Šis vyras – viena didingiausių, įtakingiausių, šviesiausių, o kartu – ir prieštaringiausių 17-ojo amžiaus Lietuvos asmenybių. Lietuviai jį prilygina karaliui. Dažno istoriko teigimu, jei šis vyras būtų gyvenęs bent 20 metų ilgiau, šiandien turėtume visiškai kitokią šalį. Tačiau lenkai tą patį vyrą niekina bei vadina kone antžmogiu, išdavusiu Karalių ir Tėvynę. Kas šis didžiūnas? Ir kodėl apie jį taip skirtingai atsiliepiama?

Sudarė sąjungą su Švedija

Publikacijos įžanga – apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) etmoną Jonušą Radvilą (1612- 1655). Lenkų įniršį jis užsitraukė dėl to, kad buvo vadinamosios Kėdainių sutarties iniciatorius.

Kėdainių sutartimi LDK 1655 metais pasiskelbė nutraukianti sąjungą su Lenkija ir sudaranti uniją su Švedija. Iš Lietuvos pusės Kėdainių sutartį pasirašė Jonušas Radvila ir 1134 bajorai. Švedijai atstovavo karaliaus Karolio X Gustavo įgaliotinis Šiutė ir feldmaršalas Magnus Gabrielius de la Gardie.

Kėdainių sutartis turėjo svarbių pasekmių istorijai: mat buvo sudaryta tuo metu, kai LDK baigė užkariauti Rusija. Rusų kariuomenė jau buvo okupavusi ir Vilnių, ir Kauną. Jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės, Abiejų Tautų Respublikos, karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į Sileziją – mat nepajėgė priešintis gausesnei Maskvos bei Ukrainos kazokų kariuomenei.

Su karaliumi Jonu Kazimieru Vaza rusai jau mažai skaitėsi, tačiau sužinoję, kad lietuviai pradėjo derėtis su švedais, tolimesnį puolimą visgi sustabdė. Mat Švedija buvo rimtesnė jėga, su kuria Rusija atvirai konfliktuoti nenorėjo.

Galiojo trumpiau nei metus

Kėdainių sutartis tegaliojo trumpiau nei vienerius metus. Visų pirma, jos nesilaikė švedai – elgėsi ne kaip sąjungininkai, o kaip okupantai. Tačiau Rusijos ekspansija į LDK po šios sutarties buvo sustabdyta kur kas ilgesniam laikui – iki pat jungtinės valstybės padalijimų 1773-1795 metais. Lemtingaisiais 1795-aisiais metais jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo padalinta galutinai – trečiąjį kartą. O 1795 metų gruodžio 14-ąją imperatorė Jakaterina II paskelbė dekretą dėl dalies Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prijungimo prie Rusijos.

Nevieningi ir lietuviai

Šioje publikacijoje jau minėta, kad didžioji dalis Lenkijos istorikų Jonušą Radvilą iki šiol tendencingai vadina paniekos vertu išdaviku. Minėta ir tai, kad didžioji dalis Lietuvos istorikų mano atvirkščiai – jų teigimu, J. Radvila 1655-aisiais ryžtingai žengė vienintelį teisingą žingsnį, kurio dėka 140 metų buvo atidėta Rusijos okupacija.

Tačiau nebūtų teisinga sakyti, kad Jonušą Radvilą vieningai garbina visa Lietuva: kai kas šiam didikui negali dovanoti už tradicinės katalikybės ignoravimą, jos reformacijos idėjas.

Įsimintinos istorijos būta net šįmet, kai minimos 400-osios Jonušo Radvilos gimimo metinės. ,,Lietuvos paštas“ tai datai norėjo išleisti specialų pašto ženklą. Deja, tam nepritarė istorikų komisija: esą šis didikas – per kontraversiška asmenybė.

Atrūras Navickas

Knypava.lt