Mikalojus Daukša būtinybę kalbėti gimtąja kalba grindė vaizdingais argumentais iš gamtos.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo slaviškosios žemės, tad ir oficialūs jos dokumentai kelis amžius buvo rašomi arba senąja rusų (rusėnų) arba lotynų kalbomis. Lietuviškai raštijai tokia aplinka nebuvo palanki, tad ir kelią į gyvenimą ji skynėsi sunkiai. Juo daugiau garbės Kėdainių kraštui – juk lietuviška kalba į platesnį pripažinimą brovėsi būtent per jį.

O vienas garsiausių lietuvių kalbos šauklių – mūsų kraštietis Mikalojus Daukša.  Kėdainiuose M. Daukšą mena ne tik jo vardu pavadinta biblioteka, bet ir Babėnuose tebeaugantis jo bendraamžis ąžuolas. Dabar šis ąžuolas – maždaug 23 metrų aukščio. Jo kamienas – 1,70 metro skersmens.

M.Mažvydas spausdino Prūsijoje

Septynioliktojo amžiaus pabaigoje Lietuvoje buvo itin sustiprėjusios lenkų kalbos pozicijos. Gimtąja kalba ir jos tarmėmis dalis Lietuvos gyventojų tekalbėdavo buityje. Lietuvių kalbą grąžinti į viešąjį gyvenimą, ypač į bažnyčias, rimčiau imtasi tada, kai šalyje pradėjo plisti reformacija.

Reformatams neišvengiamai teko konkuruoti su katalikybe, tad jie pirmieji įvertino ne tik vietos gyventojų kalbos, bet ir jos raštijos svarbą – laikė tai efektyvia save populiarinančia priemone. Būtent reformatų atstovas Martynas Mažvydas parengė ir 1547 metais išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą”. Tačiau M.Mažvydo ,,Katekizmas” buvo išleistas ne pačioje Lietuvoje, bet užsienyje – Prūsijos kunigaikštystėje. O LDK teritorijoje pirmoji lietuviška knyga – mūsų kraštiečio Mikalojaus Daukšos parengtas ir 1595 metais Vilniuje išspausdintas „Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus”.

Augo bajorų šeimoje

M.Daukšos biografijoje – daug baltų dėmių, net nežinoma kada jis gimė. Apytikriai manoma, kad Mikalojus gimė laikotarpiu nuo 1527 iki 1538 metų. Berniukas augo Babėnų dvare prie Dotnuvėlės, gausioje bajorų šeimoje. Tėvai, matyt, nešykštėjo nei lėšų, nei pastangų, kad sūnus įgytų gerą išsilavinimą. Jaunuolis išmoko kelias užsienio kalbas, daug skaitė, turėjo sukaupęs nemažą biblioteką.

Istorikai neabejoja, kad aukštąjį išsilavinimą M.Daukša įgijo viename iš Vakarų Europos universitetų. Tačiau nežinoma kokiame konkrečiai. Išsilavinimu M.Daukša skyrėsi nuo kitų savo kartos dvasininkų. Matyt, todėl garsus istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius jį vadino kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas skelbusiu mokytu vyru – vir dobtus.

Pirmoji patikima data M.Daukšos biografijoje – 1579 metai, kai popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotas Tarkvinijus Pekulas (T.Peculus) vizitavo Žemaičių vyskupiją ir apie tai parašė išsamią ataskaitą. Joje pasakojama ir apie Krakių kleboną, Žemaičių vyskupijos kapitulos, kolegijos prie vyskupo narį kanauninką M.Daukšą, kuris tuo metu gyveno Varniuose – vyskupijos centre.

Krakėse tada veikė M. Daukšos įkurta ir išlaikoma mokykla, neblogai buvo tvarkoma ir parapija. Popiežiaus vizitatorius gyrė M.Daukšos darbą, išsilavinimą, bet ir davė pylos dėl to, kad jo bibliotekoje buvo aptiktos kelios katalikams nepritinkančias knygos.

Kilo karjeros laiptais

Mikalojus Daukša daugiau kaip 50 metų kunigavo Žemaičių vyskupijoje. Šias pereigas M.Daukša vykdė atsakingai, buvo tinkamai išsilavinęs, tad vyresnybė (vyskupai Jurgis Petkūnas-Petkevičius ir Merkelis Giedraitis) jam skirdavo vis aukštesnės pareigos: iš pradžių – kanauninko, kiek vėliau – oficiolo-bažnytinio teisėjo. 1609–1610 metais, po M.Giedraičio mirties, tol, kol buvo išrinktas naujas vyskupas, M.Daukša netgi buvo vyskupijos valdytoju.

M.Daukša mirė 1613 metų vasario 16-ąją. Palaidotas Varniuose.

Atsirado neatsitiktinai

Iki M.Daukšos iš LDK išvyti šviesuoliai Prūsijoje buvo išleidę 13 lietuviškų knygų. O M.Daukšai kelias lietuviškas knygas pavyko išleisti pačioje LDK. Garsiausios jų – „Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus” (1595 m.) ir „Postilė katalikiškai” (1599 m .).

Istorikų įsitikinimu, šios knygos atsirado neatsitiktinai – nuo krikšto jau buvo prabėgę daug metų, tačiau krikščionybės pozicijos tiek visoje Lietuvoje, tiek Žemaičių vyskupijoje tebebuvo silpnos. Paprasti žmonės apie katalikybę tebenusimanė menkai, daug kam arčiau širdies tebebuvo pagonybė. Negana to, katalikybę silpnino reformacija, kuri itin plito tarp bajorų ir dvarininkų.

O katalikų dvasininkai sielovadą buvo gana apleidę, labiau rūpinosi ne ja, bet turtais ir pasaulietiškomis linksmybėmis: anot Motiejaus Valančiaus, net pats vyskupas Jurgis Petkūnas-Petkevičius „nuo aušros lig brėkštant po laukus su šunimis skrajojo”. Neretai net būdavo uždaromos bažnyčios, kai kurios jų pastebimai dūlėjo, griuvo.

Reikėjo atkirčio reformatams

Įtakingas žemaitis Merkelis.Giedraitis buvo vienas iš nedaugelio didikų, nepraradusių lietuviško nugarkaulio. 1576 metaus tapęs Žemaičių vyskupu, M. Giedraitis energingai ėmėsi permainų: remontavo apleistas bažnyčias, statė naujas, vietinį jaunimą skatino mokytis kunigystės.

Iki tol dauguma Žemaitijos dvasininkų buvo lenkai, dažnas kurių lietuviškai išvis nemokėdavo. Būtent M.Giedraičio laikais atsirado lietuviškų religinių knygų poreikis – buvo suvokta, kad jos padėtų mokyti žmones tikėjimo tiesų. Naujų knygų reikėjo ir tam, kad būtų galima deramai atsikirsti reformatams – juk jie savo tiesas jau skelbė ir lietuviškai.

Nereikėtų stebėtis, kad antruoju žemaičių krikštytoju tituluojamas vyskupas M.Giedraitis tokioje aplinkoje M.Daukšos darbus visokeriopai rėmė, o galbūt net ir buvo jų iniciatorius.

Pirmoji – kišeninio formato

Pirmoji M.Daukšos parengta knyga „Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus” – tai ispanų jėzuito, teologijos profesoriaus Jokūbo Ladesmos atitinkamo leidinio vertimas. Į lietuvių kalbą M.Daukša šią knygą vertė iš lenkiško leidinio. Pirmiausiai ji buvo skirta mokykloms, bet tiko ir suaugusiesiems.

„Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus” tai – nedidelė 190 puslapių kišeninio formato (13 centimetrų aukščio ir 7,2 cm pločio) savitu stiliumi parašyta knygutė, kurioje klausimų ir atsakymų būdu aiškinamos pagrindinės katalikybės tiesos. Tačiau ši knygelė labai svarbi ne tik katalikybei Lietuvoje, bet ir mūsų kultūros, literatūros raidai. Iš Devynduonių (Gudžiūnų sen.) kilusio profesoriaus Jurgio Lebedžio teigimu, M. Daukša „prašoko savo siaurus tikybinius siekimus ir dalyvavo kovoje dėl gimtosios kalbos teisių, prisidėjo prie literatūrinės kalbos kūrimo, raštijos ugdymo”.

Knygai „Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus” M. Daukša sukūrė vykusių lietuviškų naujadarų, kurie vartojami iki šiol – „abejojimas”, „įkvėpimas”, „supratimas”, „pasmerkimas”, „alga”, „darbininkas”, „mokytojas”, „valia”, „išmintis”…

Antroji – kur kas didesnė

Kūrybiniai M.Daukšos gebėjimai dar labiau atsiskleidė 1599 metais išspausdintoje antrojoje jo knygoje ,,Postilė katalikiškai”. Ši knyga – kur kas stambesnė: 642 didelio formato puslapiuose išdėstyta 111 pamokslų. Tai – lenkų jėzuito, garsaus teologo, erudito Jokūbo Vujeko vertingiausio darbo vertimas į lietuvių kalbą. Knyga skirta ginti Katalikų bažnyčios pagrindams, aiškinti šio tikėjimo tiesoms, kovai su reformacija.

Tokios apimties knygą tais laikais buvo sunku ne tik parengti, bet ir išleisti. Spausdinimui reikalingų lėšų ne iš karto pavyko sukaupti net vyskupui M.Giedraičiui. M.Daukša tokias M.Giedraičio pastangas pagerbė atskira lotyniška ,,Postilės katalikiškai” prakalba. Gražioje prakalboje pažymima, kad ši knyga parengta ir išleista Merkelio Giedraičio rūpesčiu – taip nuo pražūties gelbėjama gimtoji lietuvių kalba.

Tautos sąvokai – trys kriterijai

Anų laikų visuomenės raidos tendencijoms itin reikšminga 1599 metais išspausdinta M. Daukšos publicistinė-filosofinė „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Toji prakalba – vos keturių puslapių. Ji nukreipta prieš bajorijos lenkėjimą ir karštai gina gimtosios kalbos teises. Tautinės kalbos ugdymo pastangos tuo metu jau buvo populiarios Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. O Lietuvoje tebebuvo gaji viduramžiška pažiūra, kad tauta – tai su valstybe susitapatinę sulenkėję didikai ir bajorai.

Manyta, kad valstybę lemia ne etninė, o pilietinė priklausomybė. M.Daukša į tautą iškėlė visiškai naują, renesansinį požiūrį, kurį apibrėžė trimis kriterijais:

- bendra teritorija – tėvų žemė;

- istoriškai susiformavę papročiai;

- toji pati kalba.

,,Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”, - klausiama prakalboje.

Žadino bajorijos lietuvybę

Pačiu svarbiausiu kriterijumi M. Daukša visgi laikė kalbą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę”.

Lietuvos bajorus M.Daukša ragino vartoti savo kalbą ir gėdino tuos, kurie ją užmiršta. Vaizdingų argumentų jis sėmėsi iš gamtos: „kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?”

Artūras Navickas

Knypava.lt