Šiandien dažnai matome jaunuosius menininkus su dideliu noru ir gerais fotoaparatais, dažniausiai kuriančius standartinio tipo nuotraukas, kuriose – saulėlydžiai, peizažai, merginos vandenyje, apleistuose namuose.

Tačiau yra ir žmonių, kurie išsiskiria iš šio konteksto. Viena jų – Gabrielė LIAUDANSKAITĖ, „Atžalyno“ gimnazijos abiturientė. Jos aistra – maisto fotografija.

– Kada ir kaip pradėjai fotografuoti?

– Fotografuoti pradėjau 2009 metais, gavusi dovanų fotoaparatą. O pirmąją nuotrauką juo padariau Trakuose. Kai šiaip sau ten važiavome, tai šiaip sau ir pradėjau fotografuoti. Ir pamačiau, kad man visai smagu – viską pradėjau matyti kvadratėliais, taip, kaip tai atrodytų nuotraukoje.

– Su kokiu fotoaparatu įamžini vaizdinius?

– Pirmiausia turėjau taip vadinamą „muilinę“, kuri buvo mėtoma ir ant lovos, įgrūdama į kišenę, o dabar fotografuoju su „Canon 1100 D“. Jis yra puoselėjamas, mylimas ir tausojamas.

– Kaip keitėsi tavo fotografijos?

– Pradžioje daugiau fotografavau peizažus, architektūros objektus. Mane tikriausiai paveikė ta per giminę einanti matymo gija – senelis buvo architektas, mama chemikė-inžinierė, prosenelis – matininkas. Fotografuodama išbandžiau save daugelyje sferų, vis dėlto, apsistojau ties maistu.

– Kaip prasidėjo visas maisto fotografavimo procesas?

– Pradėjau fotografuoti pyragus. Pavyzdžiui, jei savaitgalį su mama nusiperkame pyragaitį ir aš matau, kad jis gražus, tai reikia suorganizuoti bendrą vaizdą – pririnkti tinkamų dekoracijų, paruošti tinkamus stalo įrankius, lėkštes ir panašius dalykėlius. Ilgainiui pradėjau fotografuoti ir namų gamybos maistą, prasidėjo kaip žaidimas: mama stengiasi daryti kuo gražesnius patiekalus, aš kuo įdomiau juos nufotografuoti. Tai tapo kaip šeimos tradicija.

O pats kompozicijos statymas yra mistiškas dalykas. Kai aš pamatau kokį nors pagrindinį objektą, pradedu matyti kaip ir grandinę – kas su kuo susiję. Pavyzdžiui, prie vaisių dažniausiai dedu vanilę, renku objektus, kurie užpildytų tuščią erdvę, sustatau reflektorius, Kurie apšviečia objektus taip, kad nebūtų daug šešėlių ir t. t.

– Ar visada gali fotografuoti ar lauki menininkams taip reikalingo įkvėpimo?

– Fotografuoti galiu visada, tačiau ne visada nuotraukos gali gautis gražios. Pavyzdžiui, ant stalo gali stovėti gražiausiais pyragas, tačiau jei man ta diena nebus kūrybiška, aš jį tiesiog „nupyškinsiu“ ir viskas, matysiu, kad nieko nebus. Man reikia įkvėpimo. Kartais nė karto per savaitę jis neateina, kartais kelias dienas iš eilės…

– Kokius patiekalus tenka fotografuoti rečiausiai?

– Nefotografuoju tik karštų patiekalų,mėsos. Laikausi tokios nuomonės, kad šie patiekalai turi būti fotografuojami tik profesionaliai arba nebūti fotografuojami išvis. Nes, jeigu nufotografuosi, pavyzdžiui, kumpį ant stalo, kuris tikrai atrodys gražiai, bet nuotrauka bus nevykusi, tai jis atrodys neskaniai, neestetiškai, gali suerzinti gyvūnų teisių gynėjus ir pan. Kaip vadovas man sakė, „nuotrauka turi sukelti „seilėtekį“, ji turi būti skani“.

O paprastai mėgėjai nufotografuoti karšto patiekalo gerai negali.

– Ar kur nors mokeisi fotografijos?

– Nuo 2010 metų fotografuoju mokyklos laikraščiui. Mano vadovas buvo Kėdainių fotografų draugijos narys Robertas Paulikas. Jis man davė daugiausiai fotografijos srityje. Jis buvo ne tik mūsų grupelės mokytojas, bet ir tėvas – taip visus mylėjo, kad jam prireikus išeiti visi kartu verkėm. Jis man davė praktiką – pirmą kartą palaikyti tikrą veidrodinį fotoaparatą. Patyriau didelį įspūdį, jis paaiškino visas jo funkcijas – davė tai, be ko aš dabar nebūčiau aš. O šiaip individualiai mokausi nuolat – skaitau fotografijos teoriją, perku fotografijos, maisto žurnalus, dalyvauju konkursuose…

– Ar žadi taip ir apsistoti ties maistu, ar dar ką nors bandysi?

– Dabar galvoju daugiau fotografuoti architektūros objektus. Nes ruošiuosi išvažiuoti studijuoti, tai kaip ir Kėdainiuose, taip ir mieste, kuriame mokysiuos, turėsiu išnaršyti visus kampelius. Dažniausiai, gražiausi dalykėliai nebūna labia publikuojami, atvirkščiai, paslėpti ir apleisti. O aš visai gerai tai moku pastebėti.

Prisimenu, kad laimėjusi Kėdainiuose organizuotą žydų paveldo konkursą gavau pagyrimą iš Kėdainių verslo ir turizmo centro direktorės. Mat ji prisipažino pati net niekada nepastebėjusi mano fotografijoje užfiksuotų Judo žvaigždžių ant lietvamzdžio viršaus ant sinagogos.

– Esi dvyliktokė. Kaip baigei mokyklą, kaip sekėsi egzaminuose? Ar savo ateityje matai fotografijos studijas?

– Dvyliktą klasę baigiau devintuku iš matematikos ir dešimtukais iš kitų dalykų, nors egzaminuose jaučiausi ne itin tvirtai. Laikiau lietuvių kalbos, anglų kalbos, matematikos, informatikos, geografijos egzaminus. Kad ir kokie būtų jų rezultatai, fotografijos studijuoti nesiruošiu, nes manau, kad norint tai daryti, reikia turėti vardą, kaip nors „prasimušti“, o aš, sudalyvavusi keliuose konkursuose, nemanau, kad esu gana stipri ir pasiruošusi studijoms.

Realiau save matau kompiuterių, interneto dizaino ar panašioje srityje. O fotografija… Norėčiau, kad tai išliktų mano hobis, nes jei tai bus darbas, jei už tai gausiu pinigų, nebegalėsiu daryti taip, kaip aš noriu. Turėsiu tuomet paisyti ir kitų pageidavimų.

– Ar dažnai dalyvauji konkursuose?

Konkursuose dalyvauju dažnai, tiesiog norėdama save išbandyti. Pirmasis laimėjimas buvo internetinio portalo 15min.lt skelbtame konkurse „Aš ir Kalėdos“, kurį laimėjau. Po šio padrąsinimo buvau laureatė ir Kėdainių žydo paveldo konkurse, Lietuvos mokinių fotografijos konkurse… O dabar koncentruojuos į mokslo baigimą, konkursuose nebedalyvauju, o visas perspektyvias fotografijas siunčiu į maisto žurnalą „Debesys“, kuriame savanoriškai dirbu nuo 2012 metų rugpjūčio. Tai interneto tinklaraštininkų, lietuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, žurnalas.

Taip pat nuotraukas įkeliu į gana garsų, tačiau Lietuvoje ne itin populiarų tinklapį 500px.com. Jame sekasi taip pat neblogai, viena nuotrauka sulaukia labai daug komentarų, yra netgi įkelta į redaktoriaus atrinktų nuotraukų skiltį. Šioje fotografijoje buvo pavaizduota į medį panaši raudonų šermukšnių šakelė baltoje lėkštėje ant raudonos languotos staltiesės – „Ugnies medis“. Taip pat kelios nuotraukos buvo ir nupirktos kitų lankytojų.

Daugumoje Gabrielės nuotraukų – spalvų žaismas. Nuotraukos tikrai sukelia apetitą, yra estetiškos, įdomios.

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt