Kai nusprendėme dukrą leisti į mokyklą šiek tiek anksčiau nei pridera pagal įstatymus (t. y. šešerių su puse, o ne septynerių), teko pereiti patikrinimus. Pamenu, po vieno iš jų mokyklos psichologė pasakė, kad intelektualiai ji yra subrendusi (puikiai skaičiuoja, pažįsta raides, supranta pasaulio reiškinius…), tačiau yra pernelyg drovi ir kukli. Mokyklos direktorė tada pasakė, kad tai nėra rodiklis neleisti vaiko į mokyklą, nors šiais laikais tokios vaikų savybės, pasak jos, yra itin retos. Tada aš susimąsčiau… Juk iš tikrųjų šiandieniame pasaulyje – šiuo atveju kalbu apie pradinių klasių amžiaus vaikus – dauguma vaikų visiškai kitokie. Ir darželio auklėtoja vis užsimindavo, kad jai daug lengviau dirbti su savo iniciatyvą, valią, balsą, norus rodančiais, o ne su gerais, bet tyliais vaikais.

Gal darau kažką ne taip? Gal negerai, kad dukra kukli, nedrąsi, nekovojanti už save, nesistengianti pasirodyti, rėkti, būti matoma? Kuklumas, drovumas, gebėjimas nusileisti tradiciškai ilgą laiką buvo laikomos vertybėmis, teigiamais bruožais. Prisiminkime lietuvių liaudies dainose ir pasakose apdainuotą mergelių kuklumą. Dabar mes iš to juokiamės ir kuriame anekdotus. O ar tokiam vaikui šiuolaikinėje visuomenėje nėra sudėtinga gyventi? Kur kiekvienas verčiamas kovoti už save, už išlikimą, kur pastebimas esi tik tada, kai būni įžūlus (dažniausiai išorine ir elgesio prasme), kur netgi mokytojas pastebi ir daugiausia „dirba“ su „ryškiaisiais“ (skiria daugiausia savo dėmesio, pastabų, daugiausia žino apie tokius mokinius). Man įdomu šia tema sekti mamų forumus internete, stebėti, kaip aplinkinės (artimiausios draugės, iš kiemo ar darželio pažįstamos) moterys augina savo vaikus. Dabar pilna įvairiausių pakraipų darželių, mokyklų, būrelių, tai pakyla tai atslūgsta eko, Montessori ir kitos auklėjimo bangos. O tu gyveni savo pasaulyje, veikiamas visų tų įtakų, kasdien vis labiau greitėjančio gyvenimo tempo ir stengiesi užauginti a s m e n y b ę. Kuo vadovautis atliekant tokį darbą?

Čia tik mano pamąstymai, pasižvalgymai. Dar viena bandymas susidėlioti, kas tai yra auklėjimas. Be jokių pretenzijų ar „ir jūs taip darykit“ pobūdžio. Tiesiog pasidalinimas patirtimi.

Kai lankė darželį, dukra vis pasakodavo apie vieną mergaitę, kuri nuolatos siekia būti pirma: pirma pavalgyti, pirma atlikti užduotį, pirma pakelti ranką, pirma iš grupės įsigyti naujausios mados žaisliuką… O man atrodo, kad svarbiau ne būti pirmam, o teisingai atlikti užduotį. Tą vis kartoju savo vaikams. Per tą skubėjimą paskui tik „košės prisivirti“ galima. Arba žaidžiant žaidimą svarbu ne vien visą laiką nugalėti, o ir atrasti patirties džiaugsmą, suprasti, kiek daug išmokai: piešti, įvardyti, atrasti, nusileisti, susitaikyti su pralaimėjimu, džiaugtis kito sėkme… Žinoma, kad vaikui reikia laimėti, bet tai neturi vykti visose jo gyvenimo srityse, pradedant nuo pat gimimo. Randu protingą mintį internete – „Kai vaiko savęs vertinimas nėra susijęs su pasiekimais, toks vaikas nebijo eiti pirmyn ir tobulėti.“ Visai nebūtina, kad vaikas pradėtų vaikščioti, kalbėti ar skaityti anksčiau visų. Greičiau tai prestižo reikalas tarp pačių tėvų. O vaikui – papildomas stresas. Gerai, kai vaikas pats iš prigimties siekia tapti „nugalėtoju“. Bet nėra jokios būtinybės tai forsuoti. Daug geresnis būdas yra pasistengti tėvams atverti vaiko akis į šį nuostabų pasaulį, paskatinti domėtis, tyrinėti. Juk tai, kad jūsų vaikas vėliau atsisėdo ant puoduko ar dar nesidomi skaitymu, nereiškia, kad jis amžinai dėvės sauskelnes ir nesidomės knygomis. Va, randu patarimą internete – atsipalaiduokite ir patirkite malonumą dalyvaudami savo vaiko gyvenime. Neskubinkite vaiko, tegu viskas vyksta savaime. Motyvacija, žinoma, naudinga, bet ne daugiau nei dvasinė vaiko pusiausvyra. Šioje vietoje įsijungia mano vidinis ironikas ir sako – pabandyk tu jausti pusiausvyrą, kai vaikas zyzia, neklauso, kai jam nesiseka, nesistengia, kai iš mokyklos grįžta su pastabomis… Kitaip tariant, kai tavo idealas žlunga akyse. Bet čia jau stabdau įsismarkaujantį ironiką ir atkertu – juk ne kasdien ir ne nuolatos būna šios neigiamos situacijos. Nemanau, kad verta jas sureikšminti ir nuolatos vaikui tai prikišti. Tuo metu tai deramai įvertinti, aptarti ir žengti toliau.

Iš garbaus amžiaus žmonių dažnai tenka girdėti viešų pasisakymų, kad šiais laikais tėvai neauklėja savo vaikų, neskiepija jiems vertybių, nuo pat gimimo leidžia per daug, neugdo patriotiškumo. Beje, į patriotiškumo temą. Niekada nepamiršiu, kaip sunkiai mano dukrai sekėsi įsiminti, kas tai yra Lietuva. Jai vis atrodė, kad Vilnius (miestas, kuriame gyvename) ir yra Lietuva, o koks Panevėžys ar Kaunas – tai jau kažkas kito ir vis klausdavo, kokia ten kalba žmonės kalba. O kai važiuodavome pas močiutę į kaimą, priimdavo tai kaip kokį užsienį. Mes tikrai daug važinėjome po Lietuvą ir pasakodavome, rodydavome, bet kaip sunkiai vaikui galvelėje tai susidėliojo. Šioje vietoje, matyt, svarbu tą vaiko smalsumą palaikyti, šiek tiek pakurstyti, bet jokiu būdu negesinti…

Šiandieniame pasaulyje gal beveik ir neįmanoma auklėti vaikų taip, kaip mus auklėjo. Dabar vaikai gerokai daugiau turi, mato, patiria, žino, jaučia, turi galimybę lyginti, keliauti (ne tik realiai, bet ir virtualiai). Vis dėlto manau, kad ne vienas tėvas, nepriklausomai nuo to, kiek vaikų augina ir kaip ilgai, kiekvieną dieną daro pasirinkimus ir taip sukuria tam tikras auklėjimo taisykles, dėlioja prioritetus. Gal tik per mažai apie tai susimąsto, gal per mažai vaikui paaiškina, kodėl reikėtų elgtis vienaip ar kitaip, kodėl nesveika kasdien valgyti „Mcdonald’e“, kodėl nevalia išmesti maisto, laužyti žaislus, plėšyti knygeles… Ir ne didaktiškai, o pasitelkus fantaziją, pasakas, palyginimus…

Kas man sunkiausia? Man sunkiausia leisti vaikui klysti. Vis pastebiu, kad noriu už vaiką kažką atlikti, padėti jam ištarti pirmus pamiršto eilėraščio skiemenis, pakloti lovą, sutvarkyti stalą, susagstyti sagas… Turbūt kaip ir neretai mamai man vaiko paleidimas iš savo glėbio į platų (dažniausiai įsivaizduojame – kad pavojų kupiną) pasaulį atrodo šiek tiek bauginamas ir norisi jį nutolinti. Bet aš tikrai stengiuosi vis dažniau vaikui leisti pasimokyti iš savo klaidos, nepriimti jos kaip skaudžiausio ir neišsprendžiamiausio dalyko pasaulyje, o daryti iš to išvadas ir kuo geriau išspręsti susidariusią situaciją. Kai vaikui skauda – paguosti, bet kartu padėti jam suvokti, kokios yra skausmo ribos (jei skauda labai – važiuojam į ligoninę, jei gali kentėti – susikaupkime ir pakentėkime). Parodyti gražiausias pasaulio ir gyvenimo puses (o tam dabar yra tikrai plačių galimybių – spektakliai, būreliai, parodos, knygos, stalo ir gyvenimiški žaidimai, koncertai, galų gale tame pačiame internete yra nuostabių (deja, neretai nelietuviškų) puslapių su nuostabiais žaidimais ir veiklomis (mes labiausiai mėgsatam babyeinstein filmukus ir poissonrouge žaidimus). Va čia, man rodos, yra tikrų tikriausias gyvenimo menas – parodyti, palydėti, bet nedaryti visko už vaiką ir vis dažniau paleidus jo mažą rankytę leisti pačiam eiti. Man atrodo, kad to aš mokysiuos visą savo gyvenimą.

Ir vis dažniau stengiuosi pati sau priminti, kad nėra pasaulyje idealių žmonių, ir taip ir turi būti. Ir pati nesu ir neprivalau būti ideali. Neprivalau visko atlikti „puikiai“. Geri tėvai – ne idealūs tėvai, o tie, kurie sugeba pasimokyti iš savo klaidų ir to išmokyti savo vaikus.

Man atrodo normalu vaiką mokyti, kas gerai, o kas ne. Mokyti tvarkos, atsakomybės. Būti mylinčiais tėvais, bet griežtais. Būti vaiko draugu, bet vis dėlto suvokti, kad neatstosi jam bendraamžių. Išmokyti vaiką jausti kaltę, kai pasielgi netinkamai. Išmokyti atsiprašyti ir visada paaiškinti, dėl ko tai reikia daryti. Dažniau vaiką apkabinti, sakyti jam, kad jis pats brangiausias ir nuostabiausias žmogutis pasaulyje. Leisti klysti ir klaidą ištaisyti, leisti vaikui kartais paliūdėti ir pabūti vienam. Kol kas tiek. Kol kas tokia ta mano patirtis. Kuri auga kartu augant mūsų vaikams.

P. S. Tiesa, tokiems auklėjimo pamąstymams neturiu daug laiko. Tik kai dukros suminga. Ar kai iššluoti visi trupiniai iš nuolatinio kramsnojimo prisipildančių pakampių, arba kai atsakyta į visus klausimus (o kaip Kalėdų Senelis atspėja visus vaikų norus? O iš kur pelytė sužino, kada vaikui iškrenta dantukas? O kodėl draugės mama ir tėtis negyvena kartu? O ką daro blogi žmonės? Kur tu keliausi, kai numirsi – į rojų ar į dangų? ir pan….), sužaisti visi žaidimai ir perskaitytos visos pasakos. Tai būna ne taip jau ir dažnai. Gal ir gerai. Tada daugiau gyveni, nei kuri gyvenimo taisykles popieriuje.

P. P. S. O pabaigai „10 ne“ apie vaikus. Radau internete. Visai patiko. Pamąstymui. Taigi, negalima versti vaiko:

1.Meluoti,

2. Valgyti, kai vaikas nėra alkanas,

3. Būti tuo, kuo jis nėra,

4. Atsiprašyti nežinia už ką,

5.Kalbėti su nepažįstamais žmonėmis,

6. Draugauti su tais, kurie jam nepatinka,

7. Dažnai keisti įpročius,

8. Laikytis dietos,

9. Nakvoti ten, kur jam nepatogu,

10. Daryti tai, kas jam pavyksta blogai.

O kaip jūs (ir ar?) auklėjate savo vaikus?

Knypava.lt