Jau šį rudenį bus 2 metai, kai Kėdainiuose teikiamos kremavimo paslaugos. Nors iš pradžių nemažai žmonių į šį verslą žiūrėjo gana skeptiškai, laikui bėgant kėdainiečiai ne tik pakeitė savo požiūrį, bet ir neretai patys pabrėžia, kad būtent jų mieste novatoriškos laidojimo paslaugos atrado sau tinkamą vietą. Tačiau vis kalbant apie krematoriumą kaip apie laidojimo įstaigą, pamirštama, kad tai kartu yra ir verslas, o jo įkūrėjai – sumanūs, gabūs ir pavyzdingi verslininkai bei ne mažiau įdomios asmenybės.

Siekiant atkreipti į tai dėmesį ir susipažinti su miesto pramone puoselėjančiais žmonėmis, „Kėdainių garsas“ pateikia savo skaitytojams interviu su Vyteniu LABANAUSKU ir Vidu ANDRIKIU.

Diplomas verslininku nepadaro

Yra žinoma nemažai sėkmės istorijų, kai žmonės, baigę tik vidurinę mokyklą ir tai ne geriausiais pažymiais, vėliau tampa sėkmingais verslininkais, milijonieriais, sektinais pavyzdžiais. Nors krematoriumo įkūrėjų istorija ne tokia dramatiška, jie taip pat sutinka su teiginiu, kad tik įgytas ekonomikos ar verslo diplomas dar negarantuoja šviesios ateities.

V. Labanauskas mokykloje buvo geras mokinys (vidurkis 4,6–4,8), po jos įgijo ir du aukštojo mokslo išsilavinimus – medicinos ir ekonomikos.

Pavyzdingai mokėsi ir V. Andrikis. Jo rankose šiandien taip pat du aukštieji – ekonomikos ir tarptautinio verslo. Nepaisant visų pastangų įdėtų į mokslą pastarasis verslininkas tiki, kad jis nėra pagrindinis sėkmės faktorius.

„Esu įsitikinęs, jog kurti verslą padeda ne tik universitetiniai mokslai, bet ir mokymasis visą gyvenimą, papildant gautas mokykloje ir universitete žinias žiniomis net ir iš visai kitų sričių. Tada galima matyti ir vertinti plačiau. Pavyzdžiui, kai esu mokęsis ir ugdomojo vadovavimo, dažniau vadinamo „koučingu“, į daugelį situacijų versle galiu žiūrėti kitu kampu, ne tik kaip verslininkas. Vis dėlto manau, jog jokia aukštoji mokykla, jokie mokytojai neišmokys verslumo – jis arba yra, arba jo nėra. Aš buvau iš geresnių mokinių, nors ir ne pirmūnas. Matyt, turiu tą verslumo dvasią. O gyvenime esu sutikęs įvairių verslininkų, kuriems sekasi, tarp jų ir baigusių tik vidurinę mokyklą. Taigi, vienos taisyklės visiems nėra“, – pasakojo jis.

Laipteliais aukštyn iki krematoriumo…

Daugelis žmonių įsitaisę saugiose ir užtikrintose darbo vietose nutraukia savo paieškas ir tyliai nugyvena visą savo gyvenimą taip ir neatradę nišos, kurioje jaustųsi ne tik saugiai, bet ir visiškai išnaudojantys savo galimybes, patenkinantys savo poreikius. Kaip sakoma, „kaip žuvis vandeny“. V. Labanauskas ir V. Andrikis šiuo klausimu puikūs pašnekovai, jiems patiems teko ne kartą persikvalifikuoti kol galiausiai atrado savo nišą.

„Ne pirmus metus esu versle (esu ne tik medikas – turiu ir tarptautinio verslo, ir lietuviško verslo plėtojimo patirtį), todėl man nebuvo problema pradėti naują verslą. Žinoma, kiekviena verslo sritis turi savo specifiką, tačiau pagrindai visur tie patys. O iki krematoriumo „užaugau“ natūraliai, nes rinka pati padiktavo tokio verslo būtinybę – Lietuvoje nebuvo krematoriumo. Ne kartą su kolegomis verslininkais svarstėme tokią galimybę, tačiau rimtesnių veiksmų niekas nesiėmė. Tada ir nutariau, kad reiktų imtis šio verslo ir padaryti „neįmanoma“ įmanoma. Kaip tik tuo metu išsikalbėjau su pažįstamu Vidu Andrikiu ir paaiškėjo, kad mudu – bendraminčiai“, – savo kelią iki krematoriumo pasakojo buvęs medikas Vytenis Labanauskas.

O V. Andrikis prieš pradedant verslą su Vyteniu, dirbo Aplinkos ministerijoje. „Tačiau jis – tik vienas iš mano buvusių darbų. Taip jau susiklostė, kad, specialiai to nenorėdamas, visą gyvenimą dirbau pagal skandinavišką metodą, kai valstybės tarnautojai privalomai turi tam tikrą laiką padirbėti versle, išlaikydami jiems darbo vietą valstybinėje struktūroje. Tam, kad neužsisėdėtų savo kabinetuose, pamatytų realius verslo procesus ir nekurtų „popierinių“ įstatymų. Taigi, ir aš po universiteto baigimo dirbau Vilniaus miesto savivaldybėje, o iš ten išėjau kurti savo verslo, kuriame išbuvau dešimtmetį. Tačiau norėjosi pokyčių, tad pardaviau verslą ir po kiek laiko nutariau dalyvauti Aplinkos ministerijos konkurse viceministro pareigoms eiti.

Dirbdamas valdiškame darbe dar kartą save patikrinau ir galutinai supratau, jog esu labiau verslininkas nei biurokratas. Tačiau patirtis, kurią įgijau, buvo neįkainojama – leido suprasti valstybės valdymo struktūrą ir jos subtilybes. Be to, tapau labai „žalias“ (toje ministerijoje kitokie žmonės ir negali dirbti) ir apie argumentus, kodėl kremavimas yra ekologiškas laidojimo būdas, taip pat ten sužinojau. Visos šios patirtys ir žinios labai padėjo nuosekliai atlikti visus, įstatymais numatytus veiksmus, kad krematoriumo idėja būtų įgyvendinta“, – pasakojo jis. Be to V. Andrikis pasakė labai protingą mintį, kad visi buvę darbai, tai tarsi laipteliai iki šiandienos, o nostalgija, norėjimas grįžti atgal tarsi lipimas tais laipteliais žemyn. Dėl to vyras savo sprendimų nesigaili ir nostalgijos buvusiems darbams nejaučia.

Nėra verslo be rizikos

Paklaustas apie rizikos ir streso valdymą krematoriumo steigimo metu V. Labanauskas patikino: „Rizika ir verslas yra neatsiejami. Tiek į riziką, tiek į stresą reikia žiūrėti protingai, t. y. nesureikšminti jų ir nenuvertinti. Taip pat nereikia būti labai kritiškiems aplinkybėms arba žmonėms, su kuriais susiduri kurdamas ar plėtodamas verslą, nes ne visi mąsto taip, kaip tu, o ir tų pačių klausimų suvokimas dažnai skiriasi: skirtingos patirtys, požiūris, pagaliau – kultūra. Taigi, jei tai supranti, tada problemų nekyla dėl streso, nes viską galima paaiškinti ir, įvertinus situaciją „blaiviai“, priimti teisingus sprendimus. O tai mažina stresą“.

Jo kolega taip pat pabrėžė, kad tiek jis, tiek Vytenis, remdamiesi jau turima patirtimi, galėjo nesunkiai apgalvoti visas galimybes „kas būtų, jeigu būtų“.

„Tikrai nepuolėme stačia galva – viską iš anksto apskaičiavome, atlikome įvairius tyrimus, apklausas ir tik tada parengėme verslo planą. Suprantama, kad kiekviename versle rizika visada yra. Bet juk rizikingiausia yra ir gyventi. O stresas – mažesnis ar didesnis – šiais laikais turbūt jau tapęs kiekvieno mūsų palydovu. Tačiau nereikia leisti susidaryti tokiai situacijai, kai stresas tampa nevaldomas ir virsta panika. Man geriausiai įveikti stresą padeda darbas, nes į jį susikoncentravęs sušvelninu kylančias neigiamas emocijas“, – tikino V. Andrikis.

Kaip būti verslininku, kuriam sekasi?

Greičiausiai daugeliui ambicingų, sėkmės istorijų pakerėtų jaunuolių iškyla šis klausimas. Vytenis Labanauskas šiuo klausimu taip pat turi savitą, kritišką požiūrį.

„Būti verslininkais gali visi, tačiau tais, kuriems sekasi gali būti tik tie, kurie tiki tuo, ką daro ir visais teisėtais būdais, nežiūrint visokių kliūčių, siekia realizuoti savo idėjas. Manau, verslininkui, kuriam sekasi būdingas noras padaryti kažką naujo, naudingo ir didelis užsidegimas tai pasiekti. Pastebiu, kad dabar daugeliui tiesiog trūksta iniciatyvos, nes „ir taip gerai“, „tegu manimi pasirūpina valstybė“, „nepalanki ekonominė padėtis“ ir t. t. – visa tai tik atsikalbinėjimas ir, pasakyčiau dar griežčiau, tiesiog tingėjimas prisiimti atsakomybę už save ir savo artimuosius. Juk visada patogiau būti išlaikytiniu ir kaltinti aplinką, kad nevyksta viskas taip, kaip norėtųsi“, – mintimis pasidalino jis.

O sėkmingo verslo paslaptimis vyrai įvardino du faktorius: galimybių matymą ir pasinaudojimą jomis bei tikėjimą savo idėjomis.

Sunkumų ir buvo, ir yra

Apie sunkumus, iškilusius steigiant krematoriumą, kalbėta jau ne kartą. Užsitęsusios vietos paieškos, susidūrimas su kritišku žmonių požiū)-6.8(e)-1riu ir t. t. Tačiau šiandien, kai krematoriumas veikai jau beveik 2 metus vis dar atsiranda keblių klausimų. Vienas jų, kaip pristatyti paslaugą šalies gyventojams. Mat šiame subtiliame versle būtina išlaikyti atitinkamą komunikacijos semantiką – įprastos verslo komunikacijoje naudojamos priemonės čia jau netinka.

Vis dėlto atliktos apklausos rodo, kad kritiškas požiūris jau keičiasi. Vis daugiau žmonių deklaruoja, kad po mirties norėtų būti kremuoti, nes jiems šis laidojimo būdas atrodo etiškiausias, ekologiškiausias ir net ekonomiškiausias.

Kai priešakyje 2 metų gimtadienis…

Artėjant krematoriumo 2 metų gimtadieniui, jau galima apibendrinti visus pokyčius bei nudirbtus darbus, pasiekimus. Visų pirma, verslininkai džiaugiasi, kad visas darbas vyksta pagal prognozes, numatytas verslo plane.

„Paklausa auga, požiūris keičiasi ir jau ~36 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų kremavimą rinktųsi kaip tradicinį laidojimo būdą“, – duomenimis pasidalino V. Labanauskas. Jo bendramintis suskubo akcentuoti tai, kad ne kiekviename krematoriume organizuojamos ekskursijos, veikia meno ekspozicijos, ne kiekvieno krematoriumo architektūrinis sprendimas patenka į tarptautinius konkursus ir aprašomas solidžiausioje architektūros žiniasklaidoje.

„Manau, kad įvyko proveržis ne tik pavienių Lietuvos gyventojų sąmonėje, bet ir valstybiniu mastu. Po pirmųjų veiklos metų krematoriumas buvo įvertintas Lietuvos pramonininkų konfederacijos „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimu – aukso medaliu paslaugų kategorijoje. Taip pat krematoriumas buvo nominuotas Ūkio ministerijos apdovanojimų „Už nuopelnus verslui“ nominacijai „Verslo pirmokas“. Per tuos darbo metus supratau, koks tai jautrus verslas, kad jame negali būti įprastų verslui perku-parduodu santykių. Turbūt geriausiai kremavimo verslą apibūdino kunigas Ričardas Doveika, mums pasakęs: „Jūs irgi atliekate tarnystę“, – pasakojo V. Andrikis.

Krematoriumas atviras menininkams

Neseniai krematoriume buvo atidaryta Nomedos Marčėnaitės urnų paroda, jame taip pat eksponuojamos Algimanto Patamsio urnos. Nors daliai skeptikų ir kritikų tai kaip pasipelnymas iš sakralaus dalyko, tačiau realybė visai kitokia. Atvirkščiai, tai siekimas sušvelninti netekties skausmą ir natūralus estetikos siekimas. Pašnekovai pasakojo, kad ateityje krematoriume bus ne tik parodų, bet ir klasikinės muzikos vakarų.

„Tokių minčių sukėlė krematoriumo kiemelyje nufilmuotas labai solidus „Invegos“ vaizdo įrašas su Kėdainių kameriniu choru „Ave Musica“. Planuojame ir kamerinių vakarų, susitikimų su mūsų šalies šviesuoliais – rašytojais, poetais, muzikais, etnologais, filosofais ir kitais visuomenės gerbiamais žmonėmis. Labai tikimės, jog tokie renginiai tokioje erdvėje priartins žmones prie būties gelmės, leis suprasti išėjimą ne kaip baigtinį ir, galbūt, toks suvokimas kiek sušvelnins kiekvieno santykį su mintimi apie mirtį“, – paaiškino Vidas Andrikis.

V. Labanauskas pabrėžė tai, kad urnos turi tam tikro sakralumo, dėl to reikalauja ypatingo dėmesio, svarbos. Artimiausia paroda planuojama jau prieš Vėlines. Krematoriume turėtų būti surengta personalinė A. Patamsio darbų paroda, kurioje bus pristatomi įvairūs jo darbai, glazūruoti unikalia kristalinės glazūros technologija.

Verslininkai irgi žmonės

Visuomenėje neretai vyrauja nuomonė, kad verslo žmonės yra visiškai atsiskyrę nuo šeimos ir laisvalaikio, arba atvirkščiai turi tiek laiko ir pinigų, kad gali leisti sau aukščiausios klasės atostogas. Vis dėlto realybė yra tokia, kad jie, kaip ir visi dirbantys žmonės turi derinti darbą su šeima, rasti laiko reikalingam poilsiui, asmeniniam tobulėjimui.

Vytenis Labanauskas prisipažino, kad nors didžiąją dalį laiko „suvalgo“ darbų organizavimas ir plėtojimas, laisvalaikį jis stengiasi leisti su šeima.

„Mėgstame pakeliauti ir ne tik po kitus kraštus, bet ir įvairius Lietuvos kampelius, ir patikėkite, tikrai turime ką pamatyti ir kitiems parodyti. Tam pakanka ir savaitgalių. O kartais bandau šeimos keliones suderinti su verslo reikalais, jei tik vaikai nėra užimti moksluose. Kad gerai jausčiausi, 2–3 kartus per savaitę lankausi sporto klube, kur sportuoju individualiai su treneriu. Kai darbas yra įtemptas, palaikyti fizinę formą – būtina. Mėgstu paskaityti įvairius verslo ledinius ir knygas. Kitų gyvenimo istorijos patinka tiek, kiek jos gali pamokyti ar „užvesti ant kelio“ naujoms mintims“, – pasakojo verslininkas.

Jo kolega V. Andrikis taip pat prisipažino, kad laisvalaikis jo gyvenime neužima daug vietos. „Tačiau visą, kiek jo atsiranda, stengiuosi praleisti su šeima, aplankyti draugus. Labai mėgstu savaitgalius sodyboje, kurioje galiu likti tik su gamta – dėl to net ir televizoriaus ten neturime. Buvau pradėjęs žaisti golfą, tačiau kol kas jis per daug atima laiko iš šeimos ir iš verslo. Todėl fizinei formai palaikyti kiekvieną rytą pusvalandį mankštinuosi. Knygas skaitau tokias, kurios leistų daugiau pažinti ne tik verslą, bet labiau – gyvenimą ir žmonių santykius. Anksčiau skaitydavau ir žmonių, kuriems pasisekė, biografijas, bet ilgainiui supratau, kad ne tik aš, bet ir jie patys vargu ar pakartotų savo sėkmės istoriją, jei ją mokytųsi iš knygų. Manau, kiekvienas turime savo unikalią sėkmės istoriją. Kėdainių krematoriumas – puikus to pavyzdys“, – apmąstymais pasidalino pašnekovas.

Savaime suprantamų dalykų nėra

Visiems dažniausiai būna labia įdomu, kokiomis mintimis, taip vadinamais gyvenimo „credo“ vadovaujasi žinomi žmonės. Vytenis Labanauskas su „Kėdainiu garso“ skaitytojais pasidalino savuoju.

„Kadangi patirties turiu įvairios, suvokiu, kaip dažnai mes tiesiog nesusikalbame, nors, atrodo, kalbame ta pačia kalba, nes skirtingai suvokiame tuos pačius žodžius. Todėl dažnas mano posakis: „Savaime suprantamų dalykų nėra“. Manau, daug nesusipratimų bei konfliktų išvengtume, jei tiesiog išsiaiškintume, ar vienodai suprantame tai, apie ką kalbame. Kita, mano galva, gera tiesa yra ta, jog galime daug padaryti, kai nežinome, kad tai neįmanoma. Dažnai matau jaunus žmones, kurie entuziastingai imasi sudėtingų projektų, nes neturi patirties ir nežino, kad logiškai to padaryti neįmanoma. Tačiau jiems pavyksta! Todėl norėčiau paskatinti ir „Kėdainių garso“ skaitytojus nebijoti bandyti, rizikuoti – tik taip mes mokomės ir patiriame gyvenimo pilnatvę“, – paskatino ir įkvepiančiai pokalbį užbaigė vienas iš pirmojo krematoriumo Kėdainiuose ir Lietuvoje įkūrėjų – Vytenis Labanauskas.

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt