Lietuvoje yra 41 cerkvė. Viena iš jų – Kėdainių mieste. Čia stačiatikių bendruomenę sudaro apie 60 žmonių. Šioje cerkvėje pirmadieniais, o kartais ir sekmadieniais, penktadieniais arba šeštadieniais slavų kalba šv. Mišias aukoja iš Baltarusijos kilęs popas Nikolajus Murašovas.

- Kaip tapote dvasininku? – „Kėdainių garas“ paklausė N. Murašovo.

- Mane įkvėpė kitų dvasininkų pavyzdžiai. Juos regėjau anuomet viešėdamas Lietuvoje, skaičiau apie jų darbus ir gyvenimo būdą knygose. Iš pat pradžių Lietuvoje trejus metus gyvenau šv. Dvasios vienuolyne, Vilniuje. Jame dirbau, padėjau vienuoliams. Matydavau, kaip jie gyvena. Po kurio laiko ir pats nusprendžiau pasirinkti dvasininko kelią, todėl nuvykau į Maskvą ir įstojau į seminariją.

- O kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

- Todėl, kad sovietmečiu Baltarusijoje buvo itin sunku tapti popu, o Lietuvoje gyvenant tam buvo daug daugiau galimybių.

- Ką reiškia būti dvasininku – tai darbas ar gyvenimo būdas?

- Tai yra tiesiog pats gyvenimas.

- Ar sunkus dvasininko kelias?

- Jei toks pasirinkimas neįdomus, neteikiantis džiaugsmo, tuomet šis kelias sunkus. Bet bet kuriuo atveju einant juo reikia įdėti daug pastangų įdėti, bet iš tiesų net ir jos teikia daug džiaugsmo.

- Kokia tikėjimo esmė?

- Mūsų gyvenimas nėra užspaustas vien tik šio pasaulio rėmuose. Pačio tikėjimo esmė - išėjimas į anapusinį pasaulį, kur žmogus gali patirti daug daugiau būties ir gyvenimo džiaugsmo. Būti dvasininku reiškia tai, kad gali parodyti kitiems minėtąjį pasaulį, gali perteikti tą džiaugsmą ir pats semtis iš anapus jėgų.

- Kuo skiriasi stačiatikių ir katalikų tikėjimas bei juos išpažystantys žmonės?

- Tikėjimai skiriasi tik tradicijomis ir apeigomis, bet turi ir daug bendrumų. Tai artimiausios krikščionybės šakos.

Patys žmonės labai nesiskiria. Yra ir gerų katalikų, ir gerų stačiatikių. Katalikai ir stačiatikiais sutaria gerai, tiek vieni, tiek kiti yra bendraujantys.

- Kokių hobių turite, gal kažkuo domitės?

- Visų pirma man patinka tai, kas, greičiausiai, būdinga daugeliui kunigų - knygų skaitymas, ypač religinių ir filosofinių. Daugiausiai skaitau šiuolaikinių Atono kalno vienuolių ir šiuolaikinių popų rašytojų knygas.

Taip pat man labai patinka akvariumai, žuvytės ir šiaip visa gyvūnija.

- Ar daug stačiatikių renkasi dvasininko kelią?

- Dabar seminarijos konkursuose maždaug 3-4 žmonės stoja į vieną vietą. Konkurencija priklauso ir nuo to, kur yra seminarija Maskvoje ar kokiame mažame miestelyje. Ar ši profesija laikoma garbinga, negaliu vienareikšmiškai pasakyti, nes visuomenė nuolat keičiasi. Svarbiausia, kad pats popas tikėtų, kad jo darbas neša kažkokią naudą į kitų gyvenimus ir į jo pačio.

- Ką manote apie šiandienos visuomenę kaip dvasininkas?

- Visų pirma, apaštalas Paulius sako, kad popas turi rūpintis savo parapija, o ne visa visuomene. Manau, kad visuomenėje yra ir gerų žmonių, ir pasileidusių, o daryti bendrus vertinimus ir apibendrinimus būtų sunku ir nekorektiška.

N. Murošovas turi tris vaikus – viena dukterį ir du sūnus. Anot viduriniojo sūnaus Timofėjaus, kuris Vilniaus universitete studijuoja filosofiją, jo tėtis nepuoselėjo vilčių, kad jis, ar brolis pasirinktų dvasininko kelią. Dvasininkas sūnums leido rinktis tai, kas patinka jiems patiems.

Pats N. Murašovas linki žmonėms, kad tikėjimas jiems teiktų optimizmo. Pasak jo, pačio tikėjimo esmė ta, kad Dievas visada palaiko žmones ir tai turėtų jiems padėti gyventi ir nepasiduoti.

N. Murašov: „Dievas visada palaiko žmones ir tai turėtų jiems padėti gyventi ir nepasiduoti“

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt