Kėdainių mieste ir rajone gausu sakralinių pastatų – medinių, mūrinių bažnyčių, koplyčių, turime cerkvę, sinagogą… Visi šie pastatai žmonės reikšmingi ne tik dėl dvasinių priežasčių, kartu jie yra ir istoriniai, architektūriniai paminklai. Nemaža dalis žmonių, net netikinčiųjų, ten apsilanko vedini vien turistinio smalsumo ar poreikio patenkinti viduje slypintį menininką.

Apie sakralinius pastatus galime šnekėti įvairių laikotarpių kontekste – nuo XVI a. iki dabar, tai trumpai ir padarėme.

Seniausias mūro statinys

Lietuvoje gotiškojo stiliaus bažnyčios pradėtos statyti XIV a., o masinį pobūdį statybos įgavo po Žalgirio mūšio 1410 m. Pašalinus karo pavojų iš vakarų, į šalį pradėjo plūsti amatininkai, meistrai, kas turėjo įtakos seniausio mūrinio statinio Kėdainiuose atsiradimui – šv. Jurgio bažnyčios statyboms.

Šio sakralinio pastato statyba apipinta legendomis. Pavyzdžiui, kalbama, kad 1403 metais ji buvo pastatyta kaip kryžiuočių tvirtovė, tačiau to būti negalėjo, nes, kiek žinoma, kryžiuočiai bažnyčių nestatė, o ši buvo ne jų valdomoje pusėje. Greičiausiai statybos įvyko Jogailai įvedus krikščionybę pačių lietuvių rankomis.

Tiek pastato eksterjeras, tiek interjeras gana kuklus, neturi gausių puošybos elementų. Žinoma, pati puošniausia dalis – barokinio stiliaus altorius. Įdomu tai, kad nuo XVI a. vidurio iki 1627 metų bažnyčia priklausė evangelikams reformatams.

Renesanso laikotarpiu – bažnyčių pagausėjimas

Renesanso laikotarpiu suaktyvėjus reformacijai ir kontrreformacijai, spartėjo sakralinių pastatų statyba. Katalikai stengėsi tikinčiuosius patraukti interjero puošnumu, o protestantai kur kas kukliau įrengdavo šventus namus.

Evangelikų reformatų (kalvinų) bažnyčia buvo pradėta statyti 1631 metais, aktyvaus reformacijos šalininko Kristupo Radvilos iniciatyva, pabaigta Jonušo Radvilos jėgomis. Tai didingiausia kalvinų bažnyčia visoje Rytų Europoje, kartu tapusi ir Radvilų šeimos mauzoliejumi. Bažnyčios interjere nėra nei freskų, nei skulptūrų ar paveikslų – viskas kuklu, bet iškilminga, grakštu. Ant galinės sienos, už Dievo stalo buvo užrašas „Soli Deo Gloria“ dabar atkurtas lietuviškai: „Vienam Dievui garbė“. Visi bažnyčios papuošimai pretenduoja į baroko stilių.

Istorijoje bažnyčia ne kartą buvo niokojama, Napaleono armijos kareiviai ją buvo net pavertę arklide, Vokiečių okupacijos metais čia buvo sandėlis… Jos rekonstrukcija baigta 2005 metais. Šalia bažnyčios yra renesansinė varpinė su laikrodžiu, matomu iš visų keturių pusių. Evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pradėta statyti 1649 metais, tačiau pabaigta tik 1714-asiais.

Ten kur šiuo metu yra mašinų stovėjimo aikštelė, seniau buvo tvenkinys, iš kitų bažnyčios pusių – kapinės, prie pietinės sienos grafų Totlebenų koplyčia. Ši bažnyčia taip pat buvo suniokota pokariu – paversta druskos sandėliu, odų supirkimo punktu. Vėliau joje buvo įkurta pirmoji Kėdainiuose meno parodų salė. Taip pat pastebėtina, kad joje yra XVII a. freskų.

Baroko puošnumas

Vėliau pradėtos statyti barokinės bažnyčios buvo priešprieša kuklioms reformatų šventovėms. Neretai prie bažnyčių buvo statomi vienuolynai. Daugumą to metų statybų rėmė didikai, kurie stengėsi savo galią pabrėžti ne tik savo rūmuose, bet ir naujuosiuose statiniuose. Šv. Juozapo bažnyčia ir vienuolynas buvo pastatytas XVIII a. pradžioje atsikėlusių vienuolių karmelitų. Šios bažnyčios planas perimtas iš liaudiškų bažnyčių ir mūrinės architektūros.

Iš pradžių bažnyčioje buvo penki altoriai – dabar likę tik trys yra puošniausia jos dalis.Tiek bažnyčia, tiek šalia stovinti varpinė yra liaudiškojo baroko stiliaus – vertingi lietuvių liaudies meno ir architektūros paminklai. Ši šventovė taip pat pokariu išgyveno sunkius laikus – 1963 metais buvo paversta Elektros aparatūros gamyklos metalo bei tepalų sandėliu, 1831 metais šalia buvęs vienuolynas tapo kareivinėmis, 2000 m. vienuolyno patalpose įsikūrė Krašto muziejus.

Pirmoji stačiatikių cerkvė

Ji Kėdainiuose iškilo 1650 metais. Ją prie Knypavos rinkos Jonušas XI Radvila pastatė savo žmonai stačiatikei Moldavijos kunigaikštytei Marijai Mogilaitei. Ji buvo medinė, aprūpinta brangiu inventoriumi. Tačiau ji vėliau suseno, 1825 metais buvo restauruota, 1904m. apdeginta žaibo. Dėl kontrreformacijos judėjimo mūrinės ir medinės bažnyčios sparčiai kilo ir miesteliuose, kaimuose. Ten jos būdavo kiek mažesnės, tačiau gerai matomose vietose, turėdavo puošnius altorius.

Tegu mane mindo chamai

Minimu baroko laikotarpiu pirmoji mūrinė bažnyčia krašte buvo Apytalaukio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ji stovi netoli Zabielų dvaro. Būtent šių didikų kapas išsiskiria Apytalaukio kapinėse, o pačios bažnyčios rūsiuose palaidoti didikai Šiukštos, išskyrus Titą Šiukštą. Jis palaidotas prie pat bažnyčios sienos. Pasakojama, kad jis nemėgęs lietuvių ir nenorėjęs būti palaidotas bažnyčioje, tad pasakęs: „Tegu mane mindo chamai“.

Jo kapas likęs be jokio paminklo. Kitas mūrinis baroko laikotarpio statinys – Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčia ir buvusio Bernardinų vienuolyno ansamblis. Šiandien tai gausiai turistų lankoma vieta.

Agnė Dovydaitytė

 

Knypava.lt