Kažin, ar yra kėdainietis bent kartą nepražingsniavęs pro dabartinės Žydų gatvelės 2-uoju numeri pažymėtą namą. Daugelis girdėjo ir tai, kad šiuo pastatu domisi istorikai, kad jis – unikalus. Tačiau kuo tas išskirtinumas pasireiškia? Atsakymą į šį klausimą žino kur kas mažiau žmonių.

Jau daugiau nei du dešimtmečius Kėdainių senamiestį tyrinėjantis archeologas Algirdas Juknevičius Žydų gatvelės 2-ojo namo unikalumą apibūdino trumpai: ,,Šis pastatas, ko gero, vienintelis Lietuvoje, kuriame sujungtos keturioms paskirtims pritaikytos patalpos – religinių maldų prieangis, gyvenamieji kambariai, kalvė ir tvartelis.

Į kiekvieną šių patalpų galima patekti tiek iš lauko, tiek iš gretimos kitos – tam įrengtos ir išorinės, ir vidinės durys.

Pradžia – XVII amžiuje

Iki 20-ojo amžiaus vidurio šiame name gyveno žydų šeima. Tačiau namas statytas kur kas anksčiau: erdvus rūsys ir išorinės sienos mūrytos dar 17-ajame amžiuje. Pagal žydų stilių šis namas pertvarkytas ir priestatais papildytas 19-ajame amžiuje.

Prieangio stoge – anga žvaigždėms

Į dabartinę Smilgos (anksčiau – Kreivąją) gatvę atgręžto medinio prieangio cinkuota skarda apdengtame stoge įrengta speciali anga. Šią angą atidaryti ir užverti buvo galima iš vidaus. Jos paskirtis mena Biblijoje aprašytą 40 metų trukusį žydų žygį iš Egipto vergovės į pažadėtąją žemę – Izraelį.

Keliavo tuomet žydai per dykumą, naktimis glausdavosi palapinėse, o melsdavosi pro nesandarius jų stogus, žvelgdami į žvaigždėtą dangų. Nuo to laiko kiekvieną rudenį vieną savaitę žydai mini Sukotą – vadinamąją Palapinių šventę. O per Sukotą melstis privalu, tik žiūrint į žvaigždes – būtent tuo tikslu religinėms apeigoms skirto prieangio stoge ir buvo įrengta speciali uždaroma ir užveriama anga.

Kambariai – pereinami

Prie maldoms skirto prieangio šliejosi gyvenamasis namas. Jo ilgis – beveik 11 metrų, plotis – šiek tiek per septynis metrus. Gyvenamajame name – trys pereinami kambariai ir virtuvė. Išorinės šios pastato dalies sienos sumūrytos iš raudonų plytų. Iš plytų sumūryta ir dalis vidinių pertvarų. Tačiau kitos įrengtos paprasčiau – sukaltos iš lentų. Šiaurinės išorinės namo sienos apačia – net 1,04 metrų pločio. O vakarinė siena prie pietinio kampo dar turi vadinamąjį kontraforsą – praplatėjimą. Įeiti į gyvenamąją patalpą buvo ir per prieangį, ir tiesiai iš gatvės.

Iš namo – į kalvę

Iš gyvenamųjų patalpų per specialiai įrengtas duris buvo galima patekti tiesiai į kalvę. Šios pastato dalies sienos taip pat sumūrytos iš raudonų plytų. Tačiau jos – kur kas siauresnės negu gyvenamojo namo, vos 40 centimetrų. Dalyje šių patalpų įrengta lentinė perdanga, o ten, kur jos nėra, sumūrytas ir iki šiol išlikęs žaizdras bei kaminas.

Iš kalvės – į tvartą

Iš kalvės dar vienos durys vedė į medinį beveik šešių metrų ilgio tvartuką – jis pastatą užbaigė iš šiaurinės pusės. Tvarto pamatai sumūryti iš lauko riedulių, sienos – iš apvalių ir patašytų rąstų. Virš lentinės tvarto perdangos, pastogėje, buvo laikomas šienas, šiaudai it kitokie sausi pašarai.

Dabartinės kartos dėmesį, matyt: reiktų atkreipti į tai, kad 19-ajame amžiuje vieta, kurioje išliko šis pastatas, buvo Kėdainių pakraštys, netoliese plytėjo Smilgos pakrantės pievos, tad miestelėnams buvo įprasta ir turėti tvartukus, ir auginti juose gyvulių.

Į rūsį – tik iš kiemo

Po gyvenamuoju namu iki šių dienų išlikęs dar vienas svarbus namo elementas – erdvus skliautuotas mūrinis rūsys. Šio rūsio ilgis – per 7,7 metro, plotis – daugiau kaip 5,5 metro, o aukštis vietomis siekia net 2,65 metrų. Rytinėje ir vakarinėje sienose įrengti skliautuoti švieslangiai. Laiptai į šį rūsį – tik iš kiemo. Jie – 3,20 metro ilgio, sumūryti iš plytų, tambūre perdengtas skliautu.

Rytų Europoje teišliko keli

Netaisyklingo stačiakampio formos sodybinis sklypas aplink pastatą buvo suformuotas 19-ojo amžiaus pabaigoje.

Žydų kultūrą ir paveldą tyrinėjančio Europos universiteto Sankt Peterburgo centro vadovo profesoriaus Valerijaus Dymšičo teigimu, visoje Rytų Europoje teišlikę keli panašūs autentiški pastatai. Kiti per gausius 19-ojo ir 20-ojo amžiaus kataklizmus buvo sugriauti arba perstatyti.

Kėdainiuose išlikusį pastatą V. Dymščas vadina unikaliu žydų architektūros, etnografijos ir miestietiškos kultūros reliktas, kurį išsaugoti ateities kartoms – mūsų krašto garbės reikalas.

Kunigaikštis vertino verslumą

Istoriniuose šaltiniuose apie žydus Kėdainiuose pirmąsyk užsimenama 1624 metais, kai du šios tautybės atstovai kreipėsi į kunigaikštį Kristupą Radvilą ir paprašė leisti išsinuomoti jiems muitinę ir rinkti turgaus mokesčius. Senieji kėdainiečiai tam, beje, aktyviai priešinosi – tikino, kad leisti nuomoti muitinę ir rinkti mokesčius kitataučiams negalima. Tačiau Kristupas Radvila į tokius argumentus nekreipė dėmesio – pirmenybę teikė žydų verslumui ir muitinėje jiems šeimininkauti leido.

Artūras Navickas

Knypava.lt