Kėdainiečiai Vitalija ir Julius Urbanavičiai jau šešiolika vasarų praleido Danijoje. Tačiau keliaudavo ten ne atostogauti, o dalyvauti medžio drožėjų simpoziumuose.

„Danijoje darbą galima derinti su poilsiu – ir puikiai laiką leisti, ir šį tą padaryti, svetingų žmonių kraštą papuošti. Argi nemalonu?“, - šypsosi vienas garsiausių Kėdainių krašto drožėjų. Pastaraisiais metais Urbanavičiai kviečiami į du Danijoje rengiamus tarptautinius simpoziumus – Oddense ir Hojer miestuose.

Be to, jie laukiami ir Fano saloje, kurią, vietos valdžios užsakymu, puošia vaikų žaidimų aikšteles. Atsiranda ir vienas kitas privatus užsakymas, tad vasara netrunka prabėgti.

Pateko į medžio istorijos muziejų

Urbanavičiai sunkiai suskaičiuoja, kiek jų išdrožtų skulptūrų liko Danijoje: „Kai kurios jau baigia supūti. Juk medis – ne amžina medžiaga“. Bene labiausiai pora didžiuojasi dvejomis pernykštėmis skulptūromis – Vitalijos „Karaliumi“ ir Juliaus „Angelu“. Sužavėti danai jas abi be jokių diskusijų įkurdino Oddense miesto medžio istorijos muziejuje. Šis originalus muziejus prieš kelerius metus įsteigtas buvusioje Oddense baldų gamykloje.

Iš akacijos kelmo – dvi gervės

„Danai mėgsta užsisakyti kokį nors proginę skulptūrėlę – tarkime, šeimyniniam jubiliejui. Paprastai tai būna žuvys ar paukščiai. Pernai išdrožėme ir kelias pelėdas, žąsis, gerves, net varnas“, - pasakojo Julius.

Įsiminė istorija su gerve: vienas danas ketino išmesti akacijos kelmą su šaknimis, tačiau kaimynas neleido – atnešė parodyti Urbanavičiams. Juliui tas kelmas nekėlė jokių minčių. O Vitalija įžvelgė, kad iš jo galima išdrožti dvi gerves. Urbanavičiai sumanymą įgyvendino ir nunešė danui, iš kurio buvo atneštas kelmas. Šis buvo tiesiog priblokštas. ,,Ar tos gervės – tikrai iš to akacijos drūtgalio“, - vis klausinėdavo.

,,Undinėlei“ reikia leidimo

Gilų įspūdį danams paliko ir pernai Urbanavičių išdrožta „Undinėlė“. Undinėlė danams – itin svarbus simbolis: mat jos skulptūra puošia šalies sostinę - Kopenhagą. Ne vienas save gerbiantis tos šalies pilietis kažką panašaus nori turėti ir savo namuose.

„Gerokai nustebau sužinojęs, kad Undinėlę drožti galima, tik gavus originaliąją skulptūrą sukūrusio autoriaus artimųjų leidimą. Jie neprieštaravo, o pamatę mūsų rezultatą net pagyrė. Patiko manoji undinėlė ir užsakovams“, - ne be pasididžiavimo pasakojo J. Urbanavičius.

Į Hojer – tik iš dešimto karto

Oddense ir Hojer miestuose rengiami simpoziumai žinomi daugeliui pasaulio drožėjų: kasmet į juos nori patekti šimtai, o pakliūna tik keliolika.

„Ne kartą panašius simpoziumus bandyta rengti ir kitur. Tačiau po kelerių metų jie paprastai sunyksta. O abu Danijos simpoziumai vyksta jau po keliolika metų. Jų rengėjai turi itin gerą vardą, pelnė rėmėjų pasitikėjimą. Itin prestižiškas Hojer mieste rengiamas simpoziumas. Man į jį prasimušti pavyko tik iš dešimto karto. Žinau, kad kai kas vargdavo ir dar ilgiau. Pernai jau penktą kartą į Hojer simpoziumą važiavau su individualiu kvietimu“, - sakė J. Urbanavičius.

Kūriniai lieka rengėjams

Pernai Hojer simpoziume dalyvavo 15 medžio meistrų iš Argentinos, Bulgarijos, Danijos, Lietuvos, Ugandos ir Vokietijos. Vitalija šiame simpoziume išdrožė penktąja vietą įvertintą „Bobutę“. Juliui sekėsi dar geriau – jo „Eglei – Žalčių karalienei“ skirta trečioji vieta.

Beje, simpoziumuose beveik nieko neuždirbama – organizatoriai tik skiria pinigų kelionei ir nemokamai apgyvendina bei maitina. O sukurtieji kūriniai lieka simpoziumo rengėjams. Šie juos parduoda aukcione ir taip bent iš dalies išsilaiko.

Saloje – žaidimų aikštelė

Jau keliolika metų tęsiasi Urbanavičių draugystė su nedidelės Danijos salos Fano savivalda. Salos valdžia sumanė medinėmis skulptūromis papuošti vaikų žaidimų aikštelę. Urbanavičiai prie šio sumanymo jau 13 metų prisideda keliomis kompozicijomis – laipynėmis, suoliukais, skulptūrėlėmis.

,,Danai taip siekia dviejų tikslų – ir suteikti vaikams galimybę pasiausti, ir mokyti juos pažinti medžius, mišką“, - pasakojo tautodailininkas. Originali vaikų žaidimų aikštelė jau pelnė populiarumą Danijoje ir tapo Fano salos traukos centru. Jos pasižiūrėti kasmet atvyksta tūkstančiai turistų.

,,Mėgstu šią dieną“

Lietuvoje Urbanavičiai jau įprato praleisti tik žiemas. ,,Čia – mūsų sėsli kasdienybė. Vitalija dirba Kėdainių ligoninės vaistinėje. Aš tampu paprastu pensininku: sukinėjuosi namuose, kartais šį tą padrožinėju, kartais ką nors nutapau“, - sakė Julius. Tautodailininko teigimu, pernai Lietuvoje jis išdrožė vos dvi skulptūras, tad, jei ne veiklios vasaros Danijoje, imtų dusti. Julius prisipažįsta mėgstąs gyventi šia diena ir jokių planų ateičiai nekuriąs. „Kaip Dievas duos, taip ir bus. Norų turiu daug, bet tik laikas parodys, ar pavyks juos įgyvendinti“.

Vilija Mockuvienė

laikraštis „Kėdainių mugė”

Knypava.lt