Vitalija ir Romualdas Leistrumai iš Josvainių rugpjūčio pradžioje, minėdami Auksinių vestuvių jubiliejų, Kėdainių šv. Juozapo bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus. Iš svečių sulaukę palinkėjimo – sveikatos ir gero sutarimo, penkiasdešimt metų santuokoje išgyvenę sutuoktiniai šiandien sakė belaukiantys Deimantinių vestuvių.

Vestuves šventė tris dienas

Su žemaičiu, iš Telšių kilusiu Romualdu Vitalija susipažino šokiuose, kur jis mokėsi Šlapaberžės mechanizacijos mokykloje. Vitalija tuomet dirbo laukininkystėje. Prieš santuoką, dviejų jaunuolių draugystė truko penkerius metus. Vienus metus prieš Romualdo tarnybą tarybinėje armijoje, paskui trejus metus susirašinėjant laiškais ir dar metus, grįžus po tarnybos.

,,Kuo šis vaikinas daugiau nei prieš 50-dešimt metų patraukė jūsų dėmesį?“ – klausiu garbaus amžiaus V. Leistrumienės.

,,Matyt tai buvo skirta iš aukščiau“, – šyptelna moteris. ,,Kviesdavau šokti, o ji gerai šoko, nuo likimo nepabėgsi“, – nedaugžodžiavo jos vyras.

Nors mylimajam tarnaujant armijoje Vitalija lankydavosi šokiuose, bet ji Romualdo laukė ir tikėjo, kad svajonė būti su juo – išsipildys. Laiškuose jis rašė jai – ,,Gyvenimo draugei“, o ji jam atsakydavo tuo pačiu – ,,Gyvenimo draugui“.

Vestuves jaunuoliai atšoko Vitalijos tėvų namuose Zacišėje, vos už kelių kilometrų nuo Šlapaberžės. Vitalijai tuomet buvo 22-eji, o Romualdui 23-eji.

„Kaip šiandien gerai prisimenu savo vestuves, buvo susirinkusi visa giminė. Buvo labai karšta, oras toks pats, kaip ir po 50 metų, rugpjūčio 4 d. Papjovė tėvai paršiuką, vestuves šventėme tris dienas, net iš darbo pirmadienį teko atsiprašyti“, – prisiminimais dalijosi moteris. Po poros savaičių jaunavedžiai susituokė Šiaulių bažnyčioje. Teko tai daryti slapta, nes ne visiems galima buvo tais laikais tuoktis bažnyčioje.

Dirbo daug ir sunkiai

Jaunavedžiai po vestuvių išvažiavo į Tauragę, kur pragyveno trejus metus. Pusbrolis davė kampelį savo valdiškame name. Abu dirbo kartu: Romas – ekskavatorininku, Vitalija – prikabinėtoja. Vieną savaitę darbavosi naktimis po12 val., kitą savaitę – dienomis. Ten gimė ir pirmoji duktė Asta. Šeima nusprendė grįžti pas Vitalijos tėvus į Šlapaberžę. Po 4,5 metų Šlapaberžėje gimė antroji duktė Jolanta. Romualdas penkerius metus dirbo gamybinio mokymo meistru, tačiau atlyginimas ten buvo nedidelis, todėl vyras ieškojo darbo kitur.

Įsidarbinęs tuometiniame Gegužės 1-osios kolūkyje Angiriuose, vasaromis dirbo su įvairia technika, žiemą – vadovavo mechanizatoriams prie remonto darbų, o Vitalija sunkiai darbavosi fermoje.

Šeima tuomet prasigyveno, taupėsi iš gyvulių, laikė kiaulių, veršį, daržus turėjo - dirbo daug ir sunkiai. Susitaupę pinigėlių, nusipirko pirmąjį automobilį. Vėliau daug metų dirbo agrofirmoje Josvainiuose. Iš ten išėjo ir į pensiją. Iki šiolei sutuoktiniai gyvena Josvainiuose, dabartinis jų ūkis – vienas šuniukas ir daržas, kuriame užaugina daržovių visai savo šeimai.

Mat dabartinė jų šeima ne tokia ir maža – dešimt žmonių: dvi dukros su žentais ir keturi anūkai, tiksliau trys anūkai ir viena anūkėlė. Tiek ir susirenka per šventes jaukiame Leistrumų bute Josvainiuose.

Aukštaitė – valdingesnė, žemaitis – užsispyręs

,,Kas tvarkė jūsų šeimos finansus?“ – klausiu nemažą gyvenimo patirtį turinčių sutuoktinių.

,,Piniginė buvo bendra, abu žinojom kur padėta - kam reikėjo pinigų, tas ėmė. Per daug tų pinigėlių ir neturėjom, kartu draugiškai pasitarę nuspręsdavom ką pirkti“, – prisiminė anuos laikus Vitalija. Paklausus, kieno buvo lemiamas žodis priimant svarbius sprendimus, moteris teigia, kad šeimoje vykdavo pasitarimas. Visko buvo - ir juodo, ir balto, kaip ir visose šeimose, teko ir nesutarti, ir nepritarti. Gal anksčiau aukštaitė žmona buvo labiau linkusi vadovauti ir pakelti balsą, o žemaitis vyras bent jau patylėdavo, bet savo padarydavo.

Neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus. Romualdas eidavo melžti karvę ar kiaules pašerti. Maistu labiau rūpinosi žmona, o kuo toliau, tuo labiau gaminti linkęs Romualdas. Išėjęs į pensiją su malonumu šeimininkauja virtuvėje raugia agurkus, daro mišraines.

,,Aš nuo… iki… padarau, man nereikia padėjėjų, paskui dar sugadins receptūrą, – šyptelna vyras, pridurdamas, – dėl dukrų problemų neturėjom. Mes joms davėm laisvę, jos pačios gerai tvarkėsi. Asta gal buvo daugiau prie humoro, kolūkyje per vakarones įvairius personažus vaidindavom kartu, o Jolanta – ramesnė.“

Nesitikėjo, kad tiek išgyvens

,,Šiandien tikriausiai galite pasakyti, ko reikia, kad santuoka būtų laiminga?“– klausiu ,,auksinių“ jaunavedžių.

,,Nesiblaškyti, nors pagundų ir būtų, eiti tiesiu keliu iki gyvenimo pabaigos.Va, kad ir mes - žemaitis su aukštaite nugyvenom tiek ir sutarėm“, – kaip kirviu nukerta Romualdas.

,,Klausyti vienas kito, ką vienas daro, kitam pritarti. Būt nuolankesniam. Matyt įtakos turėjo tėvai, nes jie irgi spėjo atšvęsti Auksines vestuves – ir vyro tėvai auksinių vestuvių sulaukė, ir mano tėvukai. Matyt iš kartos į kartą pereina toks sugyvenimas kartu. Mes net negalvojom,

kad tokio jubiliejaus iš viso sulauksim, – atsako Vitalija, – jeigu jau myli, tai ir tuokis, o dabartinis jaunimas pirma nori pagyventi. Gyvena gyvena, o paskui ima ir išsiskiria, palikdami vienas kitam skausmą. Džiaugiuosi, kad šiandien visa šeima sveika, kad nėra ligonių ant patalo gulinčių ar kitokių bėdų“, – moteriškai apibendrina Vitalija.

Leistrumai gyvena iš pensijos, nors teko daug dirbti, bet pensijos jų nedidelės. Sakė, jog žiemą daug reikia mokėti 3 kambarių šildymą, dukra vilioja persikraustyti į Kėdainius, bet, pasak Romualdo, ką darysi mieste, negi žiūrėsi į šaligatvį. O gyvendami Josvainiuose nuo pavasario iki vėlyvo rudens prižiūri savo daržą – juda, kruta. Daržovės aprūpina visą savo šeimyną. Sveikata abu nesiskundžia, nors visko gyvenime yra buvę. Žiemą dažniausiai dienas abu leidžia prie televizoriaus. Dar Vitalija namiškiams mezga kojines, o Romualdas mėgsta prie kompiuterio pasėdėti.

Nepamiršdavo vestuvių dienos

Paprašytas išvardinti gerąsias žmonos savybes, Romualdas daug negalvoja: ,,Mėgsta tvarką, yra darbšti, mes vienas kitu pasitikim. Vitalija man buvo vienintelė mergaitė.“

,,Aš nepaprastai jį mylėjau, tai buvo mano vienintelis žmogus per gyvenimą. Sąžiningai nugyvenau gyvenimą – galiu prisiekti ir Dievui, ir bet kam. Buvo ne melagis, jei pažadėdavo atvažiuoti, žodį ištęsėdavo“, – gyrė vyrą žmona.

Vitalija pasakojo, kad vestuvių dienos Romualdas nėra niekada pamiršęs – tą dieną būtinai nubėga į parduotuvę, nuperka gėlę ar kokią dovanėlę. Nepamiršdavo ir gimtadienių. O kovo 8-osios proga būdavo, kad iškepęs pyragą į lovą visom trim savo moterims atnešdavo. Labai mylėjo mergaites. Kai žmona išvažiuodavo į sanatoriją, vyras pasilikdavo prižiūrėti ne tik ūkį, bet ir dukteris, joms supindavo kasas ir išleisdavo į mokyklą.

Linkėjo sveikatos ir sugyvenimo

Paklausti, kodėl nutarė po 50 - ties metų atnaujinti santuokos įžadus šv. Juozapo bažnyčioje atsakė, jog didžiausios iniciatorės buvo dukros. Viena iš jų Asta, dirbanti Kėdainių kultūros centre renginių režisiere ir Jolanta, Šiauliuose dirbanti Darbo biržoje.

,,Ilgai nepamiršim įspūdingos šventės, kai ėjom su dukrom prie altoriaus, žiedus šventino, vėl užmovėm vienas kitam ir prisiekėm laukti Deimantinių vestuvių. Iki jų dar dešimt metų, bet žinant kaip greitai bėga laikas – greitai ir jų sulauksim“, – neabejojo šeimos galva.

Leistrumų Auksinėse vestuvėse buvo tų pačių svečių kaip ir per pirmąsias vestuves. Išėję iš bažnyčios, pirmiausia kapinėse pagerbėme šviesaus atminimo piršlį, svočią, tėvukus. Ir pirmose, ir Auksinėse vestuvėse dalyvavo Romualdo tėvuko brolis Leistrumas, kuriam 92-eji metai, Vitalijos sesuo Danutė, kuriai tada buvo nepilni 7-eri, ji buvo mažoji pamergė. Pasveikinti jaunavedžių buvo atvykę ir trys Romualdo broliai, pusseserės. Vestuvininkai buvo gražiai sutikti Akademijoje, kur ant tiltuko prie dvaro jiems grojo muzikantas.

Pradžioje prie šventinio stalo visi susėdo buvusiuose Vitalijos tėvų namuose Zacišėje, kur vyko tikrosios vestuvės, vėliau įspūdinga šventė persikėlė į Kėdainius.

,,Žinoma, tris dienas nešventėm, pakako ir vienos, bet bus ką prisiminti visam likusiam gyvenimui. Už šventę labai esame dėkingi savo dukroms, anūkams, padovanojusiems ant drobės padarytą visų anūkų nuotrauką. Kiekviena Auksinėse vestuvėse dalyvavusi šeima išsivežė po nedidelį medaus stiklainiuką, ant kurio užklijuota išlikusi mūsų pirmoji vestuvinė nuotrauka. Kaip sakė dukra Asta – tai yra ,,Meilės klijai“.

Buvo netikėta, kad išėjus iš bažnyčios mus pasveikino rajono meras Rimantas Diliūnas, įteikęs labai gražų sveikinimą, gėlių puokštę ir dovaną. Auksiniams jaunavedžiams visi linkėjo sveikatos ir sugyvenimo, o patys Leistrumai palinkėjo sau sulaukti proanūkių.

Asta Raicevičienė

Knypava.lt