Sąjūdžio įvykiai jo dalyvių Igno ir Janinos Meškauskų akimis.

Rugsėjo 22 d., šventą sekmadienį, paminėtas visai mūsų tautai svarbus Lietuvos Sąjūdžio 25-metis. Jis byloja, kad jau ketvirtį amžiaus savo šalį kuriame patys. Nebesame lėlės kitų rankose. Prieš 25-erius metus drąsių širdžių iniciatyva buvo žengti reikšmingi žingsniai valstybės atgimimo link.

Šia ypatinga proga kalbamės su vienais iš Kėdainių krašto persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėjų Ignu ir Janina Meškauskais.

1988 m. vis labiau silpstant Sovietų Rusijai, Michailas Gorbačiovas pradėjo pertvarką ir okupuotoms šalims pažadėjo daugiau apsisprendimo laisvės, demokratijos. Šitaip buvo sudarytos palankios sąlygos Lietuvai atgimti.

1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupė. Rajonuose ir miestuose taip pat pradėjo rastis minėtos organizacijos. Prabėgo vos keli mėnesiai ir Sąjūdis apėmė visą Lietuvą.

Sudėtinga pradžia

I. Meškauskas pasakoja, kad Kėdainiuose Sąjūdis ne tik vėlavo, bet ir užgimė sunkiai. „Aktyvistai su tautine vėliava pravažiavę pro Kėdainius vieniems sukėlė psichologinį šoką, kitiems reiškė paslėptų vilčių išsipildymą. Miestas pradėjo busti iš snaudulio“, – sudėtingą laikotarpį prisimena I. Meškauskas. Skleisti laisvės idėją lengva nebuvo.

„Anuomet visas žmogaus gyvenimas buvo valdžios rankose: tavo butas, darbas, automobilis, vaikai, tavo likimas. Buvome surakinti. Jei eini prieš partiją, gali viską prarasti, būti pasmerktas ir netgi atsidurti kalėjime. Mažai kas ryžosi rizikuoti. Vieni mus smerkė, kiti – žavėjosi. Būdavo, pradedi kalbinti: „Darom vyrai. Judinam.“ Jie tik apsidairydavo aplink, ar niekas negirdi, kaip kvieti stoti po Lietuvos vėliava“, – pasakoja I. Meškauskas.

„Buvau advokatas, draugiškųjų teismų rajono tarybos pirmininkas, profsąjungos pirmininkas. Pažinojau kolūkio pirmininkus. Turėjau daug ryšių ir pažįstamų. Būdavo, su vienu, su kitu pašneki. Po truputį atsirasdavo bendraminčių. Beveik visi pritarė, kad situacija bloga, kad reikėtų kovoti, bet nedrįso. Juk Sovietų Rusija buvo atominė valstybė. Sugriaudės ir sukiš visus atgal į kalėjimą“, – suprasti besibaiminusiuosius bando I. Meškauskas.

„Iš suburtos iniciatyvinės grupės kai kurie nariai pasitraukė, bet pirmasis vandens lašas, iš kurio patvino upė, buvo sukurtas. Į pasitraukusiųjų gretas stojo Vilainių mokslininkai, gydytojai, mokytojai“, – pasakoja tėvynės istorijos kūrėju tapęs I. Meškauskas.

Patardavo liautis

Ponas Ignas prisimena, kai draugai bandydavo geranoriškai patarti: „Vienu valdžios mostu gali prarasti gerą darbą, šeimą, namą, „Žigulį“. Kodėl tu ten lendi?“ „Bet aš liautis negalėjau. Mano trys pusbroliai pokario metu žuvo kovos laukuose. Jie norėjo gyventi laisvoje tėvynėje, o ne paspausti po okupantų padu. Jie kovėsi už mūsų Lietuvą, už žemę, už dangų, papročius, vėliavą, pilis, piliakalnius… Kai žuvo, jie buvo užkasti, paniekinti, apšmeižti, banditais išvadinti. Kaip aš galiu parduoti tėvynę? Kaip galiu užsidengti ausis ir apsimesti, kad negirdžiu šlykštaus melo? Širdy verda klausant“, – atsako I. Meškauskas, paklaustas, kodėl visgi nepasinaudojo draugų patarimu ir nenurimo.

Sielą vėrė melas

„Okupantai klastojo istoriją. Skelbė, kad lietuviai patys norėjo jungtis prie Sovietų Rusijos, kad savo laisvę prie Kremliaus padėjome, kad nusilenkėme jiems ir pasakėme: „Ačiū, kad atėjote.“ O juk viskas vyko prievarta – su ginklu“, – apmaudo neslėpia I. Meškauskas.

„Gerai gyvenau. Visko turėjau, bet vis pagalvodavau apie tuos, kurie po žemėmis įsibrovėlių apšmeižti guli. Mano giminės man į akis žiūrėjo. Galvojo, kaip aš elgsiuosi lūžio metu: nueisiu tyliai ar priešinsiuosi, rėšiu teisybę į akis apie tai, kas buvo, ką jie padarė, kiek kraujo išliejo, kiek į Sibirą išvežė, kiek kaulų dūla. Pagrindinis klausimas, privertęs kurti planus, burti žmones, buvo: „Išdrįsi ar ne?“ – sunkią pradžią mena I. Meškauskas. Narsią širdį turintis ponas Ignas pasakoja dėl savo veiklos sulaukdavęs ir grasinančių skambučių: „Kai gavome teisę perlaidoti duobėse suslėptus partizanus, miškinius, mes juos pagarbiai perlaidojome. Tada trys stribai skambindavo ir grasindavo, kad ir sau vietos duobėje pasilikčiau.“

Vėliava – iš skarelės

Pirmas krašto persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėjų susitikimas įvyko 1988 m. rugpjūčio 5 d. Ponia Janina pasakoja prieš pirmą susirinkimą pagalvojusi, kad būtina turėti tautinę atributiką: himną, Trispalvę ant stalo ir Vytį. Moteris aiškina, kad tikslius himno žodžius pavyko gauti šv. Jurgio bažnyčioje.

„Turėjau juos ir aš. Mat buvau lietuvių kalbos mokytoja. Bet maniau, gal netikslūs. Mano tėvelis yra žuvęs už tai, kad turėjo Trispalvę, todėl aš labai slėpiau ir himno žodžius, ir visą namie buvusią patriotinę literatūrą“, – tuometinę pavojingą situaciją dėsto ponia Janina.

„Vargonininkas Keparutis davė himno natas. Juk negali tautinės giesmės giedoti bet kaip“, – primena J. Meškauskienė. Gavus himną, laukė kur kas sudėtingesnė užduotis – rasti vėliavą.

„O kur anuomet ją gausi? Supratau, kad teks pačiai siūti. Raudonos spalvos – kiek nori. Ieškodama žalios ir geltonos praverčiau visas turėtas sukneles ir sijonus. Radau tik servetėlių, bet iš jų siūti Trispalvę nepagarbu. Juk reikia geros medžiagos. Prisiminiau mamos kadaise dovanotą skarelę. Ten buvo geltonos ir žalios spalvų. Mamytė taip pat buvo patriotė, tad viliuosi nesupyko, jog paaukojau tą skarelę“, – ano meto sunkumus pasakoja ponia Janina.

Namų klėtelėje – istoriniai įvykiai

„Sąjūdžio dalyviai burdavosi mūsų kieme esančioje klėtelėje, – toliau pasakojimą tęsia J. Meškauskienė. – Aš, kaip šių namų šeimininkė ir vienintelė Sąjūdžio dalyvė moteris, kaskart pasirūpindavau, kad būtų arbatos, kavos, sumuštinių, pyragų kepdavau, dažniausiai obuolių. Mat visi rinkdavosi apie 18 val., iškart po darbo, tad norėdavosi pasistiprinti.“

Ignas ir Janina Meškauskai pakviečia apžiūrėti garsųjį namuką, kuriame vykusiuose posėdžiuose buvo gaivinama mūsų tautos egzistencija.

Įėjus į kambarį išsyk akin krenta ant sienos kybantis dailiai išaustas Lietuvos himnas. Greta puikuojasi ir Vytis. Ant kitos sienos – daug su Sąjūdžio veikla susijusių plakatų, nuotraukų, kuriose amžiams sustabdytos istorinės akimirkos. Stalas papuoštas maža Trispalve. I. Meškauskas stebina pasakodamas, kad į šį nediduką kambarėlį sueidavo net ir 50 Lietuvą gelbėti nusiteikusių žmonių.

Pasirodė viešai

Praėjus daugiau nei mėnesiui po pirmo Sąjūdžio grupės susirinkimo, 1988 m. rugsėjo 15 d. aktyvistai ryžosi pasirodyti viešai. Jie, išdidžiai nešini Trispalvėmis, nužygiavo į Kėdainių stadioną.

„Sudarėme programą, kas ir ką kalbės. Nešėmės plakatų. Tada negalvojome, kad tapsime istorija, kad mūsų darbai bus reikšmingi. Kėdainiečiai nušvitusiais veidais ėjo išsakyti savo nuoskaudas, ilgai slapta nešiotas. Dainuojanti revoliucija prasidėjo“, – šypsodamasis nutęsia I. Meškauskas.

Gimsta ąžuolynas

„Vieną naktį man gimė mintis, kad reikia pasodinti ąžuolyną. „Atgimimo“ ąžuolyną. Rytą pasakiau vyrui. Šis nusistebėjo. Tikrai netikėjo, kad man pavyks. Juk buvo tarybinė valdžia“, – iš pradžių utopine laikytą, bet vėliau tikrove paverstą idėją prisimena ponia Janina.

Pasak J. Meškauskienės, reikėjo ir didelio ploto žemės, ir daug ąžuoliukų, o pinigų nebuvo. Veikli moteris pirmiausia nuėjo pas rajono vykdomojo komiteto pirmininką Petrą Bagušką.

„Galbūt jam šis užmojis atrodė juokingas. Pažiūrėjo į mane, patylėjo, bet sutiko“, – prisimena J. Meškauskienė. Architektas Vytautas Kundrotas parūpino 10 hektarų žemės.

„Prašiau matomoje, iškilioje vietoje. Iš pradžių siūlė Babėnų miške. Koks ąžuolynas, jei jis miške? Gavau reikiamą plotą prie tada buvusios sankryžos, dabar ten žiedas, Kėdainiai–Šiauliai–Josvainiai–Jonava. 1 000 ąžuoliukų ir 3 kubus medienos nemokamai davė miško ūkio direktorius Alfonsas Ežentas“, – su didžiu dėkingumu padėjusiems žmonėms balse kalba ponia Janina.

Moteris prisimena, kad viską buvo itin nuosekliai suorganizavusi. Iki ąžuolyno su pagalbininkais nužygiavo rankose nešdami vėliavą. Mokiniai ir miestelėnai padėjo darbuotis. 1989 m. balandžio 21 d. „Atgimimo“ ąžuolynas puošė Kėdainių pakraštį, įprasmino tautos triūsą siekiant laisvės. Kitąmet ąžuolynas taip pat sutiks 25-metį.

Posėdžiai vis dar vyksta

Ignas ir Janina Meškauskai aiškina, kad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai toje pačioje klėtelėje, prie to paties stalo renkasi ir dabar. Kartu sueina nauja Sąjūdžio taryba ir senieji aktyvistai. Dabartinis pirmininkas – poetas ir žinomas visuomenės veikėjas Alfonsas Gricius. Veikliausia narė – buvusi ilgametė Kėdainių rajono ligoninės medikė Irena Leškienė. Susirenka 20–30 žmonių.

„Susiburiame, kai turime reikalų. Vakar rinkomės, nes norėjome pasiruošti sekmadienį vyksiančiam Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio minėjimui“, – pasakoja svarbių istorinių įvykių iniciatoriais buvę sutuoktiniai.

Siūlo domėtis istorija

Sunku susilaikyti pono Igno, vieno iš laisvos Lietuvos kūrėjų, nepaklausus, ką jis patartų šiuolaikiniam jaunimui. Juk dažnas, gimęs laisvoje šalyje, nesupranta, kaip sunku buvo iškovoti nepriklausomybę, dažnas nesuvokia laisvės vertės.

„Daugelis nekovojo už tą laisvę patys, tai ir nevertina jos. Dabar yra tokia dvasinė krizė. Kaip išvesti jaunimą? Palinkėčiau pirmiausia atsigręžti į mūsų istoriją, didžiuotis ja. Mažai domisi jaunimas. Jei domėtųsi, gal daugiau susimąstytų. Pagalvokite, kas iš jaunimo žino, kaip Algirdas prie Kijevo sutriuškino totorius, kaip žygiavo į Kijevą. Juk ne į Josvainius. Kijevas anuomet toks dydis miestas buvo. Tu nujok su tokia armija taip toli ir nugalėk. Ne sumuštas lik, o nugalėk. Prisiminkite ir mūsų partizanines kovas“, – baigdamas pokalbį patarimą nūdienos jaunuoliams duoda I. Meškauskas.

Akvilė Kupčinskaitė

Knypava.lt