Rugpjūčio 14 dieną 90-ties metų sukaktį paminėjo Apolonija Zimkuvienė – mokslininkė agronomė, žemės ūkio mokslų daktarė, Lietuvos žemės ūkio mokslo istorijos ir krašto kultūros tyrėja, Žemdirbystės instituto muziejaus steigėja, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė. Jubiliejui specialiai išleista knygelė „Tarp žemės ir kultūros istorijos: Apolonija ir Zenonas Zimkai“. Jos sudarytojas – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyr. specialistas Rytas Tamašauskas. Pateikiame jo straipsnį apie mūsų krašto šviesuolius Apoloniją ir Zenoną Zimkus, jų pagerbimo šventę Akademijoje.

Atminties būdas

1957 m. į Akademiją su trim vaikais atvyko gyventi agronomai Apolonija ir Zenonas Zimkai. Jie dirbo 35 metus ne tik Žemdirbystės institute, bet buvo ir aktyvūs socialinio ir kultūrinio Akademijos gyvenimo dalyviai ir kūrėjai. Apolonija Zimkuvienė buvo ir tebėra visuomenininkė, jos veikla reikšminga ir šalies mastu.

A. Zimkuvienė Žemdirbystės institute įkūrė muziejų, kuriame sukaupta Lietuvos žemės ūkio mokslo ir žemdirbystės, Akademijos sodybos ir apylinkių istorijai svarbių dokumentų. Dažniau akiratyje buvo Dotnuvos bandymų stoties, Dotnuvos žemės ūkio technikumo, Žemės ūkio akademijos ir jaunųjų ūkininkų veikla, Viktoro Ruokio, Stasio Nacevičiaus ir Fabijono Kemėšio asmenybės, tremtiniai agronomai.

Ne kartą šnekinti Dotnuvos apylinkių senbuviai, lankytasi ir kitur, kai kas išgelbėta iš makulatūrai skirtų krūvų – taip buvo surinktos nuotraukos, leidiniai ir dokumentai, užrašytas pluoštas prisiminimų. Studijuota šalies archyvuose. Iš sukauptos medžiagos Žemdirbystės institute nuo1981 m. rengtos ekspozicijos, kurį laiką leistas kraštotyrai skirtas sienlaikraštis, straipsniai spausdinti periodikoje. Iš sugrąžintų prisiminimų buvo atkurti kai kurie istorijos momentai, iš priminimų po kruopelytę brandinta kitų sąmonė ir istorinė atmintis.

Už kraštotyrinę veiklą A. Zimkuvienei1996 m. suteiktas Lietuvos kraštotyros draugijos garbės kraštotyrininko vardas.

Laisvės dvasia

Gręžiantis į nueitą gyvenimą, regima aiški pilietinė pozicija. Tačiau tiesos nebuvo rėksmingai deklaruojamos ar mosuojama kumščiais, bet iš laisvo žmogaus dvasios ilgesio buvo su bendraminčiais nuosekliai tyliai veikiama. Būtent iš tokios filosofinės būties sampratos A. Zimkuvienės gyvenime atsirado vos ne pogrindinė kraštotyra.

A. Zimkuvienė buvo viena Akademijos etnografinio ansamblio ,,Seklyčia“ įkūrėjų, Sąjūdžio užuomazgų Akademijoje puoselėtoja, organizavo išvykas budėti prie Seimo bei Vilniaus televizijos bokšto, būrė žmones į Baltijos kelią. Tokie buvo esminiai dvasios ženklai, persipinantys ir su laisvėjančios Lietuvos žmonių siekiais ir darbais.

Akademijos sodyba – A. Zimkuvienės akiratyje. Apie Dotnuvos dvarą, parką, žemės ūkio mokslo ir mokymo institucijas, veiklos asmenis ne kartą pasakota atvykusioms ekskursijoms, susirinkusiųjų auditorijoms. Su kitais rūpinosi Klaipėdos vadavimo paminklo restauravimu, Nepriklausomybės kryžiaus atkūrimu, grafo H. Kreico antkapio gaminimu, Akademijos bažnyčios pamatų tvarkymu (rašė iniciatyvinės grupės dienoraštį), Nepriklausomybės ąžuoliukų sodinimu, 1863 metų sukilimo paminklo Mantviliškyje statymu. Todėl, anot Vytauto Žemaičio, Akademijoje ryškiausiai išliks A. Zimkuvienės kultūrinės veiklos rezultatai. Jubiliatė pripažįsta, kad likimo ji buvo skirta kultūrai.

Ką išpažino raštuose

A. Zimkuvienės mokslinių tyrimų sritis buvo dirvožemio fizika,1966 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apie priemolių dirvožemių tankumą ir jį lemiančius veiksnius (kaip daktaro disertacija nostrifikuota1993 m.). Šiandien galima suskaičiuoti, kad A. Zimkuvienė viena arba su kitais bendradarbiais 1962–1999 m. lietuvių, rusų ir anglų kalbomis paskelbė 40 straipsnių žemės ūkio klausimais, parašė 14 mokslo ataskaitų (rankraščiai yra Žemdirbystės instituto bibliotekoje), 20 žemės ūkio mokslo populiarinimo straipsnių ,,Žemės ūkyje“ ir ,,Valstiečių laikraštyje“, 1988–2007 m. periodikoje ir knygose pasirodė 35 publikacijos apie žymius Akademijos asmenis, paminklus ir įvykius.

Ne vienus metus dalyvavo Arklio muziejaus ekspedicijose (vadovavo Petras Vasinauskas), 1984–1989 m. rašė šios ekspedicijos dienoraštį (rankraščiai saugomi Žemdirbystės instituto muziejuje).

Parašė knygas „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“ (1997 m.) ir „Juškonių kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje“ (2004 m.), sudarė leidinius ,,Dirvų suslėgimas ir derlius“ (1989 m.) ir ,,Mokslininkė ir pilietė (prisiminimai apie Aldoną Jakštaitę)“ (2006 m.).

Plika statistika, tačiau moksliniai, mokslo populiarinimo, publicistiniai ir kiti A. Zimkuvienės darbai prabyla apie tai, ką visą gyvenimą išpažino.

Leidinio paliudijimai

Zimkai sąmoningai ir kantriai įvairiomis formomis gyveno kultūra. Tačiau buvo ne tik kultūros vyksmo dalyviai, bet ir istorinės atminties mąstytojai. Per Zimkų veiklos laukus matomi du įminti takai, kurie neretai persipindavo – tai žemės ir kultūros istorija. Istorija – kaip bendras atminties vardiklis abiem dėmenims, nes A. Zimkuvienė fiksavo žemės ūkio mokslo ir kultūros raidą.

Knygelė ,,Tarp žemės ir kultūros istorijos: Apolonija ir Zenonas Zimkai“ išspausdinta ,,Spaudvitos“ spaustuvėje Žemdirbystės instituto lėšomis.

Leidinyje ,,Tarp žemės ir kultūros istorijos“ spausdinami Zimkų bendradarbių ir bičiulių – Onos Auškalnienės, Sauliaus Bučo, Vytauto Dovydaičio, Leono Kadžiulio, Aldonos Kaselytės, Aldonos Kryževičienės, Vaclovo Petraičio, Eugenijos Stankevičienės, Jono Šlepečio, Raimundo Volbergo ir Vytauto Žemaičio – tekstai. Pakartojami ir anksčiau periodikoje paskelbti keli proginiai Aldonos Jakštaitės, Ryto Tamašausko ir Petro Vasinausko straipsniai. Apolonija Zimkuvienė pasakoja apie save ir vyrą Zenoną. Zimkų vaikai – Julija Vaitkevičienė, Rymantas ir Aurelijus Zimkai – prisiminimų epizodais grįžta į vaikystę. Žemdirbystės instituto bibliotekos vedėja Danutė Gudliauskienė parengė Apolonijos ir Zenono Zimkų mokslinių ir publicistinių darbų bibliografijas.

Pasakojimuose neretai sklinda pastebėjimai apie Apolonijos alsavimą poezija ir Zenono smuikavimą. Du materialūs ženklai – poezija ir smuikas – galbūt liudijo ir kitokio gyvenimo ilgesį, o gal ir sielos prieglaudą. Tai, kas atėję iš Zimkų erdvių, buvo parinkta pavadinant leidinio poskyrius – ,,Dirvožemis ir poezija“ bei ,,Žemės ūkis ir smuikas“.

Tauriai – apie veikliąją

Žemdirbystės instituto bibliotekoje ekspoziciją, skirtą Apolonijos Zimkuvienės 90-mečiui (parengė D. Gudliauskienė), pristatė Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui Žydrė Kadžiulienė, ji ir vadovavo visai šventei. Glaustai kalbėta apie Zimkams skirtą leidinį ,,Tarp žemės ir kultūros istorijos“.

Neišvardinsiu visų asmenų, tarusių sveikinimus. Ilgokas būtų kaimynų ir buvusių bendradarbių sąrašas. Tačiau pastebėsiu, kad šventėje dėsningai tvyrojo žodžiai, skirti jubiliatei: ramybė, nuoširdumas, santūrumas, rūpestingumas, išmintis, darbštumas, besidalinanti su kitais, ne kartą skubanti į pagalbą ,,gyvenimo mažutėliams“…

Rajono savivaldybės merasRimantas Diliūnasdėkojo ,,už talką kultūrai, už istorijos paliudijimus ir kūrybą, už brandžius darbus, už aplinkinių globą ir rūpestį“, įteikė Padėkos raštą, su mero patarėja Rūta Švediene pasveikino jubiliatę.

Iš gimtųjų A. Zimkuvienės apylinkių (Juškonių kaimas, prigludęs prie Šėtos, dabar priklauso Jonavos rajonui) atvyko kraštotyrininkai. Buvęs ilgametis Juškonių kaimo bendruomenės vadovas Raimundas Volbergas ir Jonavos krašto muziejaus darbuotojas Artūnas Narkevičius džiaugėsi, kad A. Zimkuvienės knyga „Juškonių kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje“ yra gyvoji atmintis kartų kartoms. Šėtos gimnazijos direktorėAntanida Likšienėpatvirtino, kad ir ta vienintele knyga A. Zimkuvienė taptų Šėtos krašto istorijos dalimi.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius Zenonas Dabkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad neretai grįžtama prie A. Zimkuvienės knygos „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“, kai reikia pasitikrinti ar pasitikslinti kai kuriuos žemės ūkio istorijos faktus. Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vadovas Virginijus Feiza ir skyriaus mokslo darbuotojos pastebėjo, kad A. Zimkuvienės dirvožemio tyrimai ir šiandien yra naudingi.

Atsivėrė dalis gražaus taurių žmonių pasaulio. Šventėje nebuvo graudenama, neretai gyvenimo tėkmė aptarta pajuokaujant.

Palaima tarp žmonių

A. Zimkuvienė prisipažino esanti pamaloninta susirinkusiųjų. Jubiliatė prisiminė, kaip lemtingais karo metais nuo filosofijos studijų pasuko agronomijos keliu, bet filosofija persunkė visą tolesnį gyvenimą ir įsitikinimus.

Pasidalijo keliais epizodais, kaip kitų gerų širdžių valia su šeima pradėjo gyventi Akademijoje, kaip dirbo Žemdirbystės institute, kaip prasidėjo kraštotyrininkės kelias. Dėkojo ir vyro Zenono Zimkaus (1923–2011) vardu (sausio mėnesį būtų sukakę 90 metų).

Šventėje dalyvavęs sūnus Rymantas Zimkus apie tėvus prašneko kaip apie gyvenimo auklėtojus, priminęs kelis paradoksalius pamokymus tam tikrose situacijose (,,Taip niekas nedaro“, ,,Nedaryk taip, kaip kiti elgiasi“).

Pagerbimo šventėje A. Zimkuvienė citavo Henriko Radausko – vieno mėgstamiausio poeto – posmus. Visko gyvenime būta, tačiau mena, kas stiprino, todėl savo gyvenimą, sėdint ,,po šakom akacijos baltos“, apibūdino kaip laimingą. Šiandien Apolonijai Zimkuvienei didžiausi palaimos ženklai yra vaikų meilė.

Gimtinė, šeima, aplinka, patirtys, laiko virsmai, asmeniniai interesai brandino asmenybes, lėmė laikysenas, gyvenimui suteikė humaniškumo, tautiškumo ir pilietiškumo prasmes. Poetinio žodžio ir muzikos garsų slėpiniai leido susitelkti, kartais pasislėpti nuo skausmingų istorijos pervartų, sergėjo, kūrė jaukesnį gyvenimą.

Nuotraukos Evaldo Pabrinkio

Kedainiai.lt

Knypava.lt