Kėdainių Šv. Juozapo parapijos bažnyčioje jau tris savaites darbuojasi naujai paskirtasis kunigas Audrius MARTUSEVIČIUS. Jis pakeitė prieš tai čia kunigavusį Tomą Trečioką. Naujasis dvasininkas darniai įsiliejo į naują aplinką ir savo ganytojiška veikla sieks įžiebti žmonių širdyse gėrį, tikėjimą ir meilę. Jaunas, 25 metų, vos sausio mėnesį įšventintas kunigas, šiltai ir dvasingai dalinasi su ,,Kėdainių garso” skaitytojais savo prisiminimais, kaip atrado savyje pašaukimą tarnystei Dievui bei savo pirmųjų kunigavimo savaičių Kėdainiuose įspūdžiais.

– Kėdainiuose esate dar labai trumpai, vos tris savaites – kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai apie Kėdainius ir parapijiečius, ar jie labai skiriasi nuo Kauno miesto tikinčiųjų?

– Visų pirma esu dar labai naujas kunigas, įšventintas sausio 8 dieną, per Trijų Karalių šventę. Kėdainių parapija, kurioje esu paskirtas vikaru, man yra pirmoji, kadangi prieš tai tik laikinai darbavausi Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijoje taip pat vikaru.

Su Kėdainiais teko susipažinti ir anksčiau: 2007 metais, dar būdamas klieriku čia atlikau 4 mėnesius trukusią pastoracinę praktiką. Nors ir trumpai pabuvus, tačiau Kėdainiai paliko labai gerus įspūdžius: visų pirmiausia pastebėjau, kad žmonės daug nuoširdesni nei didmiestyje. Mažame mieste, mažoje erdvėje visuomet yra gera, kuomet žmonės žino vienas kito tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Ir tuomet tu tampi tokiu pat pilnaverčiu bendruomenės nariu. Atsiranda žmonių, kuriuos tu pažįsti ir į kuriuos gali bet kada atsiremti kai reikia pagalbos. Juk kunigas iš esmės yra vienas. Tokioje bendruomenėje tu gali tapti ta šviesia žvaigžde kitiems žmonėms, kuriems iš tikrųjų tavęs reikia.

Kauno mieste labai daug migruojančių žmonių, todėl parapijoje nėra tokių „veteranų“, kurie nuolat ir pastoviai lankytųsi, melstųsi: dideliame mieste viskas keičiasi, nėra pastovumo, todėl yra mažai žmonių, kurie tave pažinotų bei nuolat būtų kartu. Kėdainiuose aš dar tik tris savaites, tačiau bažnyčioje jau pastebiu pastovius žmones, kuriuos tarsi pažįstu.

– Esate kilęs iš Kauno, vieno iš dvasinių Lietuvos centrų – ar pats miestas padarė įtaką Jūsų šio nelengvo gyvenimo kelio pasirinkimui?

– Taip, esu kilęs iš Kauno, todėl labai myliu ir branginu šį miestą – ten gimiau ir augau, praleidau 25-erius savo gyvenimo metus. Ypatingai myliu Kauno senamiestį, Jėzuitų bažnyčią, Kauno Katedrą, Kauno Šv. Antano bažnyčią, kurioje brendo mano pašaukimas. Tačiau pats miestas nepadarė lemiamos įtakos mano pasirinkimui būti Dievo ir žmonių tarnu.

Didžiausia paskata tapti kunigu buvo mano mylima tikybos mokytoja. Iki 10 klasės mokykloje lankiau etiką, nes tikybos pamokos buvo gana nuobodžios ir neįdomios. Tačiau 10 klasėje atėjo nauja tikybos mokytoja, kuri radikaliai pakeitė mūsų gyvenimą į gerąją pusę. Mokytoja buvo pakankamai jauna ir aktyvi: pradėjo mus jungti prie pranciškoniškojo jaunimo, jos dėka išvažiavau į Pasaulines Jaunimo dienas Berlyne, ten susiradau daug draugų iš viso pasaulio. Todėl dar 11 klasėje pagalvojau, kad norėčiau studijuoti universitete teologijos ar filosofijos mokslus, tačiau tą mintį vis atidėliojau. 12 klasėje sėkmingai išsilaikiau abitūros egzaminus ir įstojau į Lietuvos Sveikatos Mokslų universiteto odontologijos specialybę.

Vasarą, tik sužinojęs, kad įstojau, pradėjau nerimauti, ar teisingai pasirinkau tolimesnį savo gyvenimo kelią, nes širdyje vis kirbėjo mintis apie kunigystę. Norėdamas nurimti, sau mintyse pasakiau, jog kitais metais bandysiu sėkmę stoti į Kunigų seminariją. Tačiau netikėtai užsukus į seminarijos internetinį puslapį, akis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio pakartotinai teikti prašymus dėl stojimo. Iki termino pabaigos buvo likusios vos trys dienos, o iki to dar reikėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams, perskaityti krūvas knygų…

Tačiau vis tiek pasiryžau išbandyti sėkmę. Na, ir ji man nusišypsojo – išlaikiau egzaminą žodžiu, raštu, sklandžiai praėjo motyvacinis pokalbis, na, ir galiausiai į Kauno kunigų seminariją buvau priimtas.

Dėl šio savo pasirinkimo nusprendžiau pakalbėti su savo parapijos kunigu, tačiau jis mane nuramino sakydamas: „Jeigu tu, įstojęs į seminariją, atrandi vidinę ramybę, vadinasi čia ir yra tavo gyvenimo kelias.“ Tai mane nuramino, nes juk žmogaus širdį galima gydyti tiek būnant chirurgu, tiek būnant kunigu ir gydant dvasines žaizdas. Lygiai taip pat, kaip galima nešti pasauliui šviesą būnant elektriku, taip galima nešti pasauliui šviesą būnant Dievo kunigu, dovanojant tai, kas teikia viltį. Šiuo metu žiniasklaidoje bei visur aplink mus yra labai daug nevilties ir beprasmybės, ir tada kažkas turi dovanoti viltį, kurią Jėzus padovanojo savo prisikėlimu. Jeigu tu esi pagautas tos vilties, vadinasi tu turi ta viltimi užkrėsti kitus, kiek galima įtikinamiau dovanoti tai, ką pats esi gavęs ir kuo pats gyveni.

– Klausant susidaro įspūdis, kad šis pasiryžimas stoti į Kunigų seminariją ir paskirti savo gyvenimą tarnystei buvo gana spontaniškas.

– Na taip, pakankamai. Noras būti kunigu manęs nebuvo apėmęs nuo vaikystės, nuo pat pirmųjų mokyklos klasių. Tačiau visuomet norėjau studijuoti teologijos, filosofijos arba medicinos mokslus. Pirmasis lūžis įvyko tuomet, kai 11 klasėje tikybos mokytoja pasiūlė nuvažiuoti į atvirų durų dienas seminarijoje. Aš, žinoma, nuvažiavau, ir ta vieta man paliko labia didelį ir gerą įspūdį, kažkas mane užkabino. Čia, mano manymu, gali būti panašiai kaip santuokoje: žmogus išsirenka vieną žmogų iš viso pasaulio ir tas žmogus jam pasidaro pats geriausias, nepaisant, kad aplinkui egzistuoja daugybė kitų žmonių. Čia lygiai tas pats: kunigystės kelias yra sunkus, tačiau pasirinkus Kristų, su kuriuo ateina vidinė ramybė, visi sunkumai tampa pakeliami, nes Kristus kiekvieną dieną vis kažkuo nauju žavi, vis kažką naujo dovanoja. Čia tinka posakis: „žmogus planuoja, o Dievas šypsosi“. Iš tikrųjų, apie Kėdainius kaip pirmąją savo parapiją, net nepagalvojau, mintyse turėjau visai kitą vietą, tačiau Dievas padovanojo Kėdainius. Labai apsidžiaugiau, kuomet Arkivyskupas pasikvietė ir pranešė, kad dirbsiu būtent čia.

– Gal pamenate, kada ir kaip pajutote savo pašaukimą tarnystei?

– Pirmąjį Dievo liudijimą pajutau būdamas 7 metų – dabar viską apmąstydamas tikiu, jog tai buvo pirmasis paskatinimas (nors tuo metu to dar ir nesuvokiau) paskirti savo gyvenimą tikėjimui.

– Kokia buvo Jūsų artimiausios aplinkos – šeimos, draugų reakcija, kai pranešėte savo apsisprendimą tapti kunigu?

– Mano šeima – tai mano mama ir brolis. Tėtį palaidojau 2001 metais, jis sirgo vėžiu. Tėčiui mirus, buvau viso labo dešimtokas, apie kunigystę dar negalvojau, tad iš tėčio pusės, akivaizdu, kad jokios reakcijos šiuo klausimu nebuvo. O beje, jis buvo ir netikintis… O mama priešingai – labai tikinti ir religinga moteris, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Vis dėlto, Dievas daro stebuklus! Nors mama ir uoliai lankydavosi sekmadieninėse pamaldose, mūsų, savo vaikų, eiti bažnyčion neversdavo – man jos pavyzdys buvo kaip dovana ir liudijimas, paskatinęs atrasti Dievą ir jo slėpinius. Mano pasirinkimu tapti kunigu mama labai džiaugėsi, nors iš pat pradžių ir sakė norinti, kad pirmiau būčiau pabaigęs medicinos studijas. Brolis tuo metu studijavo užsienyje – sužinojęs, kad įstojau į seminariją bandė perkalbinėti, kad geriau stočiau ir studijuočiau tiksliuosius mokslus, mat pats studijavo architektūrą. Tačiau dabar jis irgi džiaugiasi mano pasirinkimu.

Tik dabar mama nebesidžiaugia žemėje, tačiau džiaugiasi danguje, kadangi ji mirė man bestudijuojant. Iš pradžių ant savęs pyktelėjau, manydamas, kad jei būčiau studijavęs mediciną, būčiau jai galėjęs padėti kaip gydytojas. Bet tikiu, kad būdama labia šventu žmogumi, mane ji saugo iš dangaus platybių. Kuomet yra tikėjimas, labai lengva priimti viltį, kad tas rojus, kai susitiksim su savo artimaisiais, iš tikrųjų nebūtų rojus, jei jų ten ir nebūtų.

– Esate dar visai jaunas kunigas, tik baigęs seminariją, tik pradėjęs savo ganytojišką kelią, bet galbūt jau esate užsibrėžęs sau tam tikrus tikslus, kuriuos puoselėjate įgyvendinti kunigaudamas?

– Jeigu turiu gyvenime galimybę keisti, tai labai norėčiau keisti save: o jei keisčiausi pats, augčiau savo netobulume, ribotume, tuomet keistųsi ir aplinkiniai mane stebėdami. Šiuo metu esu davęs paklusnumo arkivyskupui įžadus, todėl važiuosiu ten, kur mane siųs. Būnant Jėzaus mokiniu vienas iš paklusnumo principų – eiti ten, kur reikalauja Dievo valia ir kartais atsisakyti savo norų.

Tačiau turiu susiplanavęs ir tam tikrų tikslų, kuriuos tikiuosi artimiausiu metu įvykdyti: labai norėčiau studijuoti universitete ir gauti magistrantūros laipsnį. Kol kas renkuosi tarp medijų filosofijos Kauno Technologijos universitete, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto praktinės filosofijos specialybę arba išvis kažką su medicina. Su pastarąja kryptimi sietųsi mano noras pasukti į kapelionystę – į tarnavimą žmonėms ligoninėse, gydymo įstaigose. Turint įvairių sveikatos problemų tikėjimas Dievu, išgijimu suteikia didžiulį ramybės pojūtį, jog viskas bus gerai.

– Be tiesioginių kunigystės pareigų, kokių dar veiklų sau esate numatęs atlikti?

– Kaune teko dėstyti tikybą, tad šis darbas, ypač su vyresnių klasių, motyvuotais moksleiviais, trokštančių diskusinio pobūdžio pamokų, filmų, kelionių, man labai patiko. Visą patirtį, kurią gavau iš savo gerosios tikybos mokytojos, noriu perduoti šiandieninei jaunajai kartai. O, kad mokytoja tikrai buvusi gera, įrodo jau tai, kad vien tik iš mano klasės su tikėjimu savo gyvenimą susiejo vienas kunigas ir viena vienuolė. Taigi, netgi vienas žmogus gali pakeisti pasaulį – mokytoja manąjį tikrai pakeitė ir už tai jai esu nuoširdžiai dėkingas.

Todėl ir aš pats norėčiau taip pat įdomiai ir patraukliai perduoti Dievo žinią žmonėms: mes visi esame Dievo mylimi, nes jis atidavė savo vienatinį sūnų mums už tai, kad mes turėtume savo gyvenimą. Gyvenimą, teikiantį džiaugsmą, pilnatvę, bet ne tiesiog egzistavimą, ne vegetavimą. Šią žinią ir norėčiau perduoti jaunimui, kuris tik pradeda savo gyvenimišką kelionę. Juk visi gyvenime patirti sunkumai išeina į gera mylintiesiems Dievą.

Kaune mokiniams tikybą dėsčiau vos 4 mėnesius, tačiau manau, kad bent iš dalies savo užsibrėžtuosius tikslus įgyvendinti pavyko. Labai daug motyvacijos toliau dirbti ir šviesti jaunimą suteikia žinojimas, kad patys mokiniai labai džiaugėsi ir vertino buvimą kartu. Tikiuosi, jog ir čia, Kėdainiuose, vyks malonus bendravimas, kuris taptų didele dovana. Žinia, kad tavo pamokos patinka, o pastangos perduoti Jėzaus evangeliją modernesniais būdais – pasiteisina, yra labai džiuginanti.

– Kunigas visų pirma yra žmogus, kaip ir kiekvienas mūsų mėgstantis atsipalaiduoti, turintis savų hobių ir mėgiamų užsiėmimų. O kaip mėgstate leisti laisvalaikį Jūs? Kaip atsipalaiduojate?

– Taip, pirmiausiai esu žmogus, paprastas pasaulietis, o ne koks „dangietis“. Esu dvasininkas pasaulietis, bet iš žemės, tikrai ne iš dangaus nuleistas. Mano sėkmingos kunigystės formulę tikriausiai sudarytų trys pagrindiniai dalykai: pirmiausiai – tai bendravimas su žmonėmis, kuris teikia itin daug džiaugsmo. Antrasis – tai teatras, na, o trečiasis – tai gera knyga. Šie trys elementai yra esminiai mano gyvenime. Be to, dar labai mėgstu plaukimą, bėgiojimą, mėgstu sportuoti ir sporto klube, labai patinka kelionės. Tačiau minėta trejybė yra pagrindinė, kuri mano gyvenime užima itin svarbią vietą: visada lieku ištikimas knygai, geram spektakliui, ar kitai kultūrinei veiklai bei, žinoma, bendravimui su žmonėmis. Labai svarbu savo artimiausioje aplinkoje, tačiau nebūtinai šeimoje, turėti žmonių, kuriems bet kada, bet kokiu metu gali paskambinti ir pasikalbėti, o iškilus sunkumams – pasiguosti.

Labai svarbu ir pačiam būti tokiu žmogumi, padėti kitiems visomis išgalėmis ir jėgomis. Būk pats tokiu žmogumi ir visada sulauksi pagalbos iš kitų.

– Ačiū už pokalbį.

 Vaida Masilionytė

Knypava.lt