Jau daug metų vis kalbama, kad štai nustos žmonės skaityti knygas, visi skaitysim kompiuteriuose arba iš viso neskaitysime, tačiau… gyvenimas rodo kitaip: knygynuose žmonių gausu, bibliotekose taip pat netrūksta skaitytojų. Apie pomėgį skaityti kalba ir mūsų kalbinami rajono žmonės. Pasidomėjome, ką ir kodėl skaito rajono savivaldybės vyr. specialistė Rūta Švedienė.

Kartais knygų galima ir… klausyti

– Kodėl, jūsų nuomone, žmonės nemetė skaityti popierinių knygų?

– Kartą su sūnumi Adomu truputį ginčijomės: jis sako, kad ateitis elektroninių knygų. O jis pats kartais ne skaito, o … klauso knygas. Nežinau. Aš nenoriu net bandyti nei su elektronine skaitykle skaityti, nei klausyti. Noriu popierinės knygos, su kuria galėčiau ramiai įsirangyti į lovą ir bendrauti, ir ilsėtis, ir kažko pasisemti kartu. Man reikia jausti popierių, knygą (o ir laikraštį) liesti, čiupinėti.

Manau, kad popierinių knygų neužmirštame pirmiausia todėl, kad čia pagrindinis dalyvis (na, gal vienas pagrindinių) yra lietimas. Reikia ne vien tik matymo ir vizualaus suvokimo. Svarbu, kad knyga lyg savotiškai kvepia, ją galima liesti, ji truputį sensta, dėvisi ir tu jauti tą jos gyvenimo trapumą, kartu su ja gyveni, abu – žmogus ir knyga – keičiamės. Taigi, gera knyga, matyt, mus žavi ne tik dėl meistriškų vaizdų ar metaforų, dėl teksto. Svarbu čia ir medžiaga, ir forma, ir mūsų santykis su knyga.

– Bet, sakykim, vinilinių plokštelių žmonės jau nebeklausė, o dabar vėl jos grįžta. Knygų tokio numetimo šalin nebuvo, ar ne?

– Toks grįžimas gal padeda pasipriešinti laiko destrukcijai. Taip, pasaulyje atgijo vinilinės plokštelės, dabar tai lyg kultūrinis bumas netgi. Plokštelės traškesiai, ko gero, yra to išgyvenimo dalis. Išvalytas garsas gal pasidarė žmogui per sterilus, pernelyg dirbtinis, neįdomus. Žmonės tarsi pradėjo pasiilgti šiek tiek netobulumo. Norisi jausti, kaip ir popierinių knygų atveju, tą savotišką gyvybę.

Knygų skaitymą palygino su maistu

– O kas jums yra gera knyga?

– Na, kažkada kalbėdama netikėtai palyginau knygą su maistu. Žinoma, yra mados. Sakykim, ima ir tampa madingas vadinamasis molekulinis maistas. Taip ir su knygom, Sakykim, ima visi kažkodėl skaityti vieną ar kitą autorių arba ima daugelis kažkodėl norėti knygų apie vampyrų gyvenimą. Kai esi alkanas, suvalgai ir bandelę, pirktą kioske, kai gyveni geriau – eini į prašmatnų restoraną arba valgai namie ilgai su meile ruoštą, šviežią, sveiką maistą. Taip ir su knygomis: gali važiuodamas traukiniu praryti kokį pigų skaitinėlį, o gali skaityti subtilų kūrinį, kuriam suvokti dar reikia ir specialaus pasiruošimo: ir būti apsiskaičiusiam, ir tam tikros dvasinės būsenos.

Gera knyga keičia tavo gyvenimą, ji tau kažko suteikia, ji gyvent ima tavyje, tu jos neužmiršti. Pasaulyje be galo daug prirašyta antrarūšės literatūros, todėl dabar lyg vėl pradedama ilgėtis tikrų dalykų. Juk lygiai kaip išgirdus geros muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos, pakylėjimo pojūtis, taip pat yra ir su skaitymu geros knygos.

– Ar turit laiko skaityti geras knygas? Kaip jas atrandate?

– Skaityti gerą knygą – tikra prabanga. Manau, jų tikrai išleidžiama daug. Kartais kas pasiūlo, kartais pavartinėju, paskaitinėju anotacijas, tada perku. Kažkaip net intuicija kartais padeda išsirinkti. Pagaliau, jei man patinka džiazas, tai ir ieškau plokštelės tam tikram skyriuje, tai ir su knygomis taip. Dabar taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad sudėtingai ir rimtai knygai sunkoka susikaupti. Bet imčiau be galo savęs gailėti, jei visgi to laiko nerasčiau.

Norėjo nukeliauti į Indiją

– O ką šiuo metu skaitote?

– „Šantaramas“ – taip vadinasi knyga, kurią dabar skaitau. Labai siūlė knygyno pardavėja ir aš jai pasidaviau. Tai australų rašytojo Gregorio Deivido Robertso romanas - biografija. Autoriaus gyvenimas labai spalvingas: filosofijos bei politologijos studijos, skyrybos, heroinas, skolos, plėšikavimas, kalėjimas. Kai jis atsiduria Bombėjuje, spalvos dar sodresnės: prekyba ginklais, žmonėmis ir narkotikais, pagalba vargšams, meilė Indijai ir moteriai. Sunku net atsakyti į klausimą, apie ką yra ši knyga. Tiesiog apie gyvenimą, bandymą išgyventi, kai likimas tave nubloškia.

„Šantaramas“ – tai labai įdomi istorija, parašyta Frankfurto kalėjime. Pati nebūčiau išsirinkusi tokios knygos. Dabar skaitau ir man ji patinka. Sako, kad šiandien Robertsas rašo romano tęsinį, kad jau kuriamas filmas.

Aš kažkada buvau labai užsidegus nukeliauti į Indiją, jau ir sutartis su viena kompanija buvo beveik pasirašyta, bet… tas degimas užgeso, o to buvusio didelio noro likučius, matyt, realizuoju skaitydama šią knygą. Sako, yra nemažai žmonių, atradusių save Indijoje, o „Šantarame“ iš jų tik švelniai pasišaipoma.

Kai kurios vietos romane man pasirodė dirbtinės, netgi kičinės, kai kurie autoriaus filosofiniai išvedžiojimai atrodo man netikri. Bet gal tik pasirodė, juolab kad aš knygos skaityti dar nebaigiau. Galiu pasiūlyti skaityti tiems, kurie nebijo knygos apimties ‒ beveik 800 psl. ‒ ir nori mintimis, ir jausmais pakeliauti po Indiją.

Nei pernelyg intelektuali knyga, nei banali. Skaityti knygą – prabangiai gyventi, manau. Pasimėgaukime tuo.

Asta Raicevičienė

Knypava.lt