Akademijoje gyvenanti Birutė Šinkūnienė bemaž 30 metų pina iš vytelių. Per tiek laiko patirta daug – ir liūdesio, suvokus, kad už sunkų darbą pavyksta ne ką teuždirbti, ir džiugių akimirkų, kurios užplūsta, išgirdus pagyrų. Tačiau labiau už pagyras dirbti skatina senųjų amatų tradicijų puoselėjimas: „Pynimą iš vytelių protėviai atrado 400 metų iki Kristaus, anksčiau net už dirbinius iš molio. Prie tokio amato malonu vien prisiliesti.“

Pastaruoju metu tas malonumas – bene pagrindinis B.Šinkūnienės darbo stimulas: mat parduoti pasiseka ne tiek ir daug pagamintų daiktų.

Ne vien malonus užsiėmimas

,,Pynimas iš vytelių visgi – ne vien malonus užsiėmimas: reikia ir daug kantrybės, ir stiprios sveikatos. Pavyzdžiui, vytelės labai džiovina rankų odą, ši ima skeldėti, šerpetoti, grubti. Tenka jas nuolat gausiai tepti įvairiais kremais“, – perspėjo pynėja. Savo darbus akademiškė dažniausiai pristato įvairiuose mugėse, kartais surengia ir parodėles.

,,Į muges vykstu ne todėl, kad mėgčiau prekiauti. Tikrasis siekis – plačiau skleisti žinias apie savo kūrinius. Į kiekvieną mugę norisi nuvežti kažką naujo, dar nematyto, tad tenka gerokai paplušėti“, - sakė pynėja. Kai kurie Birutės darbai keliauja į užsienį. Tačiau ir ten graibstoma ne viskas. Pavyzdžiui, Vokietijoje apstu savų pynėjų. Vieno kito užsakymo sulaukiama ir Lietuvoje: „Giminaičiams iš Žemaitijos pyniau didžiulius lauke pastatomus paukščius, o vienam muzikantui – dūdmaišio dėklą.“ Iš vytelių nupintas dūdmaišio dėklas muzikantui taip patiko, kad vėliau jis užsisakė ir kitokių daiktų.

,,Pastebėjau, kad iš vytelių nupintus daiktus labiau vertina kaimų gyventojai. Visuomet nusivežu jų į tėviškę per atlaidus“, - pasakojo akademiškė.

,,Masinė gamyba – ne man“

Šiuolaikiniais menais B.Šinkūnienė ne itin žavisi, tačiau jų ir neignoruoja.

,,Ieškodama naujų efektų, kai kuriuos savo kūrinius papildau šiuolaikiškomis medžiagomis ar technologijomis. Paprastai tokie eksperimentai pasiteisina: darbeliai būna įdomūs“, – neslėpdama pasakojo pynėja. Kurį laiką jai yra tekę dirbti Kaune – vienoje dailės dirbinių įmonių. Tačiau netrukus iš ten išėjo: ,,Suvokiau, kad masinė gamyba – ne man. Negaliu valandų valandas gaminti kažką pagal etaloną. Kiekvieną kartą noriu patirti ką nors naujo. Namudininkei to siekti lengviau.“

Vien gerų norų nepakanka

Ar Birutė savo darbuose mato trūkumų? ,,Oi, be abejo matau. Per gerame savęs vertinime slypi didelis pavojus – nustoji tobulėti. Kūrėjui tai – pražūtis. Be to, pastebėjau, kad kuo daugiau dirbi, tuo gražiau pavyksta“, - atsakė pynėja. Pynėjos teigimu, šio užsiėmimo pavojinga atsisakyti net trumpam – gali pradingti ilgai kaupti įgūdžiai.

B. Šinkūnienė vis dažniau pagalvoja, kad dešimtmečius kauptas žinias reikėtų kažkam perduoti – kitaip viskas gali išnykti be pėdsakų. Tačiau šiuo atveju vien gerų norų nepakanka: reikia ir nemažų investicijų, kurių rasti šiais laikais labai nelengva.

Birutė džiaugiasi, gavusi kvietimą į šią vasarą Kaišiadoryse vyksiančią kūrybinę stovyklą: ,.Jei tik nenutiks kas nors labai netikėto, būtinai dalyvausiu.“

,,Be pynimo kažko stinga“

Vienoje vietoje ilgiau nenustygstanti Birutė randa laiko ir padainuoti Akademijos moterų ansamblyje, ir giedoti bažnytiniame Dotnuvos chore. Moters kūrybinius talentus spėjo įvertinti daug vietinių gyventojų, o ypatingomis progomis net kunigas prašo padėti puošti bažnyčią.

,,Aš iki šiol ieškau savęs – esu bandžiusi ir siūlus raišioti, ir tapyti, ir iš žolių pinti. Tačiau po kiek laiko vis tiek grįžtu prie pynimo iš vytelių. Matyt, pats likimas lėmė, kad be šio užsiėmimo man neramu, kažko stinga“, - sakė akademiškė.

Renata Smirnova

Knypava.lt