Kėdainių rajone galime rasti daug kadaise prabanga ir puošnumu alsavusių dvarų. Deja, šiandien didžioji jų dauguma stovi palikti likimo valiai, neprižiūrimi ir griūvantys ar jau bebaigią sugriūti. Vienas tokių pamirštų, tačiau vis tiek dėmesio vertų dvarų stovi Lančiūnavoje, prie pat magistralės „Via Baltica“, vos 15 kilometrų nuo Kėdainių. Kviečiame susipažinti su vienu gražiausiu išlikusiu dvaru ir dvarviete Kėdainių krašte.

Statybų pradžia – XIX a.

Lančiūnavos dvaras žinomas jau nuo XVI a. Kokio jis buvo dydžio, nežinoma. Tuomet dvarą karalius Žygimantas Augustas už karo nuopelnus padovanojo italų kilmės dvarininkui Piotrui Kognovickiui. Vėliau šio dvaro savininkai ne kartą keitėsi. P. Kongnovickio sūnus Kazimieras vedė kaimynų dukrą Volovičaitę ir sujungė Lančiūnavos dvarą su Šventybrasčio žemėmis. Manoma, kad iš lenkiško žodžio jungimas (lączenie) kilo vietovės pavadinimas – Lančiūnava.

Kognovickių šeima nuo seno pasižymėjo geru ūkininkavimu ir mokėjimu tinkamai realizuoti savo pajamas, anksti pasuko kapitalistinio ūkininkavimo keliu. Ypač sparčiai dvaras pradėjo stiprėti po 1820 metų – buvo perstatinėjami seni ir statomi nauji pastatai, kūrėsi mūrinių pastatų sektorius.

Neilgai trukus, netoli bažnyčios ir senojo medinio dvaro buvo parinkta vieta naujų rūmų statybai. Pamatų duobė jiems iškasta apie 1870 metus, imta sodinti sodą. Galutinai tėvas Jonas perleido dvarą sūnui Stanislovui tik 1896 metais, kai dauguma pastatų jau buvo statyta. Tuo metu dvaro vertė jau sudarė 95 tūkst. rublių. Tai milžiniški pinigai. Sodyba užėmė 850 dešimtinių, o žemės buvo 2050 dešimtinių.

Prototipas – Lazenkos

Lančiūnavos dvaro rūmai pastatyti 1880 metais, kada Vakarų Europoje vyravo istorizmo epocha, kai architektai ieškojo naujų stilių, jungė juos su jau išmėgintais. Taip buvo atgaivintos renesanso, baroko, klasicizmo stilių formos, daugiausiai kurtos jų imitacijos.

Dominavo neoklasicizmas, stengiantis pratęsti klasicizmą. Buvo sekama vadinamąja Stanislovo Augusto stilistika, nes beveik be išimties dvaruose šeimininkavo lenkai. Tuo metu dvarininkams labai imponavo karališkosios Lazenkos – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio vasaros rezidencijos rūmai ir parkas Varšuvoje.

Visi dvarininkai mėgino kopijuoti šį stilių, tačiau Stanislovui Kognovickiui Lazenkų rūmų siekimas ir liko tik siekiniu, mat, anot specialistų, Lančiūnavos dvaro rūmams trūksta tūrių harmonijos, prastai dera per mažas belvederis (t. y. bokštas, pastato antstatas arba atskiras aukštai pastatytas pastatas, iš kurio matyti aplinkiniai vaizdai) stogo centre. Tačiau ir šie rūmai atrodo tikrai neblogai.

Rūmai – itin prabangūs

Rūmų kambariai spindėjo prabanga – su puošniomis krosnimis, židiniais, durimis, kurios ne vienos buvo su vitražiniais stiklais. Kambarių sienose daugiausiai vyravo švelnios pastelinės spalvos, plafonai – tapyti renesansinių temų motyvais. Kai kur puošta gipsatūromis. Sienų nišose stovėjo nedidelės skulptūros ir nedidelės vazos. Ypač puošnūs buvo židiniai ir krosnys. Daugeliui krosnių buvo naudoti balti kokliai, kuriuose daug augalinių motyvų ornamentų, rozečių, nemažai būta ir tiesiog dažytų koklių. Tai ir Venecijos darbo kokliai, kurie gausiai papuošti ornamentais, o kai kurie jų net paauksuoti.

Šokių salėje būta daug tapybinių paveikslų. Buvo kambarių ir su paukščių bei žvėrių iškamšomis, žvėrių ragais. Valgomojo durų spintose laikyti indai. Čia stovėjo didelis sudedamasis stalas ir kėdės, ant grindų buvo patiestas didelis kilimas. Šalia valgomoji – nedidelis kambarys, kuriame pati ponia išmokėdavo darbininkams atlyginimą.

Nors rūmuose vandentiekio nebuvo, bet buvo įrengti tualetai, plaunami atnešamu vandeniu, kuris subėgdavo į specialiai įrengtus šulinius. Rūmuose vandens nebuvo. Naudodavosi specialia kilnojamąja vonia. Vandenį semdavo iš trijų šulinių su mediniais keturkampiais rentiniais ir su svirtimis.

Parką kūrė E. F. Andrė

Vieni seniausių dvaro pastatų buvo arklidė ir smuklė (karčema). Visi Lančiūnavos dvaro pastatai buvo tipiški XIX a. antros pusės mūrinės statybos pavyzdžiai su romaninės ir lietuvių liaudies architektūros bruožais. Šalia dvaro rūmų buvo įrengtas ir įspūdingas parkas. Manoma, kad jį sukūrė garsus prancūzų architektas, landšaftininkas Eduardas Fransua Andrė, kuris parkus kūrė ir grafams Tiškevičiams. Mat teigiama, kad tokį išvaizdų parką galėjo sukurti tik talentingas specialistas. 1986 metais parkas įrašytas į saugomų respublikinės reikšmės gamtos paminklų sąrašą.

Laukia atgaivos

Kognovickiai labai skaudžiai išgyveno paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, nes vykdant naują žemės reformą, buvo nusavinta žemė ir išdalinta valstiečiams. Grafas Stanislovas Kognovickis, netekęs daug turto, išvyko gyventi į Vilnių, o dvarą paliko savo dukrai Zofijai Zabielienei, kuri nors ir jauna, bet jau buvo našlė. Dvaras ištuštėjo, o rūmuose pradėjo gyventi buvę dvaro tarnautojai – ūkvedys, agronomas, praktikantas.

Atėjus sovietams, 1940 metais dvaras nacionalizuotas ir rūmuose įsteigta dvimetė žemės ūkio mokykla. Rekonstruotus rūmų antras aukštas ir įrengti butai dėstytojams. Toji mokykla veikė ir vokiečių okupacijos metais. Pokariu čia buvo įsteigtas žemės ūkio technikumas. Rūmuose ne tik gyveno, bet ir dirbo dėstytojai, administracija, paštas, biblioteka, o buvusioje šokių salėje įkurta pradinė mokykla. Valgomasis ponų kambarys tapo valgykla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro rūmai privatizuoti ir jau pasikeitė ne vienas savininkas, o jie vis dar laukia remonto. Vertingas istorinis, meninis ir architektūros paminklas laukia atgaivos.

Vaida Masilionytė

 

Knypava.lt