Metas griauti stereotipus: jei nežiba, tai dar nereiškia, kad ne auksas.

,,Kėdainių garso” berniukas. Būtent taip dauguma kėdainiečių vadina Eugenijų Jačionį, nepaisant to, kad jis pardavinėja ir kitus laikraščius. Šį jauną vyrą drąsiai galima vadinti puikiu ,,Gyvosios bibliotekos“* pavyzdžiu – tikrai yra žmonių, kuriems jis atrodo kaip nerūpestingas vyriokas, kartu su broliu dienų dienas tik „šlifuojantis“ šaligatvius su laikraščių krūvele rankose. Ir tik pabendravus su Eugenijum gali suvokti, kad išorė ir pirmasis įspūdis – apgaulingas.

Šis jaunas vyras pasirodo esąs labai įdomus žmogus, turintis savo nuomonę daugeliu klausimų. Jo kalba toli gražu neprimena kiekvieno paprasto kėdainiečio žodyno – ji kur kas sklandesnė ir literatūriškesnė. O neabejotinai ryškiausia Eugenijaus savybė – nuoširdumas. Ir vaikiškas, absoliutus atlapaširdiškumas, kuris jo nedaro naiviu, o veikiau išmintingu. ,,Daug ko esu matęs. Džiaugiuosi, kad išvis šia žeme vaikštau“, – intriguojančiai pokalbį pradeda ant kėdės klestelėjęs jaunas vyras.

Per brolį ir didelį norą pašnekėti

Eugenijus pasakoja, kad platindamas laikraštį kone kasdien patiria įvairiausių nuotykių. Keista laikraštininko kasdienybė prasidėjo dar prieš 18 metų.

,,Brolis 1994 metais perskaitė skelbimą, kad reikalingi spaudos platintojai, ir pasiūlė man pabandyti. Aš susidomėjau, ir nežinodamas nei pardavimo vietų, nei turėdamas klientų, atėjau į redakciją ir paprašiau 100 laikraščių. Tada prie buvusios ,,Astros” parduotuvės pasidariau iš kartoninės dėžės stalelį ir ėmiau juos pardavinėti”, – beveik avantiūrą primenančią laikraštininko darbo pradžią prisimena Eugenijus.

Paklaustas, kiek kilometrų per dieną jis suvaikštantis, vyras juokauja: ,,Uoj, kiek aš nueinu. Į turgus, į prekyvietes, į parduotuves, į ligoninę, į policiją… Niekur manęs netrūksta. Visur pėstute. Aš ir namie nebūnu beveik, vis einu, einu ir einu. Kol kojos neša”. O yra buvę, kad kojos nenorėjo nešti – dar paauglys buvo nusimušęs kojas į senelio pameistrautus batus. ,,Pinigų nebuvo, tai nešiojau batus, senelio vynukais pakaltus, kankinausi kaip Jėzus Kristus.“ Taip Kėdainius diena dienon „šukuodamas“ Eugenijus seniai yra tapęs gerai žinomu kėdainiečiams.

Galbūt vyro darbo diena būtų kur kas trumpesnė, jei ne draugiškas būdas: ,,Aš esu paprastas ir labai mėgstu pabendrauti. Pakalbinu visus žmones, kuriuos sutinku. Kai nuėjęs į ligoninę vaikštau per skyrius, siūlau laikraščių, dar pašneku su ligoniais, kiti manęs jau laukia, paprašo tai tą ar aną atnešti ar nuo spintelės paduoti, jei negali pasiimti. Ir visada išeidamas sveikatos palinkiu”, – porina apie savo darbą Eugenijus.

Komunikabilumas, ko gero, padėjo laikraščių platintojui susiburti nemažą ratą nuolatinių skaitytojų, daugelis kurių net neužsiprenumeruoja laikraščio, kad Eugenijus dažnai užsuktų paplepėti.

Nuotykiai dirbant

Laikraščių platintojo darbas, kaip pasakoja ,,Kėdainių garso“ berniukas, įvelia į daug įdomių ir kartais ekstremalių situacijų. Štai kartą jis, kaip ir kaskart pasirodžius naujam numeriui, nešė laikraštį savo pastoviai klientei (pasakodamas Eugenijus prisimena ir pasako abu jos adresus – kur gyveno anksčiau ir kur gyvena dabar, jo atmintis stebina), kuri jam atėjus neatidarė durų, nors visada jo laukdavo panašiu metu.

Vyras luktelėjo ir išgirdęs šaukimą, pabandė pradaryti duris, kurioms atsidarius pamatė šiurpų vaizdą – virtuvės langų roletai liepsnojo, namuose buvo pilna dūmų. Eugenijus, įpuolęs vidun, rado jau suglebusią moterį ir ją išnešė iš gaisro. Telefono jis neturėjo, tad per kaimynus suorganizavo gaisrininkų iškvietimą. Jis kaip dabar pamena: ,,Gaisrininkai sakė, kad jei būčiau atėjęs bent 10 minučių vėliau, klientės nebeturėčiau.“

Tačiau būna ir linksmų, gal net lemtingų įvykių. Kartą jo, besinešančio laikraščius, svetima moteris paprašė parodyti skelbimus. Kitą kartą – horoskopus. Taip jau nutiko, kad vėliau kartu laikraščius jie sklaidė beveik 6 metus. Gal būtų tęsę ir toliau, bet, deja, ,,ją pasiėmė Dievulis”, – sako Eugenijus.

Atsiradus pirmam plikledžiui, Eugenijus ėjęs į ligoninę ir sutikęs moterį, kurią gerai pažįsta. Ji dažnai perka iš jo laikraščius. Bijodama pargriūti, ji įsikibo vyrui į parankę ir šis palydėjo ją iki namų, idant, kaip sako Eugenijus, „abu dantų neišsimuštume ir galvų nenusisuktume“.

Kitą kartą eidamas į tą pačią ligoninę sutiko kitą pažįstamą, kasančią sniegą. „Ji buvo sušalusi rankas ir kojas. Nejaugi praeisi? Tai čiupau jos kastuvą ir nukasiau sniegą nuo dviejų autobusų stotelių“, – geraširdiškumu stebina jaunas vyras.

Eugenijus ir kėdainiečiai

Kam nors padėti Eugenijui tenka dažnai. ,,Man nesvarbu, ar žmogus senas, ar jaunas, jei prašo padėti ir aš tai galiu – padedu. Liūdniausia, kai mane ,,nurašo” – „uoj, paprašyčiau, bet negalėsi to ir ano padaryti“. Tuomet aš ir klausiu, ar man ant veido parašyta, kad nesugebėsiu atlikti šito darbo?” – įsikarščiavo pasakodamas Eugenijus ir net pasiūlė palikti savo telefono numerį, samdykit tik jį, jis labai daug visko moka dirbti.

E. Jačionis pasakoja, kad šalia gyvenantiems kaimynams ir vandens, ir malkų atneša. Yra priėmęs gyventi į savo namus moterį vien iš geros širdies. Tačiau tuo nė kiek nesipuikuoja, o sakosi, privalu padėti, jei tik gali. Sulaukia pagalbos ir pats – kartais žmonės jam padovanoja ką nors. Yra gavęs ir rūbų iš turgaus pardavėjos.

,,Duoda – imk, muša – bėk. Arba dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”, – lietuvių liaudies išmintimi situaciją komentuoja Eugenijus ir patikina, kad jis nėra didelis prašytojas.

Tačiau Eugenijui vis dėlto tekę sutikti daug nevisai gerų kėdainiečių, netgi turinčių piktų kėslų. ,,O gal iš kur kitur atvykę, todėl būna nemalonūs”, – spėliojo jis. Tačiau jam keisčiausia, kad dažnai nemaloniai elgiasi moterys.

,,Būna, taip „kuloku“ užsigrumia, kad net baugu pasidaro. Tikrai keista, nes aš moteris labai gerbiu, mėgstu ir gėlių padovanoti, pakalbinu visada“, – stebisi Eugenijus. Deja, gražų Eugenijaus elgesį, o visai ne romantinius prisipažinimus, supranta ne visos. Tačiau dėl to jis nė kiek nesisieloja. ,,Tiesiog, ne toks žmogus, kad užsiimčiau savigrauža“, – sako jis.

Bet karčios patirties vyras neužmiršta – yra jį ir apgavusių merginų, tekę su jų draugais aiškintis.

,,Nepasigyrė, kad turi draugą jau, bet draugauja ir su manim. Bet tikrai negaliu sakyti, kad štai dabar jau visos blogos ir melagės moterys“, – didelių apibendrinimų nedaro Eugenijus.

Laikraščių ir scenos žmogus

Įvairių darbų, patirčių ir praktikų sąraše Eugenijus galėtų ir išdidžiai įrašyti – renginio vedėjas. Eugenijui ir jo ne ką mažiau kėdainiečiams žinomam broliui Viliui tekę 3 metus iš eilės būti respublikinio hedonistų sąskrydžio „Suvirintojai“ vedėjais ir „firminiais“ veidais. Scenoje patirties neturėjęs Eugenijus net ir pirmą kartą vesdamas renginį labai nepasimetė, nors masė žmonių truputį gąsdino.

,,Maniau, kad nesu aš skirtas scenai. Bet padrąsintas užlipau. Prisiminiau anekdotų, dar pokštų įvairių papasakojau. Merginas nuo scenos pakalbinau, grojančias grupes pristačiau”, – prisimena, kaip renginio vedėju tapo Eugenijus. Tokie buvo pirmi metai. Vėlesniais jis į šį reikalą pasižiūrėjo rimtai ir net specialiai renginiui išsinuomojo kostiumą.

Taip pat Eugenijus yra turėjęs savo skiltį Kėdainių laikraštuke – atsakinėdavo ir pasisakydavo įvairiais klausimais. Tas darbas jam patikęs. Vienaip ar kitaip, tačiau didžioji jo gyvenimo dalis visada susijusi su laikraščiais. Dėl šio darbo kartais jį žmonės ir pašiepia, neva jis, jau ne aštuoniolikametis, galėtų ir ,,rimtesnį” darbą dirbti.

Laikraštininkas tik nusišypso: „Man patinka, kojos nešioja, tai ir dirbu”. Ir vėl pasiūlo savo telefono numerį – papildomas darbas jam tikrai nepamaišytų.

Lina Fiodorova

Knypava.lt