Liepos 18 dieną buvo minima Tarptautinė aludarių diena. Tą dieną geriausia, be abejo, buvo atšvęsti su tikrais aludariais, gaminančiais šviežią gyvą alų. Surengti varžybas, išrinkti geriausią alaus gamintoją. Vyrams, mėgstantiems alų, tai galėjo būti tiesiog dar viena proga išgerti alaus.

Prisipažinsime, jog mes alaus negėrėme, bet suradome aludarį ir jį pakalbinome. Tai Dotnuvos seniūnijoje, Vainotiškių kaime gyvenantis Alfonsas Maniokas, aludaryste užsiimantis nuo 1973-ųjų, o alų gaminantis iš medaus.

Aludariui svarbiausia – kantrybė

Nereklamuosime daugumai vieno pagrindinių vasaros iškylų atributo – alaus, be to, mūsų tikslas ne alaus mėgėjas, bet alaus gamintojas.

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad alus – vienas seniausių alkoholinių gėrimų. Jis gaminamas rauginant mieles ir miežius arba kviečius (kartais ryžius). Norit išgauti geresnį skonį naudojami papildomi prieskoniai – apyniai, medus, kartais net uogos ir vaisiai. Alaus stiprumas gali siekti – 2,5–12% alkoholio tūrio. Vainotiškiuose gyvenantis bitininkas Alfonsas Maniokas sutiko atskleisti aludarystės paslapčių, pasidalinęs dar gyvu atmintyje tėvuko Zigmo Manioko iš Pilionių kaimo alaus gamybos receptu ir, be abejo, savuoju.

,,Nesu aš profesionalus aludaris, esu savamokslis, nuo 1973-ųjų metų pradėjau užsiimti bitininkyste, tais metais pamėginau pasigaminti ir alų“, – kukliai apie save prabyla A. Maniokas. Kaip šiandien jis atsimena prieš 50-tį metų tėvuko gaminto alaus procesą. Svarbiausia, kas įstrigo jo atmintin – aludaris turi turėti didelę kantrybę. Tėvukas garsėjo kaip vietinio kaimo aludaris, o pažįstamas užsukęs į svečius, visuomet buvo pavaišintas naminiu alumi.

Košiamas per šiaudus ir alksnio šakeles

Naminiui miežiniui alui pagaminti reikia turėti gerų, daigių salyklinių miežių. Pirmiausia, grūdai išmirkomi ir sudaiginami. Reikia turėti patalpą, kurioje būtų šilta. Grūdai paskleidžiami ne per storu sluoksniu. Per tris, keturias dienas grūdai turi sudygti, paskui, supylus į maišą – išdžiovinami. Namų sąlygomis išdžiovinti maišą grūdų iki tokio lygio, kad jie gerai maltųsi, gana sudėtinga. Malant svarbu aukso viduriukas –jei sumalsi per smulkiai, koštuvas užsikimš, jei per stambiai – grūdas neatiduos viso gerumo. Vienas sudėtingiausių procesų gaminant naminį alų – salyklo košimas.

Paimamas didžiulis kubilas, kurio viduje skylė, o jos vietoje įstatoma medinė lazda (kūlė), aprišta šiaudais. Kubilo dugnas išklojamas šiaudais, spindulio forma aplink kūlę priklojama žalio alksnio pagaliukų, kurių pridrožti ir parnešti iš miško bėgdavęs pats Alfonsas. Sumaltas salyklas užplikomas dideliu kiekiu karšto vandens, kuris išbrinkęs užpilamas ant minėtų šiaudų, kurie ir atstoja koštuvą. Kai pilamas išbrinkęs salyklas atšąla, jis pradeda stingsti ir sunkiau košiasi. Todėl salyklą reikėdavo pašildyti, jį šildydavo lauže įkaitintais akmenimis, jų pridėjus į kubilo pakraščius, tiesiai ant šiaudų.

,,Pamenu tą procesą, rodytą komedijoje ,,Žaldokynė“, kai vyrai, nešdami įkaitintus akmenis, netyčia vieną jų įmetė aludariui Žaldokui į lovą. Ir tada panašiai buvo daroma, tik akmenys buvo atsargiau nešami“, – šypteli pašnekovas.

Alus buvo natūralios spalvos

Pasak A. Manioko, nukošta žaliava alui turėjo specialų pavadinimą. Tačiau tai dar tik pusė darbo. Reikėdavo dar atskirai išvirti apynius, kurie dedami dėl aromato. Kadangi jie labai kartūs, todėl palaikydavo alaus rūgimą ir neleisdavo į alų ,,įsimesti“ kitoms rūgštims. Supylus apynių nuovirą į perkoštą alaus ruošinį, sudėjus mieles, kubilą reikėdavo laikyti gana vėsiai. Vasarą sunkoka surasti tokią vietą.

,,Esu skaitęs, kad patalpoje, kurioje laikomas rūgti paliktas alus, neturi viršyti 10 C šilumos. Tuomet prasideda smagiausias procesas – alus pradeda vaikščioti, dirbti, gražu net pažiūrėti. Putomis pasidengia visas paviršius. Kubilo negalima būdavo pripilti iki viršaus, reikėdavo palikti vietos alaus pakilimui. Kai audringas ,,vaikščiojimas“ praeina, alus supilamas į medines statines. Aludaris žinodavo, kad ir statinių sklidinai pripilti negalima, reikėjo palikti oro tarpą, jog šios nesprogtų.

Po maždaug trijų dienų šį alų puikiausiai galima gerti“, – dar ir šiandien jis prisimena tėvuko alaus skonį. Alus buvo nuostabaus skonio, nebuvo tamsus. Alaus spalvą juk galima reguliuoti padeginus cukrų ar duonos. ,,Bet mano tėvukas nieko papildomai nepildavo, todėl jo alus buvo natūralios spalvos. Laipsnių nežinau kiek būdavo, bet išgėrus daugiau – ,,suimdavo“, – dėstė A. Maniokas.

,,Braškės“ alus – nuo žodžio ,,braška“

Pasak A. Manioko, kiti aludariai įsigudrindavo, kad aluje pasigamintų daugiau alkoholio ir jis būtų stipresnis, į alų pildavo cukraus. Kai žmonės už cukrinius runkelius gaudavo cukrumi, cukraus turėdavo sočiai, tuomet alų darydavo praktiškai vien tik iš cukraus, gal tik duonos dėl baltymų įmesdavo, nes iš salyklo daryti alų – procedūra gana ilga.

Iš cukraus pagamintą alų vadino ,,braške“. ,,Vaikas būdamas galvodavau, kodėl toks gražus gėrimo pavadinimas, bet visi juo pasibjaurėja, o pasirodo, šis pavadinimas kilęs ne nuo gardžios uogos pavadinimo, o dėl to, kad išgėrus šio gėrimo – nuo skausmo galva braška“, – juokais komentavo alaus pavadinimą ,,braškė“.

Tačiau Alfonso tėvukas, buvęs principingas, tokio alaus niekada nedarydavo. Alų senasis Maniokas gamindavo prieš kokias nors šeimos ar religines šventes – Kalėdas, Velykas, Marijos vardo dieną.

Alfonso alus – iš medaus

Atskleidęs savojo alaus gamybos procesą, Alfonsas teigė, kad norėdamas išvengti vargo gaminant salyklą, alui jis naudoja medų. Kadangi jis dar yra ir bitininkas ir medus jam nekainuoja. O medus yra toks pat geras daiktas, kaip ir salyklo ekstraktas. Meduje yra fruktozės ir gliukozės, kuri žmogui lengvai pasisavinama.

,,Vietoj to, kad aš daiginčiau miežius, džiovinčiau, malčiau, juos koščiau, tiesiog naudoju medų“, – pasakojo Alfonsas. 10 l kibirui vandens reikia 1 kg medaus, 100 g mielių, didelės saujos džiovintų apynių ir pusės kepalo pusbaltės duonos. Jei vanduo geras, jo virinti nereikia. Pusėje kibiro vandens išverdami apyniai. Pradžioje medų reikia išmaišyti mažame pašildyto vandens kiekyje, ir jį supilti į didelį emaliuotą puodą, jeigu vanduo, supylus apynius dar karštokas, reikia palaukti kol pravės, nes per karštame vandenyje mielės žus. Kad aluje būtų kompensuotas grūdų stygius, juos pakeičiame duona, ant alaus paviršiaus išdėliojant pusbaltės duonos riekeles. Paruoštą puodą reikia laikyti šaltai, rūsyje.

,,Tuomet prasideda smagusis procesas – alus ima putoti. Šį alų reikia palikti parai laiko. Alaus košimui naudoju koštuvą medui košti. Košiasi sunkokai, reikia gerokai paspausti koštuvėlį, o perkoštą alų supilu į medinę statinaitę, kuriai jau apie 40 metų. Skaniausias alus po 3 dienų. Toks alus greitai išrūgsta, bet greitai ir pasensta – išgerti šį alų reikia maždaug per savaitę“, – sako aludaris.

Sunkiausia – išplauti statinę

Alaus gamybos procesas, Alfonso pasakojimu, labai paprastas, sunkiausia – išplauti statinę, kadangi jos tuščios svoris daugiau nei 20 kg, o tuščios statinės laikyti negalima, nes prieš tai gaminto alaus vis reikia kažkiek palikti. Nieko blogo ten nenutinka, kai atidarai statinę, ji kvepia, nuo rūgimo. Paklaustas, kada paskutinį kartą darė alų, aludaris atsako, kad praėjusią vasarą. Šiemet alaus dar nedarė, tačiau turi užsakymą jo padaryti Dotnuvos miestelio jubiliejui, kuris bus minimas rugpjūčio mėnesį.

,,Kai užsako kas nors padaryti alų, būna neramu. O jeigu nepavyks? Tačiau, kad nepavyktų alus beveik nėra buvę. Kai darai sau, niekieno neįpareigotas, būna geriausiai“, – sako pašnekovas.

Jaunimas naminio alaus nemėgsta

Daręs jis alų bendruomenės šventei, tačiau, kaip sako pats, ne visiems vienodai patinka naminis alus. Ypač moterys, žiūrėk, išgeria gurkšnį ir pastato neišgertą stiklinaitę. Ir ko norėti. Šiais laikais ypač didelė alaus rūšių paklausa, žmonės išlepino. Jaunimas kaip pastebi, nebevertina naminio alaus, o alų labiau geria brandesnio amžiaus žmonės.

Pirktinio alaus A. Maniokas negeriantis, juo labiau kad sklando įvairių legendų apie pramoninį alų, kad jis gaminamas iš miltelių ir pan. Jis lankėsi vienoje alaus darykloje, matęs, kad visas alaus gamybos procesas uždaras, viskas vyksta nerūdijančio plieno statinėse ir nebelikę jokio autentiškumo, nes nieko nežinai, nei matai, kas jose vyksta, žodžiu – toks alus Alfonsui nekelia pasitikėjimo.

,,O mano aluje – viskas atvira ir matoma“, – apibendrina patyręs aludaris.

Asta Raicevičienė

Knypava.lt