Jeigu tavęs nėra virtualiame socialiame tinkle „Facebook“, reiškia, tavęs nėra niekur. Šia logika vis dažniau vadovaujasi ne tik pavieniai interneto vartotojai, šou verslo atstovai, įmonės, klubai, organizacijos, bet ir žiniasklaidos priemonės. Laikraščiai, radijo stotys, televizijos kanalai susikūrė savo profilius, interneto portalai įsidiegė „patinka“ mygtukus – informacijos skleidimas bei savo vardo populiarinimas „Facebook‘e“ tapo itin svarbia redakcijų darbo dalimi.

Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto elektroninės komunikacijos dėstytojas Džiugas Paršonis sutinka, kad populiarus socialinis tinklas yra puiki erdvė stiprinti ryšį su auditorija, tačiau pastebi, kad Lietuvos žiniasklaida dar neatrado būdų, kaip tai tinkamai padaryti. Pasak jo, žiniasklaidos priemonių buvimas „Facebook‘e“ yra labai madingas, tačiau pačioms redakcijoms – kol kas mažai naudingas.

Šiuo metu tikriausiai būtų sunku rasti populiarią žiniasklaidos priemonę, kuri neturėtų savo profilio „Facebook‘e“ arba interneto portalo, kuriame nebūtų įdiegtas mygtukas „patinka“. Interneto erdvėje jau seniai sklando posakis, kad jei tavęs nėra „Facebook‘e“, reiškia, nėra niekur. Ar jis galioja ir žiniasklaidai?

Visada yra kažkokia vieta, kurioje reikia būti. Tai dažniausiai susiję su tuo, kas yra populiaru arba tuo, kas naudinga. Nuo pat interneto paplitimo buvo tokių vietų, kuriose reikėjo būti. Iš pradžių, kai žmonės ieškojo adresų ne per paieškos sistemą, buvo populiarūs įmonių katalogai.

Vėliau reikėjo turėti interneto svetainę, kuri būtų kaip vizitinė kortelė, paskui – tinklaraštį, dabar – socialinių tinklų paskyrą. Logiška, kad ten kur yra žmonės, nori būti ir verslas. Kuo daugiau žmonių lankosi socialiniuose tinkluose, tuo didesnė galimybė juos ten pasiekti.

Žinoma, tai nėra paprasta, kaip gali atrodyti, nes mes į socialinius tinklus registruojamės tam, kad galėtumėme pabendrauti su draugais, matyti, ką jie veikia, kuo gyvena, o ne sužinoti, kas naujo verslo pasaulyje ar kokie yra ypatingi šios dienos pasiūlymai.

Tai verslo šioje vietoje nereikia, o neretai jis net erzina ir trikdo. Tačiau pastebėjau, kad dabar žmonės yra išsiugdę tam tikrą toleranciją: prie verslo mes pripratome, kaip prie „brukalo“ pašto dėžutėje. Jis yra ir nieko čia nepadarysi, tik kyla klausimas, kiek jis yra prasmingas ir naudingas.

Ko, Jūsų manymu, trūksta, kad žiniasklaidos priemonių veikla „Facebook‘e“ būtų naudinga ir padėtų efektyviau siekti užsibrėžtų tikslų?

Manau, kad bendravimui su auditorija, vardo populiarinimui, pati platforma yra labai patraukli, klausimas tik, kaip žmones į visa tai įtraukti. Dialogas tarp žiniasklaidos ir auditorijos yra prasmingas ir reikalingas, tik bėda, kad jis vykdomas labai neprofesionaliai.

Tam, kad žmonės domėtųsi, matytų vertę, o ne šiaip padėtų pliusiuką, kad, štai, šitas dalykas man patinka, arba, kad žiūriu šį kanalą, todėl įtraukiau tarp savo mėgstamiausių, turi būti pasiūlyta kažkas, ko nėra kitur – kažkoks specifinis, išskirtinis turinys arba veikla.

Ką dabar socialiniame tinkle daro žiniasklaida? Deda anonsus. Retkarčiais sugalvoja kokį klausimėlį ar žaidimėlį, bet dažniausiai tai yra beprasmė veikla, kuri neduoda jokios naudos. Jeigu suskaičiuosime žiniasklaidos priemonių gerbėjus, jų yra daug, bet kas iš to, kad viena iš jų turi dešimtis tūkstančių, o kita – tik kelis šimtus. Kiek iš jų yra aktyvūs?

Aišku, tas skaičius mielas, jį galima įrašyti į ataskaitas, pasigirti konkurentams, bet kas iš to? Atsidarai žiniasklaidos priemonės profilį ir matai, kad vieni anonsai: ką rodysime, kalbėsime, atspausdinome ar publikavome portale.

Aišku, galbūt žmonės padeda išplatinti tuos anonsus, bet kadangi svetainėse yra specialūs įrankiai, pavyzdžiui, mygtukas „patinka“, todėl nemanau, kad reikėtų jį dubliuoti. Manau, kad socialiniai tinklai, kaip erdvė, kuri padeda populiarinti savo vardą yra šauni, tačiau žiniasklaidos priemonės dar nėra atradusios naudingo jos panaudojimo savo tikslams.

Galbūt socialiniai tinklai dabar atlieka gatvės šauklių, kurie rėkaudami anonsuodavo laikraščių antraštes, funkciją? Tik dabar viskas vyksta ne gatvėje, kurioje vaikšto atsitiktiniai praeiviai, o virtualioje erdvėje, kurioje galima pasiekti tūkstantinę auditoriją.

Šaukliai, manau, turėjo didesnį pranašumą, nes, kai rėkdavo, iš tiktųjų atkreipdavo dėmesį. Aš labai abejoju, kad tarp rėkiančių balsų socialiniame tinkle nepasimeta atskiri šūksniai. Paprastai žmogus turi ne vieną ir ne dešimt pažymėtų puslapėlių, kurie jam patinka. Dar reikia turėti omenyje, kad žiniasklaida – ne išskirtinė: ji yra tarp sportinių batelių, kultūros, gyvūnų globos organizacijų, muzikos grupių ir t.t

Taigi, informacija yra beveik nematoma, ji pasimeta bendrame sraute. Veiklos socialiniame tinkle tikslas turėtų būti pakviesti į savo kampelį, kad žmonės aplankytų puslapį, o ne vien platinti pranešimus, kurie pasirodo vartotojų gaunamos informacijos sraute. O tai ir yra labai didelis slenkstis, labai didelis žingsnis pasiekti, kad žmonės patys aktyviai prisijungtų, pagalvotų, kad šiandien dar neaplankė tos žiniasklaidos priemonės puslapio, todėl turi būtinai prisijungti.

Jeigu to nėra, tai koks skirtumas, kad yra žmogus, kuris nuolat pila žinias „Facebook‘e“, bet niekas, pridėjęs ranką prie širdies, negali pasakyti, kokia žiniasklaidos priemonei iš to nauda, kam to reikia. Toks potencialo neišnaudojimas veikiausiai reiškia tai, kad atsiradus kitai platformai, tuojau pat, be didesnių problemų, bus persikraustyta į ją.

Taigi, Jūsų prognozė tokia, kad žiniasklaidai ir „Facebook‘ui“ pakeliui, tačiau po kurio laiko jų keliai skirsis?

Be jokios abejonės, kad „Facebook‘ui“ ir žiniasklaidai pakeliui, bet kol kas pastebiu, kad didžiąją dalį naujienų, kurias išnešioja žmonės, jie pasiima ne iš socialinio tinklo srauto, o iš svetainės. Jeigu kas nors užkliūna, spaudžia mygtuką „patinka“, prirašo savo komentarą ir paleidžia į savo „Facebook‘o“ srautą. Žinoma, su tokia rekomendacija draugai straipsnį ar videosiužetą priima daug palankiau ir daugiau žmonių jį peržiūri.

O kuo plačiau išdalinti nuasmenintą srautą, aš manau, kad nėra labai tikslinga. Tai yra tiesiog antraščių pakartojimai su trumpomis įžangėlėmis. Šis srautas sulaukia mažiau dėmesio nei pačios svetainės originalus turinys. Todėl, mano nuomone, „Facebook‘as“ yra erdvė, kurioje galima bendrauti su žmonėmis, bet tai reikalauja dėmesio, įgūdžių ir darbo. Socialiniams tinklams ir žiniasklaidai pakeliui, tik tiek, kad tas potencialas nėra išnaudojamas, nebandoma užmegzti rimtesnio dialogo. O pats „Facebook‘as“ populiarus tol, kol populiarus visuomenėje, paskui bus kažkas kitas.

„Facebook‘as“ – internetinis socialinis tinklas. Žiniasklaidos priemonės, kurios susikūrė profilius jame, perėmė neformalaus bendravimo taisykles, su vartotojais kalba „draugo“ tonu ir pan. Ar taip siekiama stiprinti emocinį ryšį?

Reta kuri žiniasklaidos priemonė yra apgalvojusi strategiją, kaip elgsis „Facebook‘e“. Natūralu, kad institucinis, sausas, nutolęs kalbėjimas nėra patrauklus, bet kitas kraštutinumas – šypsenėlės, slengas, žargonas ir pan. irgi gali atrodyti nenatūraliai.

Mano nuomone, yra du būdai, ką galima daryti. Pirmas – sukurti virtualią personą, tam tikro amžiaus, charakterio ir, nenukrypstant nuo to įvaizdžio, kalbėti su auditorija. Tai gali būti nuosaikus dėdulė ar labai landus, veiklus žurnalistas. Reikia nuspręsti, kas jis toks ar ji bus ir kalbėti personažo vardu. Bėda ta, kad neieškodami tokio personažo daugelis nukopijavo paauglio gatvės šneką, kuri paprastai visiškai nedera su žiniasklaidos priemonės įvaizdžiu.

Kitas kelias – kai su auditorija bendraujama ne institucijos vardu, o tai daro konkretūs redakcijos darbuotojai – Jonas, Petras, Aistė ar Rita. Tuo metu, kai kalba – jie atstovauja savo laikraščiui, portalui, kanalui ar kitai žiniasklaidos priemonei. Toks bendravimas yra žymiai patrauklesnis. Užsienyje jau yra taip daroma.

Kai kurios didžiosios kompanijos, tokios kaip „Coca Cola“, bendrauja pasitelkę savo prekės ženklą, bet žiniasklaidos priemonėms dažniausiai atstovauja patys žurnalistai. Ir tai yra puikiai išspręsta problema.

Bėda ta, kad mūsų žurnalistų nei su pagaliu nenuvarysi į „Facebook‘ą“ pabendrauti ne šiaip asmeniškai, o nuo savo leidinio ar kanalo. Ir tai yra blogai. Šia prasme mes esame kiek atsilikę nuo kitų šalių. Gal tai lemia bendravimo barjerai, įpročiai ar nacionalinio charakterio ypatybės, kurios tokiai veiklai nėra itin palankios.

Bet jei taip būtų, būtų šaunu. Žmonės žinotų, kad tai – autentiška ir tikra. Atsirastų stimulas lankyti tam tikros žiniasklaidos priemonės sukurtą profilį, nes ten būtų galima sutikti realų žurnalistą. Tai yra labai didelis privalumas. Galimybė kažko paklausti, pasižiūrėti, apie ką jis rašo, padidintų interesą domėtis ir pačia žiniasklaidos priemone. O kol to nėra, tai ir didelio noro domėtis nėra.

Žiniasklaida dar vadinama ketvirtąja valdžia. Ar jos įsiliejimas į socialinius tinklus, asmeninis bičiuliavimasis, neformalus viešas žurnalistų susirašinėjimas su auditorija nepakenktų šiam, ilgus metus puoselėtam įvaizdžiui?

Šiaip neturėtų, jeigu viskas vyktų organiškai. Žurnalistas, skirdamas tam tikrą savo laiko dalį bendravimui su auditorija socialiniame tinkle, kurtų ne tik atstovaujamos priemonės vertę, bet ir palaikytų artimesnį kontaktą. Turėkime omenyje, kad žiniasklaidos priemonės dirba žmonėms, todėl ryšys socialiniuose tinkluose gali sustiprėti ir įgyti naujas galimybes. Jeigu jos būtų gerai realizuotos, manau, žiniasklaidos įvaizdis nė kiek nesumenktų.

Tiesa, dabartinė situacija nežinau ar ką galėtų sugadinti, nes dabar socialiniuose tinkluose yra tiesiog pilamas informacijos srautas. Kol kas žiniasklaida Lietuvoje šiuo socialiniu tinklu pasinaudojo tik kaip papildomu kanalu savireklamai, todėl ir naudos, kaip jau minėjau, gauna mažiau, nei iš tiesų galėtų.

Teko girdėti, kad jau atsiranda įmonių, kurios samdo specialistus, kurie atsakingi už veiklą „Facebook‘e“. Galbūt netrukus tokios darbo vietos bus, o gal jau net ir yra, kuriamos redakcijose?

Aišku, žurnalistai neapsidžiaugia išgirdę tokias rekomendacijas, bet būtų geriau, jeigu jie patys, būdami komunikacijos specialistai, bendrautų su auditorija atstovaudami savo laikraščiui, portalui ar kanalui. Nereikia pamiršti, kad realūs žurnalistai yra geidžiamas kontaktas, tai žmonės, kuriuos įdomu pažinti, matyti, pabendrauti ir nebūtinai su tais, kurie yra žinomi ar matomi.

Jeigu jie, autentiški, būdami skirtingų charakterių, pasikeisdami po kelias valandas per savaitę skirtų laiko auditorijai, manau, būtų didelis traukos taškas. Mistinis praktikantas ar žmogelis, kuris neturi nieko bendro su žiniasklaidos priemone, kažin ar būtų labai naudingas. Žiniasklaidos priemonėms turėtų atstovauti realūs žmonės.

„Facebook‘as“ žurnalistams gali pasitarnauti ir kaip informacijos paieškos kanalas. Stebint auditorijos veiksmus, pasisakymus gali gimti idėjų temoms. Informacija – prekė, o socialiniuose tinkluose jos galima gauti nemokamai. Tačiau ar nekyla problemos dėl jos patikimumo ir vertės?

Visais laikais žurnalistai ieškodavo temų tarp žmonių, nesvarbu, ar turgaus aikštėje, ar salonuose, ar naudodamiesi pažintimis verslo, politikų grupėse.

Sekdamas pokalbius socialiniuose tinkluose gali labai greitai užčiuopti, kas yra aktualu, įdomu ar naudinga. Dažnai, net ir asmeniniame gyvenime, žmonėms išsprūsta tai, kas neturėtų išsprūsti, taip nutinka ir socialiniuose tinkluose. Žmonės paskelbia daug neskelbtinų dalykų, nes viską įsivaizduoja truputį kitaip, nei atrodo iš šalies.

Iš tiesų žurnalistai gali labai daug pastebėti, tik reikia sugebėti filtruoti informaciją, sugebėti atrasti tuos žmones, iš kurių gali sužinoti naudingos informacijos, nes viso srauto neaprėpsi. Bet radus tinkamus talkininkus, kurie persiųstų įdomesnius pranešimus, atkreiptų dėmesį į įdomesnius pasakymus, žurnalistui rinkti informaciją tai yra pakankamai gera erdvė.

„Facebook‘o“ fenomenas ir žiniasklaidos geidžiamas įrankis – „patinka“ mygtukas. Taip galima greičiau išplatinti žinią ir pasiekti didesnę auditoriją. Kur slypi jo populiarumo paslaptis? O gal šio mygtuko poreikis yra pervertinamas?

Bent man, tai yra vienas iš naudingiausių įrankių, nors aš ir neaktyviai naudojuosi „Facebook‘u“. Tai geras dalykas, nes leidžia kuruoti naujienas. Pavyzdžiui, kas nors iš mano draugų domisi kokia nors konkrečia sritimi: biržų naujienomis ar knygų leidyba. Jie mygtuku „patinka“ kuruoja naujienų srautą, surenka jas iš įvairiausių šaltinių, todėl, žinodamas, kuo draugai domisi, jų paskyrose galiu rasti daug informacijos tomis temomis. Žinoma, jau nekalbu apie tai, kad jų pranešimuose rasiu visas asmenines įdomybes.

Tai šis mygtukas yra labai geras dalykas, nes aš gaunu žiniasklaidos priemonės pranešimą, kurio gal šiaip nepastebėčiau ir dar su draugo rekomendacija. Tai jau yra visiškai kitas lygis.

Lygiai taip pat vyksta ir realiame gyvenime. Vienas dalykas pamatyti ant stalo dešimt skirtingų laikraščių ir visai kitas susidomėjimas, kai draugas nuo stalo paima laikraštį ir rekomenduoja paskaityti būtent jį. Tada aš žinau, kam skirsiu savo laiką.

Analogiškai ir internete – žiniasklaidos priemonės, kurios sulaukia žmonių rekomendacijų, be abejonės pasieks didesnę auditoriją.

Manau, daugybė žiniasklaidos priemonių, esančių internete, gali pasakyti, kad iš „Facebook‘o“ gauna labai didelį skaitytojų srautą. Nežinau tikslių skaičių, bet žmonės, kurie rašo tinklaraščius ir aktyviai seka savo auditoriją, jau pastebi, kad iš „Facebook‘o“ į puslapius ateinantys žmonės jau nurungė tuos, kurie suranda juos per paiešką. Anksčiau „Google“ paieška buvo pagrindinis skaitytojų tiekėjas, o dabar „Facebook‘as“ jau nurungė, nes informaciją, kuri patenka į šį socialinį tinklą, žmonės padeda greitai išplatinti. Šis procesas taptų dar naudingesnis, jeigu į jį įsijungtų ir patys žiniasklaidos atstovai.

Lietuvoje žiniasklaida pamėgo „Facebook‘ą“ ir naudojasi juo siekdama savo tikslų, o kokios tendencijos pastebimos užsienio šalyse? Ar jose taip pat populiari žiniasklaidos ir socialinių tinklų draugystė?

Daugelyje šalių „Facebook‘as“ yra dominuojantis socialinis tinklas, populiarus ir kitas – Twitter’is“. Tiesa, yra šioks toks pasiskirstymas. „Facebook‘as“ – labiau asmeninė erdvė, o „Twitter‘is“ – dalykinis tinklas. Jeigu nori kažką svarbaus sužinoti, greičiausiai tai gali padaryti užsukęs į jį.

Lietuvoje „Twitter‘is“ nelabai prigijo. Ir aš įtariu kodėl. „Twitter‘io“ ženklų rašymo limitas nėra didelis, o mūsų žodžiai ilgi, todėl rašyti nėra labai patogu. Mums paprasčiausiai pritrūksta ženklų: nespėjame parašyti „laba diena“ ir jau reikia baigti žinutę. Žinoma, yra visokių gudrybių, tačiau „Twitter‘yje“ jaučiamas mažesnis asmeninis įsitraukimas, todėl jis, kaip dalykinis socialinis tinklas, dar nelabai paplito.

Lyginant su kitomis šalimis, tai Jungtinėje karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje beveik visi didžiųjų žiniasklaidos priemonių žurnalistai yra aktyvūs socialinių tinklų dalyviai – aktyviai pristato savo, kolegų rašinius, bendrauja su žmonėmis.

Aš nežinau, ar jie visi labai norėjo būti tuose socialiniuose tinkluose, bet tai žiniasklaidos priemonėms davė didelį pranašumą, nes juose gali sutikti beveik kiekvieną žurnalistą. Tai čia, mano manymu, lyginant su Lietuva, ir yra didžiausias skirtumas, kad jie geriau išnaudoja socialinių tinklų potencialą ir nepalieka juose tik sauso informacinio srauto.

O Jūs ar esate „Facebook‘e“?

Taip, esu, bet aš – pakankamai pasyvus vartotojas. Man „Facebook‘as“ yra idealus adresynas, nes žinau, kad jame galiu rasti beveik visus reikiamus žmones, nusiųsti žinutes, jei reikia, galiu pažiūrėti informacijos srautus, kuriuos kuruoja mano pažįstami. Bet taip pat aš puikiai žinau, kiek laiko suryja naršymas „Facebook‘e“, todėl kol kas nematau tikslo aktyviai veikti šiame socialiniame tinkle. Bet nesakau, kad nenaršysiu ateityje, jeigu man tai bus naudinga.

Iš pradžių buvau skeptiškesnis „Facebook‘o“ atžvilgiu. Kai jis tik augo, galvojau, kad tai yra tik kultūringesnis ankstesnių pažinčių svetainių variantas, bet, nors jame yra ir daug paikysčių bei kvailysčių, vis dažniau „Facebook‘ą“ matau kaip tam tikrą įrankį. Ir nors pats aktyviai nenaršau jame, tačiau vertinu.

Kalbino Emilija Labuckaitė

Mediaforumas.lt

Knypava.lt