Puikiai žinome, kad įvairių įstaigų veidą geriausiai atspindi rūbinė. Vėliau įvaizdį kuria pasitinkantys darbuotojai.

Tačiau Kėdainių kultūros centro renginių sėkmė nemaža dalimi priklauso ir nuo dailininkės Rimos Stadalnykienės sumanumo, išradingumo bei darbštumo. Visi, atėjusieji į koncertus, spektaklius ar minėjimus, nori gauti kokybišką renginio visumą, o ji neatsiejama ne tik nuo prasmingo, užburiančio ir sujaudinančio turinio, bet ir nuo akis pamaloninančio reginio.

Sumanymai gimsta vaikščiojant

„Mano darbas gana apgaulingas. Jis turi didelę nematomą pusę. Renginių žiūrovai mato tik galutinį rezultatą, iki kurio būna nueinamas gana ilgas kelias. Visas scenografijų detales perleidžiu per save. Kartais kitur pamatau labai gražiai išpuoštas scenas, tačiau aklai jų kopijuoti nenoriu. Būna atvejų, kai pasinaudoju viena kita detale, tačiau ir jas perdirbu, savaip pritaikau prie mūsų scenos. Dažniausiai mintys ir idėjos gimsta vaikštant po Kėdainius. Buvau ir esu ištikima liaudies menui. Kone kiekvienai šventei vis randu kaip panaudoti jo motyvų. Todėl neatsitiktinai man artimiausios valstybinės šventės, kurios reikalauja ypatingai subtiliai papuošti renginių vietas”, - sakė net 25 metus Kultūros centro dailininke dirbanti R. Stadalnykienė.

Lietuvybė laikmečiui nepavaldi

Menininkė atvira – liaudies menas ne šiaip sau giliai įsiskverbęs į širdį. „Esu tremtinio dukra, todėl visais laikmečiais man rūpėjo pabrėžti lietuvybę. Net sovietmečiu sugebėdavau išvengti skambių tarybinių lozungų. Puikiai menu, kaip dirbdama Varėnos miškų urėdijoje sugebėdavau įkalbėti viršininką geriau pasveikinti pavasarį per gegužės 1-osios mitingus, bet ne šlovinti didingą tarybinę liaudį. Lietuvių liaudies meno klodai labai gilūs ir subtilūs. Jų akcentų galima naudoti ne tik dainų šventėse, bet ir moderniuose festivaliuose”, - sakė Rima, jau daugelį metų šaknis įleidusi Kėdainiuose.

Teptukus pakeitė kompiuteriai

Rima Stadalnykienė su menu draugauja nuo vaikystės: mokykloje mėgo piešti, vėliau Kaune baigė taikomosios dailės mokyklą, o jau gerai įsidirbusi dailę studijavo Šiaulių universitete.

„Mano darbas labai įdomus, turiningas ir prasmingas. Labai džiaugiuosi, kad teko padirbėti įvairiais laikmečiais: ir sovietmečiu, ir Atgimimo laike, ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Pačioje pradžioje pasitaikydavo kuriozų. Mėgau apipavidalinti sienlaikraščius. Tada labiausiai žavėjo karikatūrų piešimas. Jų kūrimo paslapčių mane mokė varėniškis Juozas Juozapavičius, kuris ilgus metus Varėnos laikraštyje karikatūromis špilkavo kraštiečius. Vėliau sekė nepamirštamas ranka pieštų kvietimų – plakatų į renginius etapas. Dabar pieštukus ir teptukus pakeitė kompiuteriai. Jie tapo nepamainomi maketuojant afišas bei kvietimus į renginius.

Kiekvienas laikmetis turi savas ideologijas ir galimybes jas atskleisti. Dabar turime daug daugiau galimybių negu prieš dešimtmetį. Įvairios technologijos palengvina dailininkų gyvenimą, tačiau popierius, audiniai, žirklės, adatos ir siūlai mus lydi bet kuriame laike”, - sakė R. Stadalnykienė.

Galimybes riboja ištekliai

Dailininkė norėtų sceną puošti dar įvairiau negu dabar, tačiau jos galimybes neretai riboja lėšų stoka. „Labai smagu, kai renginiai sulaukia rėmėjų paramos. Tad ir scenografijoms šiek tiek nubyra. O šiaip verčiuosi su tuo, ką turiu. Pastaruoju metu pamėgau popierinius lankstinius, nuolat auginu gėles, pavasario renginiams į lovelius pasėju želmenų. Vis kitaip sudėliojant turimas gėrybes ar iš sandėliuko ištrauktas užsigulėjusias atsargas, pavyksta sukurti visai neblogą rezultatą”, - darbo kasdienybe dalijosi Kultūros centro dailininkė.

Jos darbo rezultatą mato visų švenčių žiūrovai. Kasmet Kultūros centre suorganizuojama dešimtys renginių, kurie visada būna skoningai, gražiai ir subtiliai apipavidalinti. Rimą geru žodžiu mini ir renginių režisierės, ir spektaklius kurianti Genovaitė Gustytė. Jų teigimu, neretai renginių sėkmė slypi ir dailininkės rankose – nes visi atėjusieji į Kultūros centrą nori gražių reginių.

Centrą puošia parodomis

Be kasdienio rūpesčio, kaip sukurti kuo įspūdingesnes scenografijas, jau šešerius metus R. Stadalnykienė Kultūros centre rengia parodas. Šios įstaigos foje nuolat papuoštas pačiomis įvairiausiomis ekspozicijomis. „Labai norėjau, kad žiūrovai nekasdieniškai pasijustų vos pravėrę mūsų centro duris. Taip gimė mintis apie parodas. Džiugu, kad ta svajonė virto tikrove. Dabar su savo kūryba nuolat kviečiamės ir tautodailininkus, ir profesionalius menininkus, ir menui neabejingus mokinius”, - sakė R. Stadalnykienė.

Turi būrį pagalbininkų

Laisvas minutes po pagrindinio darbo Rima skiria Jaunimo mokykloje įkurtai Dizaino studijai. Jos nariai ne tik klauso Rimos patarimų, kaip piešti, kurti rankdarbius, bet ir padeda ruošti scenografijų detales. „Mano auklėtiniai – nuostabūs išradingi ir kūrybiški vaikai. Dirbti su jais vienas malonumas”, - jaunimui pagyrimų negaili Rima.

Laisvalaikį, kurio Rimos gyvenime labai nedaug, moteris skiria tapybai bei rankdarbiams. „Labai mėgstu, skambant džiazui, megzti, velti bei kurti papuošalus. Jau seniai sau nepirkau nei karolių, nei auskarų, nei diržų. Viską pasidarau pati. Be to, ir draugėms dovanų sukuriu po kokią smulkmeną. Kad ir kaip banaliai nuskambės – esu įsitikinusi, kad menas žmones daro geresnius, todėl stengiuosi kuo glaudžiau su juo draugauti”, - nusišypsojo kūrybiškoji dailininkė.

Knypava.lt