„Šios vasaros atostogos – pačios nuostabiausios mūsų gyvenime. Apie kalnus buvome girdėję nemažai, tačiau juos matėme pirmą kartą. O tikrovė pranoko lūkesčius: ir grožėjomės nuostabia gamta, ir maudėmės karštuose šaltiniuose, ir lankėmės jurtose“, - vienas per kitą pasakojo Akademijos gimnazistai Tomas Jankavičius bei Rokas Šomka.

T. Jankavičius ir T. Šomka – tik du iš keturiolikos dotnuviškių, šią vasarą 20 parų viešėjusių Vidurinėje Azijoje.

Į įspūdingą kelionę išsirengusioje delegacijoje buvo šeši Akademijos gimnazistai ir jų mokytojas Rimvydas Proscevičius, Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius Zenonas Dapkevičius ir septyni bendrovės „Dotnuvos projektai“, kuri šią kelionę finansavo, darbuotojai.

Iš pradžių keliautojai skrido iš Rygos į Kijevą, iš pastarojo – taip pat lėktuvu pasiekė sovietmečiu Kazachstano sostine buvusią Alma Atą, tada net dvylika valandų dardėjo autobusiuku iki Karakolo miesto Kirgizijoje. Į kalnus dotnuviškiai kopė, ant pečių tempdami ne mažiau kaip po 20 kilogramų svėrusias kuprines.

Garsina prekeiviai automobiliais

,,Jaunimas kelionėje nebuvo aikštingas, tačiau pasitaikė situacijų, kai jie bandė pasijusti esą dėmesio centre, kelissyk girdėjau ir keiksmažodžių, kandokų replikų. Kai kas pametė piniginę, kai kam batai pritrynė kojas, o kai kurie jautė itin didelį nuovargį. Tačiau svarbiausia tai, kad pasiekėme tikslą ir grįžome visi sveiki. Žinojome, kad Azijoje gali tykoti netikėčiausios staigmenos. Džiugu, kad gerų įspūdžių buvo daugiau negu nemalonių“, - pasakojo R. Proscevičius.

Keliautojai ne tik kopė į kalnus, bet ir pavažinėjo po Kirgiziją, Kazachstaną. Gyvenimas šiose šalyse, beje, stipriai skiriasi.

,,Kirgizai gyvena gerokai varganiau negu pramone ir gamtos ištekliais turtingi kazachai. Lietuva, beje, puikiai žinoma abiejose šalyse. O daugiausiai tam nusipelnė mūsų prekeiviai automobiliais. Kirgizai kone pamišę dėl vokiškų, o kazachai – dėl japoniškų automobilių. Nemaža dalis tų mašinų pas juos atsidūrė būtent per Lietuvą“, - sakė R. Proscevičius.

Be telefonų ir interneto

Kirgizijoje dotnuviškiai apvažiavo Isyk Kulio ežerą, aplankė garsųjį sostinės Biškeko turgų.

„Įsiminė kirgizų užmojai į gigantiškumą. Matėme kelerius metus statomą milžinišką Kultūros muziejų, kuris dar nebaigtas, o jau ėmė griūti. Buvome užsukę ir į korėjiečio milijonieriaus įsteigtą muziejų, kuriame sutelkti visų penkių pagrindinių pasaulio religijų – budizmo, islamo, pravoslavų, krikščionių ir judėjų – sekėjai. Maudėmės Mirties ežere, primenančiame Negyvąją jūrą. Viename litre jo vandens – net 32 gramai druskų, tad žmonės neskęsta, o maloniai plūduriuoja. Kirgizų pasieniečiai – itin įkyrūs, tačiau gavę keliasdešimt dolerių tampa ne mažiau geranoriški. Didžioji dalis azijiečių visgi labai tolerantiški ir paslaugūs“, - kelionėje patirtais įspūdžiais dalijosi R. Proscevičius.

Keliautojai, beje, beveik tris savaites gyveno be Lietuvoje jau įprastų civilizacijos: palydovų – mobiliųjų telefonų ir interneto.

Iš kur Tian Šanyje – Dotnuva?

Apie tai, kaip tolimajame Tian Šanyje stūksanti 4372 metrų aukščio viršukalnė įgijo Dotnuvos vardą ,,Kėdainių mugė“ jau rašė. Viršukalnėms suteikti vardus turi teisę alpinistai, kurie pirmąsyk į jas įkopia. O 2009 metų rugpjūtį būtent tai padarė grupė keliautojų iš Lietuvos, tarp kurių buvo ir bendrovės ,,Dotnuvos projektai“ komercijos direktorius Rimvydas Brazauskas. Daugiau kaip keturiasdešimt metų trauką kalnams jaučiantis R. Brazauskas iki šiol šypsosi, prisiminęs kaip bevardė viršukalnė įgijo Dotnuvos vardą.

„Į tą kalną įkopėme devyniese. Užvirė gana ilgas ginčas, kaip jį pavadinti. Vieni siūlė Devyneto, kiti – Žurnalistų vardus, buvo ir dar kitokių variantų. Kol kolegos ginčijosi, aš ilgokai tylėjau. O jiems nutilus, išdrožiau, kad viršukalnė vadinsis Dotnuva. Nustebusiems draugams ėmiau pasakoti, kad Dotnuva – Lietuvos žemdirbystės lopšys, šiame miestelyje dirba ir gyvena daug garsių išsilavinusių žmonių. Tačiau rimto dėmesio sulaukiau tik tada, kai pasakiau, kad Dotnuvoje gyveno ir dirbo šviesaus atminimo dvasininkas Tėvas Stanislovas. Išgirdus šį vardą, ginčai baigėsi“, - pasakojo K. Brazauskas.

Teko pirkti aviną

Alpinistai – linksmų plaučių žmonės. Netrukus kažkuris jų pareiškė, kad už teisę bevardę viršukalnę pavadinti Dotnuva reikia mokėti. Po smagių derybų buvo sutarta ir kaina – nusileidus į slėnį, nupirkti aviną bei iškepti šašlykų. K. Brazauskui avinas kainavo 50 eurų. Šašlykus iš jo kepė, sriubą ir troškinį virė grupės vadovas Algimantas Jucevičius.

,,Gerai, kad Algimantas padėjo. Penkiasdešimt eurų, žinoma, turėjau, bet kulinaras iš manęs – tikrai ne itin koks“, - tuomet prisipažino R. Brazauskas.

Lietuviškų – netrumpa virtinė

Lietuviškus vardus Tian Šanyje turi ir daugiau viršukalnių – Lietuvos tūkstantmečio, Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto, Bangos, Mažvydo. Viena 4306 metrų aukščio ,,lietuviška“ Tian Šanio viršukalnė kelia skaudžių prisiminimų – mat turi žuvusio alpinisto Gedimino Akstino vardą.

Vilija Mockuvienė

Knypava.lt