Autostopas Vokietijoje, pokalbiai su parlamentarais, sūriai, kuriuos draudžiama įvežti į JAV ir apieška oro uoste.

Man, kaip pradedančiajai žurnalistei iš provincijos, tokios vietos kaip Briuselis ar Strasbūras, kur renkasi Europos Sąjungos tautų išrinktieji, dar prieš porą savaičių atrodė kažkas labai tolimo, žibančio ir nepasiekiamo. Žymiausi politikai, iškalbingiausi žurnalistai, greičiausi vertėjai… Atrodo visa „protingoji“ grietinėlė sesijų metu susitinka būtent Europos parlamente. Rudens sesijoje viena iš išrinktųjų buvau ir aš – „Kėdainių garso“ korespondentė, abiturientė, provincialė. Pasirodo, klaidžiais parlamento koridoriais vaikšto ne tik mėlynakraujai.

Baigiant ironizuoti, verta paminėti kelis faktus, kas ir kodėl čia aprašoma. Kas mėnesį Strasbūre vykstančios plenarinės Europos parlamento sesijos po vienu stogu pritraukia ne tik politikus, bet ir žurnalistus (vis dėlto, kas vieni be kitų būtų?). Kaip „Kėdainių garso“ korespondentė, jauna žurnalistė, besidominti ES temomis, šių metų rugsėjo sesijoje gavau šansą dalyvauti ir aš. Vos tai sužinojusi, ilgai negalvojau ir sutikau.

Šiuo lemtingu sprendimu prasidėjo mano kelionė, pateikusi ne vieną ne tik profesinį, bet ir asmeninį iššūkį. Kaip sakoma, vardan tos Lietuvos, na, žinoma, ir lojalių skaitytojų bei asmeninės žurnalistinės ateities – buvo verta.

Pirmas klausimas – kur yra Strasbūras?

Vieniems šis klausimas gali pasirodyti juokingas ar net idiotiškas, tačiau dedu galvą, kad atsiras ir tokių, kurie rimtai suabejos savo geografijos žiniomis. Mat net ir dalis prancūzų mano, kad Strasbūras yra Vokietijoje. Deja. Šis nuostabus miestas, kuriame glaudžiai susipynusios dvi, vokiečių ir prancūzų kultūros, yra Elzaso srityje, Prancūzijoje, vos keli kilometrai nuo Vokietijos sienos. Dėl šio juokingo atstumo Strasbūras garsėja vokiško stiliaus pastatais, patiekalais, retas praeivis nesupranta kaimynų kalbos, o didelė dalis elzasiečių visai neskaudančia širdimi prancūziškąjį vyną išmaino į pakankamai stiprų alų. Vis dėlto tai tikrų tikriausia Prancūzija.

Pirmasis skrydis ir kelionė autostopu

Nors sesiją parlamente stebėjo maždaug 6 žurnalistai iš Lietuvos, visi nuvykti turėjome atskirai – kas kaip išmanantis. Aš susikooperavau su vasara Tauragės laikraštyje „Tauragės kurjeris“ dirbančia 22 metų vertimo studijų magistrante Rūta Šiaudvityte, tad kelionė nuo pačios pradžios buvo įdomi.

Susitikome tik lėktuve ir iškart juokaudamos nusprendėme, kad abi kartu esame laikraščio „Kurjerio garsas“ žurnalistės. Besidalinant profesine patirtimi bei šiaip šnekučiuojantis pirmoji mano kelionė lėktuvu neprailgo ir visiškai nebuvo baisi. Tiesa, skridome bene pigiausiomis oro linijomis. Nepaisant to, kad kelionė buvo apmokėta, taupėme Europos Sąjungos pinigus. Juk tai bendra visų mūsų kišenė – reikia būti pilietiškai atsakingiems.

Vietoj bilietų po kelis šimtus ar net daugiau, išsirinkome pigiausią variantą – iki Frankfurto Vokietijoje nuskridome už maždaug 200 litų, atgalinis bilietas kainavo vos 90 Lt. Tačiau tai tik pradžia. Dar reikia nusigauti iki minėtojo Strasbūro, į kurį iš nedidelio Vokietijos oro uosto tiesioginių autobusų ar traukinių nėra.

Artimiausias autobusas į didesnį miestą – už valandos. Staiga kilo idėja susistabdyti pakeleivingą mašiną, kuri galėtų šiek tiek pavėžėt i. Skamba pavojingai, tačiau taip pat žada ir daug nuotykių. O kokios gi kelionės be jų? Tad nieko nelaukusios pasidarėme ženklą su reikiamo miesto pavadinimu ir kaip komanda (abi su raudonais paltukais) atsistojome pakelėje.

Žmonės likę autobusų stotelėje šypsojosi, greičiausiai neduodami mums daug vilčių, tačiau vos po kelių minučių sustojusi naujutėlė mašina (deja, mano moteriškos automobilių žinios apsiriboja tik jų spalva – ji buvo juoda, dviejų durų) nušluostė jiems nosis.

Vokietijoje gyvenantis vyras vardu Džonis prekiauja automobiliais, nemažai keliauja, tačiau sunkiai kalba angliškai. Gerai tai, kad mano kolegė Rūta galėjo didžiuotis neprastomis prancūzų kalbos žiniomis, kurios ir padėjo mums bendrauti. Po ilgokos kelionės Džonis netgi labai kantriai ir maloniai mums padėjo įsigyti bilietus į Strasbūrą, už ką atsidėkojome jam lietuvišku šokoladu (gerai, kad tokius kelis turėjome). Štai ir mūsų pirmasis draugas kelionėje – Džonis Gelbėtojas.

Nakvynė pas nepažįstamąjį?!

Tais pačiais taupumo bei nuotykių sumetimais atsisakėme patogiausio ir saugiausio nakvynės Strasbūre varianto – viešbučio. Dar gerokai prieš kelionę susiradome vietinį prancūzą, mielai sutikusį mus priglausti kelioms dienos. Tai padarėme naudodamos „CouchSurfing“ interneto programą, padedančią žmonėms pigiau keliauti bei pažinti šalis, miestus su vietos gyventojų pagalba. Tad jau pirmąją pažinties naktį mudvi su Rūta turėjome dalintis viena sofa 24 metų prancūzo Theo namuose, netoli miesto centro. Tiesa, tuo metu pas jį buvo apsistojusi ir mergina iš Pietų Korėjos – taip turėjome progą susipažinti ir su jos šalies kultūra, o jai papasakojome apie Lietuvą.

Dėl nakvynės pas vietinį gyventoją tikrai nepasigailėjome. Net nekalbant apie tai, kad sutaupėme nemažai pinigų, turėjome ir asmeninį gidą. Theo noriai priėmė mus į savo draugų ratą, supažindino ne tik su prancūzų įpročiais, bet ir su naktiniu miesto gyvenimu. Vaikinas ir jo draugai noriai ir linksmai mokėsi lietuvių kalbos, domėjosi mūsų šalimi, kultūra.

Nepraleidau progos papasakoti ir apie savo miestą. Stengiausi paminėti viską, ką turime geriausią – istoriją, gražiausią mokyklą šalyje, džiazo festivalį… Vis dėlto labiausiai kitataučiams įstrigo tai, kad Kėdainiai – neoficiali agurkų sostinė. Tai jiems taip įstrigo, kad net išvažiavimo dieną savo rankinėje radau jų paliktą dovaną – agurką!

Kas slepiasi šaldytuve?

Pasibaigus varginančiai kelionei laikas ėjo labai greitai. Turistinėmis brošiūromis, miesto žemėlapiais ir užrašais aplipdytais lagaminais bei kupinos įspūdžių buvome pasiruošusios apkeliauti kiekvieną Strasbūro kampelį – tikėjomės pritaikyti ir žinias, kurių įgijome dar kelionės metu prisiskaičiusios straipsnių apie prancūzišką vyną ir garsųjį „Crème brulee“.

Pirmiausia apie vietinių žmonių gyvenimą sužinome iš savo Theo – pastarasis, išėjęs anksti į darbą, mums palikdavo padengtą pusryčių stalą. Jau tada supratome, kad duona, batonai, bandelės yra neatsiejama prancūzų mitybos dalis. Vėliau netgi sužinome, kad jie turi sumuštinius su duona ir gruzdintomis bulvytėmis. Kad ir kur nuklysi Prancūzijoje rasi šviesiai ruda spalva iš tolo šviečiančių ir kvepiančių kepyklėlių. Taip pat įdomus faktas apie maistą – pienas nelaikomas šaldytuve. Tiek namuose, tiek parduotuvėse jis stovi lentynose ir galioja daugiau nei mėnesį…

Kitas produktas, be kurio prancūzai neįsivaizduoja savo gyvenimo – sūris. Tiesa, daugelis jų sūrių yra kiek per daug „kvapnūs“ ir stiprūs pradedantiesiems gurmanams. Tačiau parduotuvėse jų tokia gausa, kad kiekvienas atras sau tinkamą. Tradicinį Elzaso sūrį nupirkome ir lauktuvių namiškiams. Deja, vos pradarius pakuotę stiprus tvaikas atbaidė net ir didžiausius gurmanus. Po pirmojo paragavimo šis prancūzų šedevras atsidūrė lietuviškame konteineryje, prieš tai dar paskleisdamas akis griaužiantį dvoką visuose namuose.

Tiesa, mus apgyvendinęs prancūzas pasakojo, kad esą šiuos itin aitrius sūrius draudžiama įvežti į Jungtines Amerikos Valstijas kaip bakterijų platintojus. Kai geriau pagalvoji, gal ir teisingas nuosprendis…

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt