,,Parodysiu aš tau, kur vėžiai žiemoja!“ - šį posakį girdėjome daugelis. Tačiau ar žinome, iš kur jis kilęs?

Carinės Rusijos laikais, kai dvarininkai išvažiuodavo žiemoti į miestus ir rengdavo ten puotas, vieni subtiliausių jų patiekalų būdavo vėžiai. Be to, rusų gurmanai buvo įsitikinę, kad iš tikrųjų skanūs tik vėžiai, pagauti mėnesiais, kurių, kaip ir pačių vėžių, pavadinimuose yra raidė ,,R“. Omenyje, žinoma, turėta rusiškoji abėcėlė. Primename, kad toje kalboje ,,vėžys“ vadinamas ,,Rak“.

Išeitų, kad vėžiai, anot carinės Rusijos aukštuomenės, skanūs būna tik tada, kai pagaunami nuo rugsėjo iki balandžio imtinai. Pasitikrinkite savo rusų kalbos žinias ir įsitikinsite, kad raidė R yra tik to laikotarpio mėnesių pavadinimuose (sentiabRj, oktiabRj, nojabRj, dekabRj, janvaRj, fevRalj, maRt, apRielj).

Caro laikų prastuomenei tokią ponų užgaidą tekdavo tenkinti: gaudyti vėžius lediniame vandenyje. Ieškoti lediniame vandenyje ir dar urvuose susislapsčiusių vėžių – nepavydėtinas darbas. Iš čia ir grasinantis posakis, iki šiol gana dažnai vartojamas tiek literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje: ,,Parodysiu, kur vėžiai žiemoja!“.

Šiais laikais vėžių žiemą jau niekas negaudo. Ir be tik todėl, kad sunku: to daryti tiesiog neleidžiama. Mėgėjiškos žūklės taisyklėmis numatyta: kad Lietuvoje vėžius gaudyti galima tik nuo liepos 15-osios iki spalio 15-osios. Lapkričio pabaigoje vėžių patelės padeda kiaušinėlių, kurie prilimpa prie pauodegyje esančių kojelių ir ten išsilaiko iki kitų metų birželio.

Vėžiukai iš tų kiaušinėlių išsirita birželio pabaigoje ir.kurį laiką dar pasilieka prie motinos. Mėgėjiškos žvejybos taisyklėmis į aprašytąją vėžių fiziologiją atsižvelgiama – laikotarpiu nuo kiaušinėlių dėties iki vaikučių atsiskyrimo šiuos gyvius gaudyti draudžiama.

Vėžių populiaciją Lietuvoje stengiamasi gausinti ir kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, vienam žvejui vėžiauti leidžiama ne daugiau kaip penkiais įrankiais. Be to, pasiimti galima tik vėžius, ne trumpesnius kaip 10 centimetrų. Mažesnius privalu paleisti. O per parą vienam žvejui leidžiama pagauti ne daugiau kaip 50 vėžių.

Lietuvoje aptinkamos keturios vėžių rūšys - plačiažnyplis, siauražnyplis, žymėtasis ir rainuotasis. Labiausiai vertinami - plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai. Visų vėžių kūnas ir galūnės padengtos kiautu, kuris sudaro jo išorinį skeletą. Po vandeniu šie įdomūs bestuburiai gyvūnai kvėpuoja žiaunomis. Vėžių aptinkama gana dažname vandens telkinyje, tačiau kai kur jų – gausu, o kitur – vos vienas kitas.

Vėžiai mėgsta įsikurti po vandeniu slypinčiuose stačių krantų kriaušiuose, po kerplėšomis, kupstais, akmenimis, tarp apsemtų medžių šaknų. Šie gyviai – itin godūs: ėda viską, ką randa bei pajėgia įveikti. O jų žnyplės - stiprios ir aštrios: nutvėrus neišsivaduoja nei žuvelė, nei varlė. Nedidelę žuvelę suaugęs vėžys žnyplėmis gali net perkirpti perpus.

Vėžiai aktyvūs vakarais ir naktimis. Šia savybe naudojasi jų gaudytojai. Į samtelį ar vadinamąjį bučiuką dedamas žuvies arba varlės gabalas ir šis jaukas nardinamas po vandeniu. Po to maždaug kas pusvalandį patikrinama, ar kas nors neįkliuvo. Jau minėta, kad dabartiniai vėžiautojai – ne caro laikų baudžiauninkai: žiemomis lediniame vandenyje iki kaulų nestingsta. O vasaros naktimis sėdėti pakrantėje bei kas pusvalandį braidyti po šiltą vandenį – žodžiais sunkiai apibūdinamas malonumas ir puikus laisvalaikio praleidimas.

Ne menkesnė palaima – vėžių valgymas. Geroje kompanijoje, užgeriant alumi, tai – tikras ritualas. Kur kas mažiau maloni procedūra - vėžių ruošimas maistui: juos tenka gyvus nardinti į sūrų verdantį vandenį. Daug kam tai pagrįstai kelia gailestį, Tačiau kitokio būdo, deja, nėra. Negana to, maistui galima vartoti tik tuos vėžius, kurie iki virimo buvo gyvi: mat jų žarnyne gausu bakterijų, padedančios virškinti maistą. Vėžiui nugaišus, tos bakterijos labai greitai suvirškina ne tik maistą: bet ir patį šeimininką. Būtent todėl, perlaužus nugaišusio vėžio kiautą, dažniausiai randama ne gardžios mėselės, o tik košę primenančios masės.

Į vandenį, kuriame verdami vėžiai, gausiai dedama ne tik druskos, bet ir įvairių prieskonių - petražolių, kmynų, pipirų, krapų. Vėžiai verdami dešimt minučių – kol jų kiautas tampa ryškiai raudonas. Iki vėžių gaudymo pradžios - dar daug laiko. Kol kas tegalima džiaugtis ankstesnių sezoną prisiminimais ir saldžiu būsimųjų malonumų laukimu.

Pats paskutinysis prisiminimas - toks: pernai spalio 15-ąją, paskutinę leidžiamą dieną, su draugu išsirengėme užbaigti vėžiavimo sezono. Pliaupė lietus. Pūtė stiprus vėjas. Grįžome kiaurai permirkę, sužvarbę, tačiau pasigavę kelias dešimtis vėžių ir be galo laimingi.

Vilija Mockuvienė

laikraštis ,,Kėdainių mugė”

Knypava.lt