Elena ir Jonas Gaskiai, užauginę tris sūnus, gyvenantys Surviliškio seniūnijoje, Mociūnų kaime, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria. Tačiau pabendravus su Elena ilgiau, iš jos lūpų išgirsti apie jos sveiką ūkišką požiūrį į darbą, netoleravimą socialinių pašalpų dalybų, apie netradicinį kaimo moters hobį bei jos sūnums įdiegtą darbštumą ir svarbiausią gyvenimo pamoką – savarankiškai kabintis į gyvenimą. Stebina ir džiugina nedažnai šiandieniniame gyvenime girdimas prisipažinimas: ,,Aš esu laiminga“.

Privertė išvykti iš Lietuvos

Moterį skaudina stambių darbdavių požiūris į jauną specialistą. Kaune į vieną garsią įmonę Kauno maisto pramonės kolegiją baigęs ir technologo specialybę įsigijęs jos sūnus atėjęs įsidarbinti, nieko gero neišgirdo. Jam darbdavys tepasiūlė 600 litų (dar mažiau negu minimumas) ir liepė naudotis savo transportu. Po trijų dienų tokio darbo, grįžęs namo sūnus tepasakė: ,,Aš išvažiuoju dirbti į Norvegiją“. Po metų darbo svečioje šalyje jis dar nesiruošia grįžti į Lietuvą.

,,Esu pikta, kad per menkas uždarbis jaunimą išvaro iš Lietuvos. Dabartinė ekonominė padėtis privertė ir mano tris vaikus išvažiuoti į užsienį“, – tarsteli ji.

Kiti du sūnūs baigė Kauno verslo mokyklą, tačiau nuėjus Kaune ieškotis darbo iš jų taip pat buvo pasityčiota – pasiūlė dirbti valytojais.

E. Gaskienės nuomone, norint jaunam žmogui išgyventi Kaune, vieno minimumo per mėnesį gauti tikrai neužtenka. Nieko kito jaunuoliams nebeliko, kaip susikrauti mantą ir išvykti kartu paskui brolį.

,,Gerai, kad tėvo praminti takai jau buvo, nes jis anksčiau Norvegijoje yra dirbęs statybose“, – dėstė pašnekovė. Moteris apgailestauja – jei visi vaikai būtų namuose ir dirbtų išvien, jų ūkelis visai kitaip atrodytų ir kitaip klestėtų. Vaikai mamai sako, kad jie galėtų siųsti iš užsienio pinigus, o ji galėtų pasisamdyti darbininkų.

Tačiau anot Elenos, kaime net nėra ką samdyti. Dažniausiai tai tokie darbininkai, kuriems pirma pastatyk ,,bambalį“ tada jie ateis dirbti. Todėl daugiausiai visus darbus nudirba dviese su vyru, o atvažiavę į tėvų ūkį vaikai, pirmiausia jiems skuba padėti. Vyras, prieš metus grįžęs iš užsienio, dirba Kalnaberžėje, taiso automobilius.

Planuoja sugrįžti į Lietuvą

Savo ūkyje Elena ir Jonas Gaskiai užsiaugina viską, ką įmanoma kaime užsiauginti – užtektinai daržovių, vištų, ūkyje yra karvė, telyčia, kiaulės. Viskas savo reikmėm. Mėsa išvažiuoja į užsienį vaikams. Juk geriausios lauktuvės – medus, o parūkyti mėsos produktai – delikatesas.

Pradėję dirbti Norvegijoje, šiandien Gaskių sūnūs – Jonas, Liudas ir Vidmantas įsikūrę Danijoje. Dirba visus statybos darbus – stato namus nuo pamatų iki raktų. Ten darbo sąlygos geresnės, pasak jų mamos, žmogaus darbas labiau vertinamas. Vienas iš jų vedęs, išvyko kartu su žmona.

,,Tačiau jie visam gyvenimui pasilikti ten neplanuoja. Kai atvažiuoja į Lietuvą, sako, kad kitaip kvėpuoja, čia draugai. Tas Lietuvos troškimas išlikęs, kad ir kokios bebūtų ten geros sąlygos. Jiems pasisekė. Darbdavys kaip reta geras, labai vertina jų darbą“, – džiaugėsi mamos širdis. Įdomu tai, jog nei vienas Gaskių sūnus iki išvykimo nieko bendro neturėjo su statybomis. Žinių, kurias įgijo ankčiau besimokydami, kol kas neprireikė.

,,O sau namą ar yra pasistatę?“, – klausiu E. Gaskienės.

Moteris rodo savo vaikų pirmą savarankišką darbą – per porą mėnesių jie pastatė tvartą. Kadangi tėvo namuose nebuvo, o senasis tvartas nugriuvo, reikėjo kažkur gyvulius laikyti, todėl konsultuodamiesi telefonu su tėvu, dirbančiu užsienyje, jie statė.

Gaskių vaikinai šiandien jau pasiskirstę, kur ateityje gyvens – vienas planuoja dirbti mieste, kitas kažkur netoli įsikurti, o vyriausiasis, kuris vedęs, jau nutaręs tėvus karšinti.

Užsiveisė avietyną

Iš viso E. Gaskienės vardu įregistruotame ūkyje yra 6,2 ha žemės. Čia vietos randa trejetą metų apie 1 ha užėmęs avietynas, apie 7 arus – braškynas, kviečių laukas, cukrinių runkelių plotelis, bulvės ir kitos daržovės. Šiemet ūkininkė pardavė apie 4 t kviečių, kurių kaina už toną visai nebloga – 750 litų ir dar gyvuliams pasiliko.

Senasis avietynas šiemet davė didelį nuostolį, dalis jo įšalo, šiuo metu atsodinamas naujasis avietynas. Pastaruoju metu avietės užėmė apie 35 arus, o iki rudens žadama jomis užsodinti apie 75 arų. Avietėmis Gaskiai užsiima nuo 2007 metų. Kol kas, kaip sako ūkininkė, šis verslas pasiteisino, yra išvestos naujos veislės, jų nepuola kirminai, todėl nėra reikalo naudoti chemijos. Kai dideles, kvapnias, gražiai prisirpusias uogas atvežė parduoti į Kėdainių turgų, daugelis pamanė, kad jos remontantinės, dirbtinai išvesta jų veislė. Žmonės tokių uogų nenori pirkti, tačiau šios uogos nėra tokios. Vienintelis rūpestis – kiek jų nuskynei, būtina visas per dieną realizuoti, bet dar nebuvo taip, kad neparduotų.

Kai kėdainiškiai sultingomis avietėmis nesidomėjo, uogas veždavo į Kauno ūkininkų turgelius. Ten aviečių paklausa visai kita. Uogas parduoda indeliuose susvertuose po 1 kg. Žmonės ima po porą, penkis ar dešimt kilogramų. Būna, kad iš namų nuperka. Pradžioje aviečių kaina buvo po 7 litus už 1 kg, o paskui nukrito iki 5 litų. Per sezoną avietės jų savininkams atnešė maždaug 4–5 tūkst. litų pelno.

Braškes augina be chemijos

Šiemet ūkyje užsodinamas ir naujas braškynas. Ūkinininkė sakė galinti patarti tiems, kurie tik dabar norės užsiimti braškėmis, kad jie nedarytų klaidų. Kaip auginti barškes, ji važiavusi pasimokyti į Panevėžio rajoną, tačiau nustėro išvydusi kaip auginamos braškės, kur po plėvele trąšos teka ,,upeliais“. Prieš sodinant braškes, moteris rekomenduoja pakloti specialią plėvelę, ji tikrai pasiteisina, braškes laistyti organinėmis trąšomis – srutomis, pelenais ir svarbiausia – mulčiuoti. Nupurkšti herbicidais iš rudens ir daugiau jokios chemijos. Iš praktikos galinti pasakyti – jei patręši mėšlu, turėsi problemų su vabalais.

Aviečių augintojams ji nepataria palikti užželdintų tarpvagių. Kaip ir braškėms, taip ir avietėms, būtinas krūmų mulčiavimas, sodinukų apkaupimas susmulkinta vejos žole.

„Nusprendėme panaudoti nupjautą žolę, ja apkaupiant aviates bei braškes. Tai natūrali trąša ir gera apsauga nuo piktžolių. Šiemet skynėme daug braškių, pardavėme jų maždaug už 2 tūkst. litų. Vežti niekur nereikėjo, žmonės iš namų išpirko“, – pasakojo ūkininkė.

Braškės skanesnės

Braškių kaina prasidėjusi nuo 9 litų už kilogramą, vėliau nukrito iki maždaug 4,5 litų. Pardavinėdama braškes, E. Gaškienė dar kartą įsitikinusi klaidinga pirkėjų nuostata – jei produkcija yra graži, reiškia ji yra lenkiška. Moteriai pardavinėjant uogas, teko įrodinėti, kad jos iš tiesų jos rankomis išaugintos.

,,Gaji nuomonė – lietuviška uoga negali būti išvaizdi“, – pastebi pašnekovė. ,,Gauti pinigai už uogas yra pajamos į ūkį – darbas nenueina veltui. Negaliu suprasti ir pateisinti, kaip žmonės, gyvendami mūsų kaime daugiabutyje, sėdi ir verkia, kad neturi pinigų, bet svarbiausia, jog laukia socialinių pašalpų ar kitokios paramos. Mano tokia nuomonė, tu mažiau gulėk, o daugiau judėk“, – kategoriškos nuomonės buvo darbščioji ūkininkė.

Paklausta, ką jai lengviau prižiūrėti – avietes ar braškes, ji atsako, kad tas pats. Skirtumas gal tik tas, jog prisirpusias avietes galima skinti atsistojus, o braškes ji skinanti eidama keliais. Jų šeimai skanesnės yra barškės.

Uogienių moteris neverdanti, braškes šaldanti trintas su cukrumi, o sveikas avietes tiesiog sudeda į šaldymui skirtus indelius. Valgo su kuo tik nori – torčiukus gardina braškių pertepimu, spurgas kepa su braškių įdaru, blynai skaniausi su braškėmis, o užsidėjus braškių ant batono ir užsigeriant pienu – greičiausias ir skaniausias vasaros patiekalas.

Parama labai reikalinga

Iš Nacionalinės mokėjimo agentūros Gaskiai gavo paramą pusiau natūriniam ūkiui – penkerius metus kasmet skiriama po 5 tūkst. litų. Už pirmų metų paramą pirko žemės ūkio padargus – frezavimo įrenginį, kuris labai palengvina darbą, todėl avietyno tarpvagiai yra švarūs. Šeimos planuose – vandens gręžinys, atsiras galimybė laistyti avietyną, nereikės galvoti iš kur gauti vandenį.

Buhalterinių žinių moteris sakė neturinti, bet jai labai padeda Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantai. Be to, ji labai dėkinga Kėdainių krašto ūkininkų sąjungai, jos administratorei Jūratei Jodeikienei, kuri jai suteikia bet kokią pagalbą, dalinasi informacija, jeigu tik kyla kokios problemos, praneša apie įvairius seminarus, mokymus, kuriuose ūkininkė stengiasi dalyvauti.

Pašnekovė pastebi, kad stambesni ūkininkai ne visada būna draugiški, nenori atskleisti ūkininkavimo paslapčių, tarsi jos mažas ūkelis galėtų būti jiems konkurentas.

Drožinėja vikingų motyvais

Paklausta, kuo ji, baigusi vasaros bei rudeninių darbų maratoną užsiima žiemos metu, moteris nustebina savo hobiu. Elena net nedvejodama atsako: ,,Aš drožiu“. Vasaros metu tuo užsiimti neturi kada, o praktiškai visi jos darbai iškeliauja į Norvegiją. Ant ąžuolo bei uosio lentų ji drožianti įvairius ornamentus, susijusius su vikingais. Vasaromis ji vykdavo į Norvegiją, tik šiemet nevažiavusi, ir ten pagal užsakymus droždavo vadinamas kolonas. Norvegai savo vasarnamius iš medžio drožtais ornamentais dekoruoja langus, duris. Vyrauja medis. Paprastai norvegai leidžia rinktis – pasitelkus fantaziją, daryk tai, ką pats nori. Tačiau dažniausiai tame krašte dominuoja vikingai, skandinavų kilmės jūrininkai – kariai, pirkliai ir plėšikai.

E. Gaskienė pasakoja, jog dešimt metų ji Šilalėje dirbo dailininke, visą gyvenimą lydėjo tas darbas – tarybiniais laikais tvarkydavo vaizdinę agitaciją, piešdavo, rašydavo, žodžiu – meniškai apipavidalindavo. Tačiau moteris apgailestauja, jog jos meninė veikla sustojo vietoje. Jei ji būtų gyvenusi mieste, galbūt gyvenimas būtų pasukęs kita vaga. Kitas dalykas – jai visada trūksta laiko. Seniau ji dar dirbo kultūros namuose, o dabar beliko avietės, kiaulės, karvės…

,,Ar jums negaila savęs atiduoti ūkiui?“ – vis klausinėju ūkininkę.

Jaučiasi laiminga

,,Aš manau, jeigu kažką galiu duoti vaikams ir jeigu vaikai gali man duoti, turiu omeny ne pinigine išraiška, tai jau yra gerai. Vaikai mus gerbia, jie mus supranta, mes stengiamės juos suprasti. Aš jiems visiems dėkinga už mano pomėgio palaikymą. Sūnus skatina mano drožybą, priperka priemonių.

O vyras, pamatęs, kad aš jau nuėjau drožti, niekada nepasakys, kad tu eik karvių melžti, tada jis pats eina melžti. Kai drožiu, galiu ir valgyti nedaryti, ir kitų darbų nedirbti. Ramia širdim išvažiuodavau į Norvegiją, nes vaikams besimokant Kaune, jie grįždavo į namus ir su vyru visus darbus už mane padarydavo. Aš manau, kad mes esame laiminga šeima“, – sako moteris.

E. Gaskienė sako besivadovaujanti tokiu principu, jog tėvai turi gyventi savo gyvenimą, o vaikai turi kaupti savam gyvenimui, todėl stengiasi nelįsti į jų iždą.

Asta Raicevičienė

Knypava.lt