Naujo Europos Komisijos atlikto tyrimo duomenimis, neseniai į šalį atvykusių migrantų vaikams kur kas labiau gresia patirti segregaciją ir patekti mokytis į mažiau išteklių turinčias prastesnes mokyklas. Tai neretai lemia prastus mokymosi rezultatus ir didina tikimybę, kad šie vaikai nebaigs mokyklos. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad valstybės narės migrantų vaikams turėtų teikti tikslinę švietimo pagalbą – galimybes naudotis atitinkamos specializacijos mokytojų paslaugomis bei sistemingai įtraukti tėvus ir bendruomenę, kad būtų pagerinta šių vaikų integracija.

Tyrime analizuojamos nacionalinės neseniai atvykusių migrantų vaikų rėmimo politikos priemonės, įgyvendinamos penkiolikoje imigrantams itin patrauklių šalių – Austrijoje, Belgijoje (olandakalbėje bendruomenėje), Čekijoje, Kipre, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje ir JK. Paaiškėjo, kad geriausius modelius, grindžiamus tiksline parama ir pakankamu mokyklų autonomiškumu, taiko Danija ir Švedija. Kitos šalys linkusios sutelkti dėmesį tik į vieną iš šių aspektų ir integruodamos migrantų vaikus nepasiekia geresnių rezultatų.

Už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą atsakinga Komisijos narė Androulla Vassiliou kalbėjo: „Kiekvienas vaikas, kad ir iš kur jis būtų atvykęs, turi teisę mokytis, kad galėtų išsiugdyti gebėjimus, kurių jam prireiks gyvenime, ir pagerintų savo galimybes ateityje gauti darbą. Europoje turime siekti geresnių rezultatų ir geriau remti pažeidžiamas grupes. Turime pakeisti tam tikras normas, įsigalėjusias daugelyje mokyklų. Būtent tie moksleiviai, kurie mokosi savo gimtojoje šalyje, turi dėti daugiau pastangų, kad prisitaikytų prie migrantų vaikų. Reikėtų juos skatinti nuoširdžiai priimti atvykėlius. Tam reikia didelės jų tėvų paramos. Jei nesiimsime veiksmų, įsuksime užburtą ratą: nepakankamos galimybės lems prastus mokymosi rezultatus, o šie – nedarbą ir skurdą.“

Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo tokių aspektų kaip mokyklos autonomiškumas ir holistinis požiūris svarba sprendžiant su migrantų vaikų rėmimu susijusius klausimus. Rėmimas apima pagalbą mokantis šalies kalbą ir kitų dalykų, tėvų ir bendruomenės įtraukimą į šį procesą, taip pat kultūrinį švietimą. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad mokyklos turėtų vengti segregacijos ir ankstyvo moksleivių skirstymo pagal jų gebėjimus, nes taip gali būti diskriminuojami migrantų vaikai, dar nespėję išmokti šalies kalbos. Taip pat pabrėžiama reikmė gerinti stebėseną ir rinkti statistikos duomenis apie migrantų moksleivių galimybes, dalyvavimą ir rezultatus.

Šio tyrimo rezultatai iš esmės atitinka EBPO Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA), pagal kurią vertinami penkiolikmečių gebėjimai ir žinios, statistiką. EBPO duomenimis, 2010 m. mokyklą jos nebaigę metė 25,9 proc. Europoje besimokančių migrantų vaikų ir tik 13 proc. gimtojoje šalyje besimokančių moksleivių.

Pagrindiniai faktai

Komisijos atlikto tyrimo duomenimis, daugumoje šalių mokykloms arba paliekama teisė pačioms interpretuoti nacionalines lėšų paskirstymo gaires, arba visiškai apribojamas jų autonomiškumas sprendžiant, kokios paramos reikia, kad būtų patenkintos moksleivių reikmės ir nacionalinė politika būtų derinama prie vietos aplinkybių.

Tyrime išskirtos penkių tipų švietimo rėmimo sistemos.

Išsamus rėmimo modelis (Danija, Švedija)

Pagal šį modelį teikiama nuolatinė parama srityse, kurios yra itin svarbios neseniai atvykusių migrantų vaikų integracijai. Tai, be kita ko, pagalba mokantis šalies kalbą ir kitų dalykų, tėvų dalyvavimas, kultūrinis švietimas, draugiška mokymosi aplinka.

Nesisteminis rėmimo modelis (Italija, Kipras, Graikija)

Pagal šį modelį teikiama parama – atsitiktinė, nesisteminga. Nėra konkrečių, veiksmingai finansuojamų ar įgyvendinamų politikos priemonių. Tėvai, mokytojai ir vietos bendruomenė neturi jokių aiškių gairių.

Kompensacinis rėmimo modelis (Belgija, Austrija)

Pagal šį modelį taikoma įvairialypė rėmimo politika: nuolat mokoma priimančiosios šalies kalbos, tačiau beveik nepadedama mokytis kitų dalykų, anksti nustatomi vaikų gebėjimai, pagal kuriuos jie skirstomi į grupes. Šis modelis vadinamas kompensaciniu, nes juo siekiama pašalinti skirtumus, o ne spręsti su migrantų vaikų pradine nepalankia padėtimi susijusias problemas.

Integracinis modelis (Airija)

Šiam modeliui būdinga išplėtota bendradarbiavimo ir kultūrinio švietimo politika. Mokykla, tėvai ir bendruomenė sistemingai bendradarbiauja, o kultūrinis švietimas yra integruotas į mokymo programas ir skatinamas kasdienėje mokyklos veikloje. Pagalbai mokantis priimančiosios šalies kalbos skiriama nedaug dėmesio.

Centralizuoto rėmimo modelis (Prancūzija, Liuksemburgas)

Tai modelis, grindžiamas centralizuotu migrantų vaikų priėmimu ir pagalbos teikimu. Įgyvendinamos išsamios tikslinės paramos nepažangiems moksleiviams programos, padedama mokytis kalbos, įtraukiami tėvai.

Šį nepriklausomą tyrimą atliko Viešosios politikos ir vadybos institutas (Lietuva).

Įgyvendindama savo darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategiją, Europos Sąjunga ragina valstybes nares daugiau investuoti į švietimą, kad sustiprintų ekonomiką ir padėtų jaunimui įgyti tokių gebėjimų, kokių reikalaujama darbo rinkoje. ES šalys yra įsipareigojusios iki 2020 m. sumažinti svarbiausių skaitymo, matematikos, gamtos mokslų gebėjimų neįgijusių ir mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių. Jos susitarė siekti, kad iki 2020 m. prastai skaitančių, nepakankamai matematiką ir gamtos mokslus išmanančių penkiolikmečių dalis neviršytų 15 proc., mokyklos nebaigtų ne daugiau kaip 10 proc. jaunuolių, o aukštąjį išsilavinimą įgytų ne mažiau kaip 40 proc. 30–34 m. asmenų.

Nuo 1960 m. migracija į Europos šalis patrigubėjo. Migrantų vaikų mokymas tampa itin opiu klausimu. Pavyzdžiui, 2009–2010 mokslo metais Austrijos mokyklose mokėsi 17,6 proc. moksleivių, kuriems vokiečių kalba nebuvo gimtoji. Graikijoje per pastaruosius penkerius metus pradinių ir vidurinių mokyklų mokinių, atvykusių iš kitų šalių, dalis išaugo nuo 7,3 proc. iki 12 proc.

Europa.eu

Knypava.lt