Šiais metais miestelis švenčia 650 metų jubiliejų. Šėtos įkūrimo data laikomi 1362-ieji metai. Livonijos ordino surengto žygio į vidurio Lietuvą metu buvo paminėtas vadinamasis šventas kaimas Šates (Sethen). Tačiau miestelio pavadinimo kilmė yra neaiški. Per Šėtą teka Nevėžio intakas Obelis. Pirmoji katalikų bažnyčia miestelyje buvo pastatyta 1499 metais Šėtos savininko Bagdono Petkevičiaus ir Stepono Kuncevičiaus iniciatyva. Pagal senumą tai trečia bažnyčia Kėdainių rajone (po Kėdainių Šv. Jurgio ir Krakių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčių). XVI a. pabaigoje Šėtos bajorai pasidavė reformacijos įtakai ir bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Pastariesiems bažnyčia priklausė iki XVII a. pradžios. 1680 metais Šėtos klebonas Motiejus Juozapas Ancuta pastatė naują medinę bažnyčią, nes XVII amžiaus vidurio karų su Švedija metu visas miestelis su bažnyčia sudegė.

XVIII amžiuje Šėta palaipsniui plėtėsi, joje apsigyveno žydų bendruomenė. 1766 metais Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Kad Šėtos, kaip prekybos centro vaidmuo išaugo, liudija 1781 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto Poniatovskio privilegija, kuria leidžiama Šėtos miestelyje du kartus per metus organizuoti 3 dienų prekymečius. Turgūs pagal tą pačią privilegiją būdavo pradėti organizuoti kiekvieną antradienį. Ši turgaus tradicija išliko iki pat XX amžiaus pradžios.

Šėtos švietimo srityje itin svarbūs 1777 metai – parapinės mokyklos įkūrimas. Joje mokėsi 35 mokiniai – 21 šlėktos, 14 miestelėnų bei kitų gyventojų sluoksnių vaikai. Pagal įkūrimo datą Šėtos mokykla – trečioji Kėdainių rajone (po Kėdainių ir Krakių). XVIII amžiaus pabaigoje Šėtoje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data dar nėra nustatyta, nes istoriniai šaltiniai pateikia skirtingas datas – 1772-1782 metai ir 1799 metai. 1900 metais klebono Juozapo Sakalausko rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bažnyčia buvo padidinta: pristatyta zakristija, iškilo aukštas bokštas, bažnyčios stogas apdengtas cinkuota skarda. Taip ji įgavo dabartinę išvaizdą. Reikšmingiausias XIX a. pirmosios pusės statinys, turintis meninę vertę ir šiandien, yra kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1824 metais aukščiausioje kapinių vietoje kaip dvarininkų Veličkų mauzoliejus. Nuo daugelio kitų ji skiriasi tuo, kas yra be rūsio, tačiau vakariniame gale su kolumbariumu aštuoniolikai karstų.

Šėtos miestelio ir jo gyventojų neaplenkė ir per šalį nuvilniję XIX amžiaus sukilimai prieš carinę Rusiją. Ypač aktyviai šėtiškiai dalyvavo 1863 metų sukilime. Po sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, į knygnešių gretas aktyviai įsijungė Šėtos valsčiuje Pauliukų kaime gyvenęs knygnešys Matas Keliauskas ( 1875-1962 m.).

1897 metų surašymo duomenimis Šėtoje gyveno 1670 žmonių, iš jų 1135 – žydai. Miestelyje veikė Mitėniškių dvaro savininko Juozapo Montvilos įkurta audėjų mokykla Birutė ir paskolos kasa valstiečiams, nuo 1882 metų veikė vaistinė ir felčerių punktas.

1918 metų lapkritį Šėtoje įsikūrė parapinis komitetas, kuriam vadovavo kunigas Jurgis Tilvytis. Tų pačių metų pabaigoje buvo nutarta miestelyje įkurti Saulės draugijos Šėtos progimnaziją. 1919 metų vasario 11-ąją dieną prie Šėtos vyko labai svarbios lietuvių kautynės su bolševikais, kurių metu pastarieji buvo sutriuškinti. Kautynių vietoje 1928 metais kariams savanoriams buvo pastatytas paminklas. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkių savanoriais ginti Lietuvos išėjo 20 vyrų.

Pagal 1923 m. visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Šėtos valsčiui priklausė 99 gyvenvietės (kaimai, viensėdžiai ir dvarai), 956 ūkiai, kuriuose gyveno 6614 žmonių. Šėtos miestelyje – 877 gyventojai. Miestelis turėjo valsčiaus teises

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šėtoje jau buvo akmenimis grįstų gatvių, šaligatvių, turgaus aikštė, buvo per 140 gyvenamųjų namų. Be lietuvių, gyveno apie 350 žydų. Parduotuvių buvo net 73, keletas aludžių, arbatinių, batų dirbtuvė, senelių priglauda, du malūnai, lentpjūvė. 1939 metais miestelyje pradėjo veikti viena didžiausių sūrinių Lietuvoje.

Antrojo pasaulinio karo metais Šėtos, taip pat ir Pagirių, miesteliai buvo beveik sudeginti. Šėtos miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius, kur 1941 metų rugpjūčio 28 dieną kartu su Žeimių ir Kėdainių miesto žydais sušaudyti. Jų maldos namuose – sinagogoje, buvo įkurta vidurinė mokykla, o pradinė mokykla buvo išlikusiame pastate Ramygalos gatvėje.

Pokariu Šėtos apylinkėse vyko aktyvi partizaninė kova. Daug Šėtos ir Pagirių krašto nekaltų žmonių buvo ištremta. Jau 1947 metais valstiečius prievarta pradėjo varyti į steigiamą kolūkį. Šėtos apylinkėse sukurti 4 nedideli kolūkiai 1949 metais buvo sujungti į vieną, vadintą Šėtos kolūkiu. Miestelis tapo jo centru. Šiuolaikinį vaizdą Šėtos miestelis, kaip kolūkio ir apylinkės centras, įgavo 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo baigti statyti pagrindiniai visuomeninės paskirties pastatai. 1978 metais miestelio centre duris atvėrė nauja vidurinė mokykla, zoniniai kultūros namai, prekybos centras, ambulatorija, vaikų darželis. Ypatingai garsėjo Šėtos vaistinė, kurioje dirbo farmacininkai Vytautas ir Eugenija Inokaičiai. Didžiausia miestelio įmonė, kurioje sovietmečiu dirbo daugiausiai žmonių ir kuri buvo žinoma visoje Lietuvoje – tai Šėtos sviesto ir sūrių gamykla.

Atgimimo metais buvo aktyvi Sąjūdžio veikla, atstatyti paminklai kovotojams su bolševikais, partizanams, tremtiniams.

2002 m. patvirtintas Šėtos herbas. 2010 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Miestelio istorija išsamiai aprašyta net keturiuose leidiniuose, kurių iniciatorius mūsų kraštietis istorikas Stanislovas Stašaitis: Šėtos vidurinė mokykla; Šėtos Šv. Trejybės bažnyčia; Šėtai - 640 m.; Šėtos kapinės.

Audronė Pečiulytė

Daugiakultūrio centro vadovė

Knypava.lt