Neįgalieji atskirti nuo visuomenės ne tik savo finansinėmis ir fizinėmis galimybėmis, bet yra priversti kiekvieną akimirką išgyventi vidines psichologines dramas. Žmonių tolerancija, turinti garantuoti, kad neįgalusis jaustųsi pilnaverčiu visuomenės nariu, tėra tik utopija. Kaip utopija tėra ir tai, kad neįgaliajam turi būti prieinamos visos paslaugos. Neįgaliųjų integracija tėra tik popieriuje. Tuo įsitikinau atlikusi žurnalistinį eksperimentą kai antradienio popietę pati sėdau į neįgaliojo vežimėlį. Pasiryžusi eksperimentui, siekiau nustatyti, ar žmonės su negalia gali savarankiškai judėti ir gyventi dabartinėmis miesto infrastruktūros sąlygomis ir jaustis patogiai būdami įgaliųjų žmonių minioje. Taip pat norėjau savo kailiu pajusti bent truputį to, ką jaučia žmogus neįgaliojo vežimėlyje sėdintis ne savo noru.

Ne visos paslaugos lengvai pasiekiamos

Gatvėmis vaikštome kiekvieną dieną pirmyn ir atgal, lipame laiptais aukštyn ir žemyn, tad tai mums atrodo įprasta, vieni niekai. Tik atsisėdusi į neįgaliojo vežimėlį įsitikinau, kad žmogui su negalia, o juo labiau dar neįgudusiam važiuoti vežimėliu, net ir vienas laiptelis yra tikras išbandymas. Apie laiptų virtinę jau net nekalbu. Juos įveikti daugeliui neįgaliųjų - nepasiekiama svajonė. Būtent dėl to kartais net ir tokie paprasti dalykai kaip noras nusipirkti saldumynų ar pakeisti išvaizdą grožio salone, atrodo tartum nepasiekiamos svajonės, nuo kurių skiria ne kas kitas kaip tik košmaru tapę laiptai.

Šaligatviu tartum basomis kojomis

Neįgaliojo vežimėlį paskolinau iš „Gyvenimo namų sutrikusio intelekto žmonėms“. Nuo jų ir pradėjau savo neįprastą kelionę. Tiesa, viena tokiam eksperimentui nesiryžau, tad, dėl viso pikto, pasikviečiau dvi drauges. Netrukus įsitikinau, kad neapsirikau, nes vos išsukusi iš „Gyvenimo namų sutrikusio intelekto žmonėms“ kiemo į P. Lukšio gatvę, supratau, kad kelionė neįgaliojo vežimėlių – tikras išbandymas. Duobėtas šaligatvis ne kartą mane privertė sustoti. Kartais net nesugebėdavau pajudėti iš vietos. Tokiose situacijose gelbėjo lydėjusios draugės. Galiausiai jos nutarė palengvinti mano kelionę, tačiau net ir stumiamame vežimėlyje komfortabiliai toli gražu nesijaučiau – duobėtas šaligatvis priminė ėjimą basomis per akmenis.

Aikštė taip pat duobėta

Netrukus pasiekiau dažnai kėdainiečių lankomą ir net pasididžiavimą keliančią istorinę Senąją Rinkos aikštę. Kaip mat pajutau, kad neįgalima žmogui ji kelia visai kitokius jausmus. Ja pasivažinėti neįgaliajam – vienas vargas. Visą aikštės atkarpą įveikiau tik padedama bičiulių Nedos Mankutės ir Paulinos Grabovaitės. Pajutau, kad kai kur grindinyje vietoj akmenų žiojėjo duobės. Į jas vežimėlio ratas lengvai įvažiuodavo, tačiau išvažiuoti prireikdavo titaniškų pastangų.

Pernelyg statu

Šiaip ne taip įveikusi Senąją Rinkos aikštę pasukau pėsčiųjų tilto link. Iš tolo pamaniau, kad lengvai užvažiuosiu ant jo, nes prieigose viliojo ne tik laiptukai, bet ir užvažiavimas. Netrukus įsitikinau, kad apsidžiaugau per anksti, užvažiavimas pasirodė esąs toks status, kad net draugių padedama vos vos pasiekiau viršų.

Į pastatus patekti – neįmanoma

Įsitikinau, kad neįgaliesiems problematiška ne tik pasivaikščioti, tiksliau – pasivažinėti vežimėliu gryname ore, bet ir patekti į daugelį pastatų. Pavyzdžiui, norint pasukti į Juozo Paukštelio pagrindinę mokyklą, reikia arba važiuoti stačiu kalnu, arba apvažiuoti aplinkui per Šėtos gatvę.

Neįgalieji nelaukiami ir Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, pašte, „Veterinarijos paslaugų“ parduotuvėje Radvilų gatvėje, „Džinsų stiliaus“ ir drabužių vaikams bei moterims parduotuvėse senamiestyje, daugumoje dėvėtų drabužių parduotuvių, kanceliarinių reikmenų parduotuvėse „Office1“, „Adėjoje“, senamiesčio gėlių parduotuvėje, klube „Activity zone“. Būtų galima vardinti ir vardinti įstaigas, į kurias veda tik neįgaliojo vežimėliui sunkiai ar praktiškai neįveikiamos laiptų pakopos.

Įsitikinau, kad patekti į daugiabučius namus neįgaliesiems taip pat problematiška. Norėjau pasikviesti draugę, kuri gyvena daugiabutyje, tačiau negalėjau privažiuoti prie namo durų ir paspausti reikiamų mygtukų, kad ji atsilieptų.

Pereiti gatvę – sunku

Ne ką mažiau sunku neįgaliajam ir į kitą gatvės pusę. Vykdydama eksperimentą ilgai vargau kol nusileidau nepažemintu kelkraščiu prie Knypavos rinkos gatvėje, šalia pašto pastato. Ne ką mažiau vargau ir kitoje pusėje kai įveikusi gatvę turėjau užvažiuoti ant šaligatvio. Tai trikdė ne tik mane, bet ir eismo dalyvius bei praeivius.

Įsitikinau, kad tam, jog Kėdainių mieste būčiau ne tik neįgalioji, bet ir visavertė kraštietė, turiu turėti gerai ištreniruotas rankas ir mokėti stebuklingai pakilti ir nusileistai neįveikiamomis laiptų pakopomis.

Dar sunkiau ištverti praeivių žvilgsnius

Žurnalistinio eksperimento metu patyriau ne tik fizinių, bet ir emocinių sunkumų. Suvokiau, kad net ir šiandien visuomenei sunku priprasti prie neįgaliųjų kaip prie lygiaverčių žmonių, sudarančių tą pačią visuomenę.

Važiuodama gatvėmis sulaukiau aibės gailesčio žvilgsnių, įbestų, mąslių akių, ne tik praeivių, bet ir mašinų stabtelėjimų pasižiūrėti į “likimo nuskriaustąją“. Tai pakęsti buvo sunkiau nei nepritaikytą infrastruktūrą. Šie žvilgsniai mane, fizinės negalios neturinčiąją, privertė jaustis lyg iš tiesų būčiau neįgali ir nė minutės užsimiršti.

Sutikau ir gerų žmonių, kurie net ne perėjos vietoje sustabdė mašiną ir praleido mane su lydinčiomis merginomis pereiti gatvę, tačiau buvo ir abejingųjų. Tokių, kurie net prie perėjos abejingai pravažiavo priešais laukiančią neįgaliąją.

Abejingumo sulaukėme ir prie „Optikos pasaulio“ parduotuvės, į kurią veda aukštos laiptų pakopos. Sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje bei lydima Nedos ir Paulinos sustojau prie į šią optiką vedančių laiptų, svarstydama, kaip patekti vidun. Pardavėjos abejingai pažiūrėjo pro langą, tačiau suteikti pagalbos, deja, neprisiruošė.

Lydėjusiųjų įspūdžiai

„Didžiausią nusivylimą paliko emocijos, patirtos prie „Optikos pasaulio“. Kažkaip negera buvo, kad pardavėjos pažiūrėjo pro langą ir net nepaklausė, kuo padėti. Manau, kad šiandienos visuomenėje turėtų būti daugiau tolerancijos iš viešųjų įstaigų darbuotojų ir visų kitų žmonių.

Labai smagu, kad pasitaikė ir geraširdžių, kurie praleido einant per gatvę. Sunkiausia buvo vežti neįgalųjį į kalnelius, prie nenuleistų kelkraščių, prie perėjos…

Jeigu mums pačioms tektų pabuvoti neįgaliojo vietoje, labiausiai nepatiktų tai, kad negalėtume savarankiškai patekti ten, kur patenka visi kiti. Tikriausiai ne mažiau slėgtų ir smalsūs žmonių žvilgsniai gatvėse“, - viena per kitą patirtais įspūdžiais dalijosi Neda ir Paulina.

Eksperimento dalyvės mano, kad galbūt žmonių požiūris į fizinę negalią turinčius asmenis pasikeistų, jei būtų rengiamos akcijos ar „flashmob‘ai“, kurių metu patys žmonės galėtų išmėginti savo jėgas neįgaliojo vežimėlyje. Tokiu atveju galbūt jie suprastų, koks sunkus darbas tenka neįgaliajam. Tuomet gal sutikę neįgalųjį ir patys būtų jautresni, pasiruošę padėti.

Viliamės, kad žmonės, kurie eksperimento metu pasirodė esą abejingi, nepadėjo ne dėl abejingumo ir supratimo stokos, bet dėl to, kad suprato, jog tai tebuvo eksperimentas ir jiems tai pasirodė per maža priežastis dėl kurios reikėtų padėti. Linkime kiekvienam suprasti tai, kad visuomenė yra stipri tiek, kiek stipri yra silpniausia jos dalis.

Infobox:

Lietuvos Respublikos įstatymai užtikrina laisvą, savarankišką ir nevaržomą žmonių su negalia judėjimą miesto ir kaimo teritorijose, pėsčiųjų takuose, viešuosiuose pastatuose, laisvą įėjimą į viešuosius pastatus ir kitus visiems kitiems žmonėms laisvai pasiekiamus statinius ir miesto objektus.

Į žmonėms su negalią svarbių objektų sąrašą patenka gatvės, keliai, perėjos, šaligatviai, daugiabučiai, viešbučiai, bankas, paštas, valstybės ir savivaldybių įstaigos, ambasados, parduotuvės, degalinės, vaistinės, prekybos paviljonai, pirtys, skalbyklos, kirpyklos, taisyklos, grožio salonai, valgyklos, restoranai, kavinės, barai, kino teatrai, kultūros namai, klubai, teatrai, bibliotekos, muziejai, parodos, archyvai, sporto, religiniai, gydymo ir kiti pastatai laisvai pasiekiami sveikam žmogui.

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt