Gytis Vepštas keliones renkasi pats ir niekuomet nepatikėtų jų planuoti kelionių agentūroms. Atostogos Egipto kurortuose - tikrai ne jam. Vaikinas mieliau renkasi kelionę pėsčiomis arba autostopu nei skrydį lėktuvu, tačiau kartais, norint pasiekti tolimą pasaulio kampelį, to neišvengsi. Dar prieš keletą dienų jis bandė apskaičiuoti lėktuvu įveiktus kilometrus. Paaiškėjo, kad būtų du kartus apskridęs pasaulį. Pėsčiomis ar autostopu - statistika nesvarbi. Žygis per džiungles, nakvynė šalia autostrados, sutikti vagys, kurie nieko nepešė, - štai, kas svarbu ir dėl ko kelionės tampa nepamirštamos.

Pokalbį su pašnekovu pradedame gurkšnodami šaltą arbatą prie Alytaus istorijos širdies - Alytaus piliakalnio.

- Kokia buvo Tavo pastaroji kelionė?

- Prieš keturias savaites grįžau iš Centrinės Amerikos. Ten du mėnesius keliavau po Meksikos pietus, Gvatemalą, Belizą, Hondūrą. Praėjusią žiemą palyginti sėsliai praleidau Londone ir atėjus pavasariui jau degte degiau noru kur nors išvykti. Centrinė Amerika mane traukė senokai. Viliojo šiltas klimatas, įdomi ir turtinga majų kultūra, galimybė pramokti ispanų kalbos, nedidelės pragyvenimo išlaidos, na ir, be abejo, Karibų jūra bei pats Karibų gyvenimo stilius. Didelis privalumas ir tai, kad niekur regione Lietuvos Respublikos piliečiams nereikia vizų. Tad kovo mėnesį, radęs gana nebrangius lėktuvo bilietus, ilgai nedvejojau. Kelionė tikrai viršijo visus lūkesčius - sutikau begalę šiltų ir draugiškų žmonių, pamatyti vaizdai ir patirti įspūdžiai ilgam įsirėžė atmintyje. Labiausiai įstrigo žygis į Gvatemalos šiaurėje esantį majų piramidžių kompleksą El Mirador. Tai labai nuošali vietovė - kad ten patektum, reikia apie 60 kilometrų pėsčiomis keliauti džiunglių takeliais spiginant beveik 40 laipsnių karščiui. Giliai džiunglėse pasislėpęs piramidžių kompleksas daugiau nei tūkstantį metų buvo nežinomas pasauliui, tik gana neseniai mokslininkai ir archeologai pradėjo rimčiau tyrinėti jo paslaptis. Atradimai pranoko visus lūkesčius - La Danta piramidė pripažinta didžiausio tūrio pastatu pasaulyje, į jos pagrindą sutilptų 36 futbolo stadionai. Nepaisant įspūdingo dydžio, vietovė nėra plačiai žinoma pasaulyje. Kol nebaigti visi tyrinėjimai, archeologai savo atradimais dalinasi labai nenoriai, daugelį lankytojų atbaido ir bent 5 dienas trunkantis žygis. Šalia esančios stovyklavietės svečių knyga per pastaruosius metus sulaukė vos dviejų tūkstančių įrašų. Tai prideda daug žavesio: aplink tik džiunglės, gyvūnų skleidžiami garsai ir tavo mintys. Nepakartojamo grožio saulėtekius bei saulėlydžius ir naktį, praleistą vienos piramidžių viršūnėje, prisiminsiu tikrai ne vienus metus.

- Kodėl nusprendei pagyventi Anglijoje?

- Viskas prasidėjo, kai prieš porą metų sugalvojau išvažiuoti padirbėti į užsienį. Kilo idėja kokioje nors šalyje įsidarbinti žemės ūkyje - niekada prieš tai tokių darbų neteko daryti, tad buvo įdomu išbandyti save, be to, viliojo natūrali gamta bei grynas oras. Be konkrečių planų susikroviau kuprinę ir autostopu patraukiau Vakarų Europos link. Kelionės metu elektroniniu paštu gavau atsakymus, kad kelios Anglijoje esančios fermos priimtų mane padirbėti, tad šiek tiek nenorom pasukau lietuvių taip mėgiamos Didžiosios Britanijos link. Atvykęs įsidarbinau aviečių auginimo fermoje Anglijos pietryčiuose. Užteko poros dienų suprasti, kad viskas čia nėra taip, kaip aš tikėjausi, - ferma labiau priminė gamyklą, kur vienu metu dirba daugiau nei 100 darbininkų iš Rytų Europos, kurių dauguma net nemoka anglų kalbos. Šiltnamiuose auginamos avietės skoniu nei iš tolo negali lygintis su lietuviškomis uogomis. Dirbti tekdavo 6 dienas per savaitę. Nors susitaupyti šiek tiek pinigų taip dirbant tikrai įmanoma, bet greitai supratau, kad tai - ne man. Neišdirbęs nė mėnesio mečiau tą darbą ir porą savaičių praleidau lankydamas Anglijoje gyvenančius draugus. Jau seniau buvau girdėjęs apie kai kuriose Europos valstybėse populiarią skvotų kultūrą ir labai knietėjo savo akimis pamatyti, kas tai yra. Tarptautiniame svetingumo klube couchsurfing.org susiradau kelių Londono skvoterių kontaktus ir išsiunčiau jiems laiškus. Po poros dienų iš vieno gavau atsakymą, kad esu kviečiamas kelioms dienoms apsilankyti. Atvažiavus tos kelios dienos išaugo į kelias savaites, per kurias susibendravau su visais namo gyventojais ir gavau kvietimą pasilikti neribotam laikui.

- Kas yra skvotas?

- Skvotas - tai nenaudojamas ir dažnai apleistas namas, kuriame gyvena žmonės, neturintys nuomos sutarčių ar kito juridinio pagrindo ten gyventi, vadinami skvoteriais. Skvotai egzistuoja daugelyje Europos valstybių, jų yra buvę ir Lietuvoje. Anglijoje, ypač Londone, toks gyvenimo būdas gana populiarus - nuomos kainos šiame mieste labai aukštos, butą ar kambarį nuomai susirasti ganėtinai sunku, o apleistų ir negyvenamų namų matyti kone kiekvienoje gatvelėje. Pagal Anglijos įstatymus, asmuo, esantis name ir kontroliuojantis jo įėjimus, turi teisę į namą, kol kas nors kitas (pavyzdžiui, savininkas) neįrodo stipresnės teisės. Daug kas skvotus įsivaizduoja kaip landynes, kuriose gyvena narkomanai. Kad taip nėra, teigti negaliu, visur pasitaiko visokių žmonių, bet dauguma skvotų, kuriuose esu buvęs, tvarkingi ir prižiūrimi. Mes savo skvotą laikom namais, tad kyla natūralus noras, kad jis atrodytų kuo geriau, kad patiems būtų kuo maloniau gyventi. Vakarų Europos visuomenė yra labai vartotojiška - populiariausias daugumos laisvalaikio leidimo būdas yra apsipirkinėti. Kas kelerius metus perkami nauji baldai, buities technika, namų apyvokos reikmenys, o senieji paprasčiausiai išmetami į gatvę. Kartais skvotuose turime net tokių daiktų, kuriuos turi ne kiekviena Lietuvos šeima, pavyzdžiui, skystųjų kristalų televizorių, indaplovę, kavos aparatą ar 300 vaizdajuosčių kolekciją. Jaučiuosi tikrai gerai, kai daiktams, atsidūrusiems gatvėje vien dėl to, kad išėjo iš mados ar perdegė saugiklis, mes suteikiame antrą gyvenimą ir išgelbstime nuo sąvartyno.

- Kokių įspūdžių paliko pirmoji ilgesnė kelionė?

- Į pirmąją ilgesnę kelionę išsiruošiau 2009 metų pradžioje. Tada su vienu draugu ėjome piligrimų keliu Camino de Santiago. Per 32 dienas pėsčiomis nukeliavome apie 900 kilometrų nuo St. Jean Pied de Port miestelio Prancūzijos pietuose iki Santiago de Compostela miesto Ispanijoje ir toliau iki Altanto vandenyno pakrantės, vakariausio Ispanijos taško Cabo Finisterre. Santiago de Compostela esanti katedra yra vienas populiariausių krikščionių piligrimystės tikslų, kartu su Roma ir Jeruzale. Dabar šį kelią per metus nukeliauja daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Viduramžiais dauguma šį kelią keliaudavo dėl religinių paskatų. Buvo tikima, kad jeigu pereini Camino de Santiago paprastais metais, tai Dievas tau atleidžia pusę tavo nuodėmių, o jeigu tais metais, kai švento Jokūbo diena (liepos 25) būna sekmadienis, Dievas atleidžia visas nuodėmes. Dabar dėl religinių tikslų keliaujama retai, dauguma sutiktų piligrimų šį kelią ėjo norėdami save išbandyti, ieškodami gyvenimo prasmės ar tiesiog norėdami pabėgti nuo modernaus gyvenimo rūpesčių. Daugiau nei mėnesį vienintelis tavo užsiėmimas yra tiesiog eiti. Turi daug laiko pabūti su savimi, apmąstyti savo gyvenimą. Tai puikus būdas keliauti, nes kiekvieną naktį nakvoji vis kitame mieste ar kaimelyje, turi galimybę iš arčiau pažvelgti į Šiaurės Ispanijos žmonių gyvenimą. Kiekviename pakelės miestelyje yra specialūs, tik piligrimams skirti nakvynės namai, ispaniškai vadinami „albergue“, kuriuose pateikęs piligrimų pasą gali nakvoti už kelis eurus, o kartais net ir nemokamai. Ispanai piligrimus mėgsta ir gerbia, kartais žmonės tiesiog ant savo kiemo tvoros padeda lėkštę su sausainiais ar kitokiais užkandžiais, skirtais piligrimams pasistiprinti. Dauguma šių nakvynės namų turi virtuves, kuriose galima patiems pasigaminti maisto, tad tokia daugiau negu mėnesį trukusi kelionė kainavo mažiau negu savaitės poilsis kur nors Turkijos ar Egipto kurortuose.

- Ar galėtum duoti kokių gerų patarimų, kaip sėkmingai keliauti?

- Keliaukite savarankiškai. Jokia kelionių agentūra nepasiūlys tokios kelionės, kokią galite susikurti patys. Internete galima susirasti visą reikalingą informaciją, užsisakyti bilietus ar nakvynę. Keliaudami savarankiškai patirsite ir daugiau įspūdžių, ir sutaupysite. Netiesa, kad kelionėms reikia turėti daug pinigų. Daugiausia kainuoja transportas ir nakvynė. Galioja taisyklė, kad kuo lėčiau keliaujate, tuo mažiau pinigų reikia. Išlaidų nakvynei galima išvengti užsiregistravus tarptautiniuose svetingumo klubuose internete, tokiuose kaip www.couchsurfing.org. Jo narių yra kone visuose pasaulio kampeliuose, tad, pasirinkę norimą aplankyti miestą, tiesiog išsiųskite draugiškus laiškus vienam ar keliems klubo nariams ir tikrai gausite kvietimą pernakvoti. Taip ne tik sutaupysite pinigų, bet ir gausite unikalų šansą pamatyti šalies gyvenimą iš vidaus, užmegsite naujų pažinčių. Toks keliavimo būdas populiarėja ir jį pasirenka vis daugiau įvairiausio amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus, dar gyvendamas Alytuje, gavau laišką iš vienos vidutinio amžiaus Švedijos universiteto profesorės, kuri per Baltijos šalis keliavo dviračiu ir ieškojo, kur pernakvoti. Deja, galiausiai dėl nedidelių sveikatos problemų jai teko savo maršrutą šiek tiek sutrumpinti ir Alytų aplenkti, bet draugiškas kontaktas išliko.

Kalbėjosi

Vytautas Urbonas

Alytausnaujienos.lt

Knypava.lt