nepasiduoda jam primetamiems stereotipams.

Konkursas buvo stipriai kritikuojamas Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Pasipylė abejonės konkurso pavadinimo tinkamumu ir nauda. Buvo ironizuojama, kad išrinkus blaivią klasę visiems kitiems krašto aštuntokams liks tik apkvaitusiųjų įvaizdis. Viename iš kritinių straipsnių rašoma: „…klaipėdiečiai stebėjosi, negi miesto švietimo įstaigose alkoholio vartojimas tarp moksleivių pasidarė norma ir jie net baigia nusigerti, kad priprendo būtinybė aiškinti, kurie iš jų į pamokas renkasi blaiviausi“. Taigi abejojantiems šiek tiek duomenų: Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (HBSC, 2006) duomenimis jaunimas pirmą kartą prisigeria būdamas 11 metų. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, alkoholiu apsinuodijo ir į medicinos įstaigas 2010 m. pateko 162 8-14 metų jaunuoliai. Tokių skaičių nutylėjimas alkoholio pramonei išties naudingas, tačiau kodėl šią problemą neigia mokyklų administracija?

Toliau komentuoja vienos mokyklos direktorė: „Mums tokiuose konkursuose nėra reikalo dalyvauti, nes mūsų mokyklos mokiniai alkoholio nevartoja…“. Jei taip išties yra tuomet nuoširdžiai džiaugiamės. Tačiau pakalbinta Lietuvos mokinių parlamento narė Eglė sakė: „Tokių konkursų kritika – man nesuprantama. Mokykloms suteikiama visa metodika, mokinių susidomėjimas didžiulis. Juk jei konkursas nebūtų tinkamas – jame nedalyvautų tiek daug moksleivių. Ar jų atsiliepimų kas nors klausė? O tai, kad mokytojai ir administracija kratosi atsakomybės – tiesiog iškrypėliška. Visi gerai žino, kad mokinių girtavimas mokyklose netgi toleruojamas, o ir patys mokytojai nevisada varginasi nusplėti, kad mokyklos teritorijoje kartais pasivaišina“. Taigi peršasi išvada, kad mokinių problemomis tiesiog bodimasi ir kratomasi atsakomybės.

Kitos mokyklos direktorė netgi nesidrovi išpyškinti: „jei tikrai norima ką nors konkrečiai nuveikti, geriau būtų organizuoti akcijas „Blaivi šeima“ ar „Negeriantys tėvai“. Šeimos pavyzdys jaunuolio pasaulėžiūroje neabejotinai svarbus, tačiau ar visa atsakomybė turi būti metama tik ant jos pečių? Vargu. Juk mokyklos funckija yra diegti vaikui vertybes, ugdyti jo asmenybę.

Seimo narė Dangutė Mikutienė situaciją komentuoja taip: „Jeigu jau renkame blaivią klasę, tai gal netrukus rinksime ir blaivią darželio grupę ar ligoninės palatą?.“ Panašu, kad tiek švietimo sistemos atstovų, tiek politinių sprendimų priėmėjų užmerktos akys prieš tokias problemas, gali privesti ir prie to, kad alkoholį vartoti pradės ir darželinukai. O rinkti blaivią ligoninės palatą – neįdomu, geriau rinkime blaivų LR Seimo kabinetą.

Neveiksmingų priemonių skatinimas ir tuo pat metu vysktantis veiksmingų priemonių juodinimas – tai gerai apgalvota ir visame pasaulyje taikoma alkoholio pramonės startegija, jų pelno apsaugojimo strategijos dalis, kuriai puikiai pasitarnauja ir tokio pobūdžio kritiniai straipsniai. Visų pirma norima įteigti, kad dėl vaikų ir paauglių girtavimo kalta šeima ir visuomenės įsikišimas ar įstatyminės bazės tobulinimas čia nepagelbės. Pramonė taip pat stengiasi įtikinti, kad pelno siekia ne tik jie, bet ir žmonės užsiimantys prevencija – mat jiems skiriami pinigai tokies „niekams“ kaip minėtas nacionalinis konkursas „Blaivi klasė“. Stengiamasi įpiršti ir tai, kad daugumą žmonių neturi su alkoholio vartojimu susijusių problemų, dirbti reikia tik su nedidele alkoholizmu sergančių asocialų dalimi. Vadovaujantis tokia logika, vaikai su alkoholio vartojimu siejamų problemų neturi, todėl minėtos prevencinės veiklos jiems negali būti taikomos. Tik kaip tokia „logika“ gali paaiškinti statistinius rodiklius ir vis dažniau išsigandusių tėvų viešumon siunčiamus signalus? Neaišku.

Tolerancijos lubos nepasiekiamos

Kaip jau minėta, alkoholio daroma žala yra nuolat siejama su itin maža asocialių asmenų grupe, o absoliuti dauguma laikoma atsakingais ir kultūringais vartotojais. Deja, paskutiniųjų mėnesių įvykiai paneigia šį alkoholio pramonės melą: girtas už vairo metų pradžioje buvo sučiuptas Linas Pukys, Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas, prokuroras Algimantas Kliunka, atšventęs savo 53-ąjį gimtadienį, neblaivus pasirodė darbe, Trakų rajono komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio vyresnysis patrulis Sigitas Šostakas, būdamas girtas sukėlė avariją, kurioje žuvo 2 medikai, 2 - buvo sužaloti, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas neblaivus buvo sučiuptas darbo vietoje ir plūdo žurnalistus. Toks aukštų valstybės pareigūnų elgesys žemina profesinį vardą, diskredituoja institucinę sistemą, sumenkina visuomenės pasitikėjimą.

Ypatingo dėmesio susilaukė ir niekuo nuo šių pavyzdžių nesiskiriantis įvykis, kuomet garsusis Lietuvos šoumenas V.Šapranauskas girtas vedė laidą „Auksiniai svogūnai“. Šis įvykis išskirtinis tik tuo, kad bene pirmą kartą TV eteryje tiek laiko buvo rodomas akivaizdžiai įkaušęs laidos vedantysis. Juk iki šiol panašių epizodinių vaidmenų teko matyti ne vieną: Rokas Žilinskas plūdo taksistą ir žurnalistus, Viktoras Uspaskich taurelę kėlė rinkimų štabe, Vytautas Šustauskas išgėręs darė beveik viską… Tai, kad problemų su alkoholio vartojimu turi ne vienas žymus, išsilavinęs, gerbiamas ir talentingas žmogus mums tikrai nėra naujiena. Paties aktoriaus V.Šapranausko spektakliai dėl jo problemų buvo ne kartą atidėti, buvo kolegų netgi atsisakiusių su juo dirbti, tad panašios situacijos buvo galima laukti. Juolab, kad girtauti sau leido net generalinis LRT televizijos direktorius, savo girtumą bandęs paslėpti elektros skydinėje. Televizija mus paprasčiausiai moko toleruoti tokius žmones. Girtas žmogus televizijoje, turinčioje atlikti švietimo funkciją, mums nebėra nei blogybė, nei gėda.

Stebėtis galime ne tuo, kas įvyko, bet tuo, kad tokias žmonių tragedijas mes paverčiame juoku ir aplodismentais: šis įvykis vadinamas pokštu, prašoma jį priimti su humoru. Laidą gyvai stebėjo politikai, aktoriai, verslo atstovai, minios Tv žiūrovų. Visi jie plojo, visiems buvo smagu. Nė vienas nebuvo įžeistas, nusivylęs, nė vienam nebuvo skaudu, kad mūsų kultūrinis išprusimas tapo toks skurdus. Nė vienas neatsistojo ir nepaliko salės. Vargu ar daug žiūrovų tą vakarą perjungė kanalą. Taigi kas šioje situacijoje išties svarbu - ar tai, kad laidos vedėjas buvo girtas, ar tai, kad visiems tai pasirodė normalu ir netgi juokinga? Ar tai vieno žmogaus asmeninė tragedija, ar visos visuomenės demoralumas?

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija

Knypava.lt