Daugybę kartų, išvydusi negeroves ar gerus prasmingus darbus, imdavau rašymo priemonę ir išguldydavau savo mintis rajono spaudoje. Žmonėms patiko mano mintys. Jie ragino mane vis daugiau rašyti, nes tai buvo tarsi ir jų nuomonių atspindys.

Deja, šįkart nesu įsitikinusi, ar mano pasisakymas išvys viešumą, mat dauguma krašto spaudos yra priklausoma tam tikrai partijai ir jos vadovams. Todėl bet kokia kritika negalima. Juolab kad šis klausimas telefonu į redakcijas baigiasi pažadais viską sutvarkyti – t. y. perduoti rajono savivaldybei, kad išspręstų visiems aktualius klausimus.

Tačiau pažadai liko tušti – ne tik neišspręsti, bet toliau leidžiantys klestėti savivaldžiavimui ir įstatymų bei normų nepaisymui. Su baltu pavydu žvelgiu, kaip gyvena bičiuliai Surviliškio, Krakių ar Pelėdnagių seniūnijose. Ten dirbantys seniūnai visada išklauso savo bendruomenių narius, jei jiems negali padėti materialiai, tai bent paguodos žodžių išsako.

O mūsų, Dotnuvos seniūnijoje, tikro ūkiško savo kraštui atsidavusio vadovo nėra. Nuo tada, kai į seniūno postą buvo paskirtas Darbo partijos narys Vytautas Grigas, sutarimo ir susikalbėjimo seniūnijoje nerandame.

Šiandien žmonės kraipo galvas ir stebisi, kad tokio seniūno dar nėra buvę. Kyla klausimas, kam šis žmogus tarnauja – partijai ar žmonėms? Save jis vadina atėjūnu ir porina, jog žmonės jam visiškai nesvarbu. Atvykęs iš Šiaulių tūlas verslininkas pateko į minkštą Darbo partijos glėbį ir buvo švelniai nuleistas į Dotnuvos seniūniją neva tarnauti žmonėms.

Tačiau tos tarnystės nėra. Atvažiuojantis iš Kėdainių vadovas jaučiasi svetimas ir visiškai nesiruošia tarnauti „varguoliams“. Paprašytas sutvarkyti kelius jis pareiškia, jog dėl lėšų stygiaus to padaryti negali, nors rajono spaudoje perskaičiau, kad Dotnuvos seniūnijai skirta daugiausiai lėšų kelių tvarkymui visame rajone.

Kol kas tik mažas gabalėlis Akademijos gyvenvietėje prie vaistinės išasfaltuotas, o kitur – duobės užpiltos žvyru, kuris netruko išbyrėti į šonus ir vėl gyvename su tomis pačiomis duobėmis. Ypač prastas susisiekimas su kapinėmis: per duobes tenka važiuoti ir į Pilionių kaimo kapines, tas pats vaizdas tarp Akademijos miestelio ir Gėlainių kaimo kapinių. Ne ką geresni keliukai, vedantys ir į atokesnius seniūnijos kaimus. Įdomu, kurgi dingo tos kelių priežiūrai skirtos lėšos?

Keliai tik viena bėda. Jų turime labai daug ir įvairių. Vienam dotnuviškiui mirė žmona. Nuėjo jis pas seniūną prašyti vietos kapui, galvojo ateityje pats prie žmonos atgulti. Seniūnas atkirto, jog jokio kapo atskirai neduos. Yra giminaičių ir prie jų gali laidoti. Ką be pridursi, jei žmogus gražiai sugyvenęs su žmona visą gyvenimą, norėjo atskiro kapo, o teisybės ieškoti kažkur neturėjo kada, tad ir palaidojo prie giminių. Ir dar seniūnas pridūrė, jog Gėlainių kaimo kapinės skirtos Akademijos miestelio gyventojams, o dotnuviškiams – Dotnuvos kapinės.

Geležinė logika! Skaudu buvo, kai visa Dotnuvos bendruomenė pasišovė dvylikos vaikų mamai Astai Ambrazienei nupirkti melžiamą karvutę. Pradėjome rinkti pinigėlius, kreipėmės į seniūną pagalbos, tačiau jis atšovė, kad tai moteriai jokios karvės nereikia. Nors gerai žinome, jog seniūnui patarpininkavus net verslininkai būtų parėmę mūsų idėją. Pagalbos nesulaukę pinigus karvutei surinkome patys ir šiandien mama jau džiaugiasi galėdama savo gausiai šeimynai kasdien pasimelžti pieno.

Dotnuvos eksperimentinis ūkis gavo teisę parduoti savo produkciją iš autobuso. Akademijoje tai daryti buvo leista, o Dotnuvoje – ne. Seniūnas už tokį leidimą pareikalavo mokėti pinigus, nors tarp aikštelių atstumas vos trys kilometrai ir seniūnija ta pati. Vėl dotnuviškiai liko it musę kandę.

Daug pavyzdžių galima būtų pateikti apie šio seniūno darbą. Labai visiems širdis užgavo jo nenoras prisidėti prie Dotnuvos miestelio 640 metų jubiliejaus. Viską organizavo Dotnuvos bendruomenės pirmininkė Nijolė Mykolaitienė ir miestelio aktyvas. Nijolė Mykolaitienė yra taip pat Darbo partijos narė, tačiau tikrai ji neturi savyje nei arogancijos, nei pasipūtimo, nei garbėtroškiškumo, nei tuštybės, nei konfliktiškumo.

Kai prispiria kokia bėda, dotnuviškiai pagalbos ieško arba pirmininkės D. Mykolaitienės namuose, arba skuba pasiguosti buvusiam seniūnui Antanui Aleknai, kuris iki šiol yra žmonių gerbiamas ir mylimas.

Keista dar ir tai, kad žmonės savo lėšomis pastatė paminklinį atminties akmenį, skirtą Dotnuvos miesteliui, padedant rajono vyr. architektui Vytautui Kundrotui, o seniūnas žmonėms, atliekantiems viešuosius darbus, draudžia toje vietoje tvarkyti, pareikšdamas, jog tegul bendruomenė tvarko, nors visa tai priklauso Dotnuvos seniūnijos teritorijai.

Įdomiausia tai, jog šis žmogus stengiasi įkvėpti nesantaikos ugnį tarp Akademijos ir Dotnuvos gyventojų. Kaip neoficialioje aplinkoje yra pareiškęs, kad visi eiliniai Dotnuvos „žmogeliai“ jo nedomina, jam svarbu Akademijoje esančių „Dotnuvos projektų“ ar Instituto reikalai, kur galima nauda.

Labai gaila ir liūdna, kad atsiranda popierinių valdžios atstovų, kuriems visiškai nesvarbios eilinio žmogaus bėdos. Pasirodo, galima tik partijos tiesa – vienintelė ir neapskundžiama. Būtų aišku idealu, jei kažkas tos partijos gretas išvalytų nuo melo ir negatyvų.

Pagarbiai,

Virginija Bilvinienė

Knypava.lt