Artėjant miesto gimtadieniui, norisi vėl priminti svarbių Kėdainių krašto žmonėms pavadinimų ir vardų kilmę ir kitus su jais susijusius dalykus. Nors tikrai gražu apipinti legendomis ir įvairius pavadinimus, ir reikšmingesnius istorinius faktus, bet yra žmonių, kurie nori žinoti ir nustatytus tikrus duomenis.

Kokia Kėdainių ir Nevėžio pavadinimų kilmė?

Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upę, kurioje nėra vėžių. Kai kas bando sieti Nevėžio pavadinimą su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia „ūžti“, „ošti“, „šaukti“. Prie šio žodžio pridėjus neiginį „ne“ ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia. Tačiau kam sieti su sanskrito kalba, kai labai aišku, kad Nevėžis siejasi su vėžiu.

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Tačiau geriau remtis mokslo žmonių žiniomis. Žymus tikrinių vardų tyrinėtojas prof. Aleksandras Vanagas knygoje „Lietuvos miestų vardai“ (Vilnius, 1996) rašo taip: „Manoma, kad jo vardas pirmą kartą paminėtas 1372 m. Vartbergės kronikoje – rašoma Gaydine. XV a. istorikas J. Dlugošas jau mini Kėdainių miestą (oppidum Kieidany). Vėlesniuose istorijos dokumentuose miesto vardas rašomas įvairiai – oppidum Keidaini, Keidany, Keidony, Keidoni ir pan. <…>. Atrodo, kad vardo lytis Kėdainiai yra kiek vėlesnė, nes XVII a. viduryje dar vartota forma Kėdainys (vietininkas Kėdainyse, rašoma Kiedaynise) <…>. Vardas neabejotinai asmenvardinės kilmės, kilęs iš asmenvardžio Kėdaĩnis ar Kėdáinis daugiskaitos. Tai vienas populiariausių gyvenamųjų vietų vardų darybos būdų lietuvių kalboje“.

Beje, tiems, kurie nori ne legendomis remtis, o mokslo žiniomis, kai bando aiškinti miestų, kaimų ir kt. pavadinimų kilmę, reikėtų pavartyti Lietuvių kalbos instituto sukurtą Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę (adresas http://lvvgdb.lki.lt). Šioje duomenų bazėje pateikiama kalbinė informacija apie visus iš gyvosios kalbos, t. y. iš vietinių gyventojų, užrašytus vietovardžius ir geografinė informacija apie jais įvardijamus geografinius objektus. Čia rasite ne tik vietovardžių kilmės ir darybos paaiškinimų, bet ir platesnių žinių, pvz., įsivedę pavadinimą Kėdainiai, sužinome, kad gyventojų skaičius mieste 2007 m. buvo 31 224, o plotas – 2696,8 ha. Žinoma, yra nurodyta ir pirmojo Kėdainių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data – 1372 metai, įdėtas žemėlapis.

Štai įsivedę pavadinimą Dotnuva (šis vardas istoriniuose šaltiniuose irgi paminėtas prieš 640 metų), randame, kad pavadinimas kilęs iš ankstesnės formos Dotnavà, kuri be darybos priemonių sudaryta iš upės vardo Dotnuvė̃lė senesnės formos Dotnavà. Įrašę kito mūsų miestelio vardą Šėta (šiemet švenčia 650 metų jubiliejų), sužinome, kad pavadinimas – iš upės vardo Šė́ta.

Visgi bazė dar tik kuriama ir pildoma naujais duomenimis, todėl joje gali trūkti reikiamos informacijos, pasitaikyti ir klaidelių.

Kokia Radvilų pavardės kilmė?

Giminės pradžia siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje berniuką, pavadino Radvila ir užaugino. Taip, susiejant vardą su žodžių „rado vilko“ šaknimis, buvo bandoma pagrįsti istorinę Radvilos vardo kilmę. Kas būtent tokius aiškinimus sukūrė, dabar sunku ir atsekti. „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia tokią žodžio „radvila“ reikšmę bei porą sakinių kaip pavyzdžių: „rastinis vaikas, rastinukas, pamestinukas: Rado vaiką miške pamestą, kitas ir sako: ot ir bus nau[ja]s radvila. Rastiniams vaikams (radviloms), našlaičiams, ištraukus numerius, ėjimas karūmenėn esti atidėtas“. Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio nuomone, Radvila yra dviskiemenis asmenvardis, sudarytas iš Rad- : rasti (rãd-o) ir vìl- : viltis „tikėtis“, viltis „vylimasis, tikėjimas, kad įvyks, kas laukiama, gera“.

Pirmasis mūsų miesto savininkas – Radvila Astikaitis

Istorikų duomenimis (informacija iš Lietuvos dailės muziejaus e. svetainės), Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada, miręs 1477 metais. Jis ir laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde ir pirmasis ja rašėsi jo sūnus – Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju.

Radvila Astikaitis ir buvo pirmasis mūsų miesto savininkas. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis pabrėžė, jog 1447 m. Kėdainiai tapo Radvilų nuosavybe netgi anksčiau už 1455 m. atitekusius Biržus – vieną iš jų giminės šakų kilmės vietų. Taip pat, anot R. Žirgulio, ko gero, Radvila Astikaitis XV a. vid. pradėjo statyti Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčią, kurią užbaigė jo sūnus Mikalojus Radvila Senasis.

Radvilų nuosavybe Kėdainiai buvo apie 300 metų ir priklausė visoms trims pagrindinėms giminės šakoms: Medilo–Gonionzo, Biržų–Dubingių ir Nesvyžiaus–Olykos.

Kaip kirčiuojama garsios ir kilmingos Radvilų giminės pavardė?

Visų linksnių kirčiavimas pagal 3b kirčiuotę būtų toks:

Vienaskaita – Radvilà:

Kas? – Radvilà, ko? – Radvilõs, kam? – Rãdvilai, ką? – Rãdvilą, su kuo? – su Rãdvila.

Galimas kirčiavimas ir pagal antrąją kirčiuotę, bet tai tik šalutinis variantas.

Daugiskaita, kai turima omeny gimines, brolius, seseris, pusbrolius – Rãdvilos:

Rãdvilos, Radvilų̃, Radvilóms, Rãdvilas, su Radvilomìs.

Daugiskaita, kai turima omeny poros, šeimos pavardę (vyras, žmona, visa šeima) – Radvilaĩ:

Radvilaĩ, Radvilų̃, Radviláms, Rãdvilus, su Radvilaĩs.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė

Knypava.lt