Yra keletas dalykų, kurie man visada kelia nuostabą. Kaskart kylančiame lėktuve pagalvoju – koks vis dėlto nuostabus žmogaus protas – pakelti šitokią mašiną į orą! Be jokios pompastikos – žaviuosi lėktuvais ir jų kūrėjais.

Ir taip pat kiekvieną vasario 16 aš negaliu atsistebėti, kaip bebaigiančiame nutautėti, nuskurusiame krašte iš kažkokių dieviškų gelmių prasimušė lietuviškos dvasios šaltinis, kai jau ne tik vardas, bet ir kalba buvo palaidota. Ir kaip šaltinis pamažu virsta upe, taip ir saujelė išsilavinusių pamiršto krašto vyrų sugebėjo sujudinti ir prikelti Tautą, kuri sukūrė naują valstybę – visom įmanom ir neįmanom priemonėm pasinaudodama. Aš galvoju apie savo senelius – vienas dar spėjo pabūti savanoriu 1918 – 1919 metais. Užsispyręs žemaitis – nemokėjo nei groti, nei tuo labiau natų skaityti. Bet patiko maršai ir nusprendė, kad gros. Ir grojo – net penkerius metus Panevėžio kažkokio pulko kariniame orkestre. Kitas senelis pradėjo nuo raštininko tarnybos Žasliuose, baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo. Inteligentiškas, kuklus mažų miestelių mokyklų vedėjas, patriotas ir nuostabus žmogus. Tokie turbūt ir buvo tie lietuviai, kurie padarė stebuklą – sukūrė Lietuvą, ją apgynė, turbūt net negalvodami, kad daro žygdarbius. Jie taip norėjo ir taip nusprendė – Lietuva turi būti. Ir nuo tada ji yra – laisva, okupuota, vėl laisva – bet Lietuva.

Kasdien neįmanoma, o ir nebūtina, mąstyti apie tą didį stebuklą, kurį simbolizuoja Vasario 16-oji. Bet kai ateina ta diena, kaip kiekvienais metais, sakau sau: ,,o vis dėlto ji yra – nepriklausoma, mūsų visų, su sostine Vilniumi ir uostu Klaipėda – Lietuva. Ir mūsų didžiavyrių kapai čia, Lietuvoje ( nors ir ne visų).“ Kaip tie paminklai Lietuvos nepriklausomybei, pasklidę po visą Lietuvą, iš paprastų pilkų Lietuvos laukų akmenų, taip ir mūsų valstybė – pamatai gal ir iš paprastų akmenų, bet kas mums dabar trukdo statyti ant jų rūmą, kokio negalėjo sukurti mūsų seneliai ir tėvai?

Per Nacionalinių premijų teikimo iškilmes vienas laureatų pasakė, jog gyvename ne Donelaičio ir ne Maironio Lietuvoje, kažkaip keistai priešpastatydamas ir atmesdamas tą pamatą, ant kurio ir susikūrė ta, laureato žodžiais tariant, laisva ir šiuolaikinė šalis. Tiek to, gal žmogus iš susijaudinimo truputį pametė mintį. Mes gyvename Lietuvoje, kuri išaugo būtent ant Maironio ir kitų poetų eilių, kurių dėka galėjo įvykti Vasario 16-ji. Galų gale kiekvienas iš mūsų kuriame savąją Lietuvą, kartais to pamato jau net nebepastebėdami. Svarbu ją kurti, su meile ir atsakomybe, kasdien ir nuolatos, kurti patiems, nelaukiant malonių ar įkyrios pagalbos iš šalies, kurti kaip didžiausią gyvenimo kūrinį, kurį galėtų tęsti vaikai ir vaikaičiai. Ir nors Maironis jau 80 metų kaip miręs, nė viena Lietuvai skirta eilutė neprarado svarbos, o aš, kaip ir dauguma lietuvių, Vasario 16-ąją pradedu cituodama Maironį: ,,Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, /Kame nuo amžių tėvai gyveno…

 Vaivara.lt

Knypava.lt