Už lango – lietuviškai žiemai neįprasti speigai, o surviliškiečių Nijolės Stasiūnienės ir Vytauto Butkevičiaus namuose pasijauti beveik kaip atogrąžose. Priežastis – visur išdėlioti maždaug 200 kaktusų.

,,Mūsų gana dažnai klausia, kam reikia tiek kaktusų. Atsakymas vienas: jie nuostabiai žydi. Gamta taip jau surėdė, kad kuo paprastesnis augalėlis, tuo puošnesni jo žiedai. Man kaktusai – tarsi didžioji meilė, atgaiva po darbų“, - šypsojosi ponia Nijolė.

Daug išdalina

Tiek Nijolė, tiek Vytautas ne kartą girdėjo pašaipių patarimų: ,,Verčiau augintumėte agurkus, pomidorus ar paprikas – bent pelno turėtumėte.“ Pora tokiems patarėjams atšauna vienu balsu: ,,Žmogus ne vien turtais sotus“.

Daug savo išpuoselėtų kaktusų Nijolė su Vytautu išdalija draugams, dovanoja mokykloms, kitoms įstaigoms.

„Didžiulė agava buvo tiek išsikerojusi, kad užėmė pusę kambario. Net nudžiugome, kai ją sutiko priglausti bendrovės „Kėdainių vandenys“ kolektyvas. Vieną kitą kaktusėlį pabandome ir parduoti. Bet uždarbis – toks simbolinis, jog net automobilio degalams iki turgaus nepakanka“, - pasakojo Vytautas.

Įmantrybių nesivaiko

Vasarą beveik visi Nijolės ir Vytauto augintiniai perkeliami į maždaug pusantro aro ploto šiltnamį. O rudenį visi kaktusai sunešami atgal į namą. Negana to, per vasarą jų gerokai padaugėja – mat šeimininkai savo augintinius daugina tiek atžalomis, tiek sėklomis. Tiek šiltnamyje, tiek name kaktusai, beje, sudėliojami ne bet kaip, o į apgalvotas kompozicijas: taip, kad derėtų ir forma, ir spalvos, ir žydėjimo laikas, ir kiti faktoriai.

Nijolė pažįsta kiekvieną savo armijos kaktusiuką, stengiasi kas dieną juos atidžiai apžiūrėti. Pirmasis vaistas sunegalavusiam kaktusui – su visu vazonu perkelti jį į kitą vietą. Jei to nepakanka, tenka keisti laistymo režimą, persodinti. Ir Nijolė, ir Vytautas, žinoma, paskaitinėja literatūrą apie kaktusus. Tačiau didelių jų auginimo įmantrybių nė vienas nesivaiko: ,,Kaktusus sodiname į paprastus vazonus, pripylę daržo žemės ir smėlio mišinio.“

,,Vasarą savo kaktusėlius laistau du arba tris kartus per savaitę. Šaltuoju metų laiku jie ilsisi, tad pakanka tik sykį per mėnesį šiek tiek sudrėkinti dirvą. O kaktusų, kurie žiemoja šviesiame, tačiau vėsiame kambaryje, kai oro temperatūra – ne daugiau dešimties laipsnių, galima išvis nelaistyti“, - savo patirties neslėpė Nijolė. Surviliškiečiai net nesistengia žinoti kiekvieno savo kaktusėlio tikslaus botaninio pavadinimo: ,,Esame įsitikinę, jog kur kas svarbiau – auginti juos su meile, iš širdies.“ Sutuoktinių manymu, jiems tai pavyksta: ,,Daugelis kaktusų kasmet užauga ne mažiau kaip po gerą sprindį.“

Poros šimtų nepakanka

Dviejų šimtų kaktusų nei Nijolei, nei Vytautui nepakanka: jie savo augintinių kolekciją norėtų dar labiau plėsti. Tačiau tai padaryti – nelengva: mat parduotuvėse ką nors nematyto rasti jau beveik nepavyksta.

,,Gelbsti draugai ir Ispanijoje įsikūrusi dukra: mūsų kolekciją turtina jų dovanojami kaktusėliai“, - pasakojo Vytautas. Jis, kaip ir dera vyrui, kaktusų ūkyje atsakingas už jėgos bei ištvermės reikalaujančius darbus. Bene svarbiausias jų – pavasarį augintinius pernešti į šiltnamį, o rudenį pargabenti atgal į namą. O kai kaktusai ima žydėti, ir Nijolė, ir Vytautas jais kasdien ilgai gėrisi drauge.

Suteikė pradžią Mechikui

Įprasta manyti, kad kaktusai po pasaulį paplito iš Meksikos. Šios šalies senbuvių actekų legenda byloja, jog plaukdami pro nepažįstamą krantą, jie išvydo ant uolos augantį kaktusą, o ant šio tupintį ir į tekančią saulę žiūrintį milžinišką erelį su besirangančia gyvate snape. Prietaringi actekai tai palaikė geru ženklu ir, išlipę į krantą, įkūrė Tenočtitlano miestą.

,,Teo“ actekų kalboje reikia dievišką, ,,nočtli“ – kaktusą, o ,,tlan“ – vieta. Išvertus pažodžiui, būtų tarsi ,,dieviškojo kaktuso vieta“. Dabar joje – garsusis Mechikas. Turtingas kaktusų pasaulis, jų neįprastas grožis actekus ir žavėdavo, ir gąsdindavo, keldavo kone mistišką siaubą. Ant gigantiškų kaktusų spyglių rūstiems savo Dievams actekai net aukodavo žmones. Kitų kaktusų sultimis actekai svaigindavosi, jų išgėrę, patirdavo spalvinių ir garsinių haliucinacijų, sotumo jausmą, prarasdavo baimės pojūtį. Kiekviena actekų gentis turėdavo ne tik po savo Dievą, bet ir po savo garbinamą kaktusą.

Svečiams – originali arbata

Surviliškiečiai Nijolė ir Vytautas, kaip jau minėjome, didelių įmantrybių nesivaikė, tad ir actekų tradicijų nepriėmė. Tačiau šiokios tokio egzotiškos naudos iš savo pomėgio pora visgi turi: svečius mėgsta vaišinti itin originalia kaktusų žiedų arbata.

Vilija Mockuvienė

Knypava.lt