Tęsdamas savo straipsnių ciklą apie kėdainiečių profesijas, „Kėdainių garsas“ pasiruošęs pristatyti dar vieną. Šį kartą pasakojame apie veterinaro darbo ypatumus ir kalbamės su veterinarijos klinikos savininku ir gydytoju Egidijumi EIMONTU.

Veterinarijos mokslas, kaip ir visi kiti, turi savo istoriją, kitusią priklausomai nuo Lietuvą ir pasaulį užgriuvusių problemų. Nuo pirmųjų gyvulių prijaukinimo, liaudies medicinos, gyvulių gydymo karų, okupacijos laikotarpiais iki šiandienos modernių klinikų ir kruopščios augintinių priežiūros – šis mokslas matė tikrai visko.

Šiandien daugelis įsivaizduoja veterinarus kaip kačiukų ir šuniukų gydytojus, gelbstinčius gyvūnėlius nuo sunkių ligų ir turinčius su jais ypatingą ryšį. Tačiau iš tikro veterinaro profesiją pasirinkę žmonės ne tik gydo gyvūnus, bet ir prižiūri jų sveikatą, kontroliuoja žmonėms tiekiamo maisto kokybę, saugo valstybę nuo ligotų gyvūnų įvežimo ir t. t.

Dramatiškos istorijos neturi

„Kėdainių garso“ pašnekovas E. Eimontas prisipažino, kad jo gyvenime nebuvo lemiamo momento, kai jis apsisprendė tapti gyvūnų gydytoju. „Nebuvo taip, kad ėjau gatve, pamačiau sužeistą paukštelį, aprišau jam sparną ir nuo tada nusprendžiau visą gyvenimą padėti gyvūnams. Viskas buvo kur kas paprasčiau. Prireikus pasirinkti profesiją apsvarsčiau tai, ką moku, nebijojau gyvūnų, kaime buvau pratęs šalia jų būti ir tiek. Tokia mano tapimo veterinaru istorija“, – papasakojo gydytojas.

Pasikeitęs požiūris į gyvūnus

Šiandien E. Eimontas pastebi, kad pasikeitus santykiams tarp žmonių, keičiasi santykiai ir tarp žmonių ir gyvūnų. Nors tai nėra blogai, tačiau kartais gali ir apsunkinti darbą. „Seniau gyvūnai, būdavo gyvūnai (maistui, apsaugai, medžioklei…), dabar jie – šeimos nariai. Ir jau norima, kad jie būtų gydomi kaip žmonės“, – pastebėjo E. Eimontas.

Žmonių ir gyvūnų daktarai

Neretai tarp gyvūnų ir žmonių daktarų ieškoma įvairių skirtumų ir panašumų, lyginami jų pacientai, darbo specifika. E. Eimontas patikino, kad labai didelio skirtumo tarp šių dviejų specialybių nėra. Veterinarai kaip ir žmonių daktarai turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą, atlikti ir paprasčiausias, ir sudėtingiausias procedūras, išrašyti vaistus, paskirti gydymą, kurio nesilaikant tiek žmonėms, tiek pacientams gyvūnams pasveikti būna kur kas sunkiau.

Na, o didžiausias skirtumas yra tas, kad gyvūnai pasakyti, kaip jie jaučiasi ar kur jiems skauda, negali, taip pat veterinarams reikia mokėti įvairių gyvūnų anatomiją, gydimo specifiką, o žmonių daktarai turi žinoti tik vieno žmogaus anatomiją ir dažniausiai specializuojasi ties viena kūno dalimi ar liga. Kalbant apie pacientus, gyvūnai profilaktiškai apdorojami nuo blusų, kas ne visiems žmonėms aktualu, taip pat daugiau dėmesio kreipia į kirmėlių pavojų, ko žmonės kažkodėl nedaro. „Vis dėlto, sveikata yra savo ligų nežinojimas“, – pamokė pašnekovas.

Tai, kad gyvūnų daktarai nesispecializuoja gal ir apsunkina vieno gydytojo darbą, bet kitaip verstis būtų labai sunku, mat „letenos specialistas“ tokiame miestelyje kaip Kėdainiai sulauktų vos vieno paciento per mėnesį. Dėl to veterinarai neretai turi būti visų galų meistrai. „Nors vis tiek kiekvienas gydytojas yra daugmaž linkęs kažkuria kryptimi, tad jei gyvūnui bėda rimtesnė, siunčiame pas būtent tuo besidomintį kolegą“, – pastebėjo kėdainietis.

Jis studijų metais turėjo galimybę pereiti į mediciną, tačiau to nepadarė. Šį pasiūlymą priėmę kolegos vėliau ir pasakojo, kad mokytis apie žmonių gydymą ne ką sunkiau…

Darbo valandų nėra

Vienas iš veterinaro darbo ypatumų – tai, kad ši specialybė neturi tikslių darbo valandų. Nors pati klinika dirba nurodytu metu, bet tai tik „terapeutinis laikas“. Likusi dienos dalis skirta operacijoms, iškvietimams į namus, kurių gali būti ir ištisą parą. Kita vertus, dauguma veterinarų dirba valstybiniame sektoriuje, kur darbo specifika vėl skiriasi. Jie dažniausia turi aiškias darbo valandas, atostogas, dirba su veterinarų priežiūra, licenzijų išdavimu, dokumentacijomis, valstybes sienų priežiūra ir t. t.

Tendencijos

Pacientų ir jų ligų tendencijos priklauso nuo gydytojo specializacijos – rajone dirbantys veterinarai dažniausiai prižiūri kaimo gyvulius, mieste, tokie kaip E. Eimontas, savo kabinete dažniausiai sulaukia kačių, šunų, šeškų. Seniau, tiesa, buvo populiaru laikyti egzotinius gyvūnus, tačiau šiandien jų sulaukiama kur kas mažiau. Keisčiausi gyvūnai, kurį teko gydyti pašnekovui – mangusta ir krokodilas. Su pastaruoju kėdainiečiai teko susidurti ne vieną kartą.

Dažniausi gyvūnų sveikatos sutrikimai – švenčių metu apsinuodijimai maistu, užspringimai, pavasarį, rudenį – parazitai, pasitaiko ir nukentėjusių avarijose, iššokusių iš daugiaaukščių namų. „Įdomus pastebėjimas, kad tie, kurie iššoko pro langą kartą, dažniausiai iššoka ir dar kartą“, – įžvalgomis pasidalino gydytojas.

Mėgina gydyti patys

Veterinaras pastebėjo, kad dažniausiai prieš besikreipdami į specialistą šeimininkai augintinius mėgina gydyti patys, neretai duoda ir įprastų vaistų. Kartais tai pasiteisina, kartais pridaro dar daugiau bėdos – ligos būna uždelsiamos. Būna ir taip, kad šeimininkai internete prisiskaito įvairios informacijos ir patys padaro diagnozę – išgelbėti nebeįmanoma, reikia užmigdyti, nors neretai tai atvedus augintinį pas veterinarą negalavimas nesunkiai pašalinamas.

Mylimi ir nemylimi gyvūnai

„Mano nuomone, yra tik dvi šunų veislės – mylimi ir nemylimi“, – pastebėjo E. Eimontas. Jo nuomone, žmonės gyvūnus pas veterinarą veda neatsižvelgdami, kiek už juos sumokėjo – jei augintinį brangina – juo rūpinasi, jei ne – ji gali kainuoti tūkstančius, tačiau bus paliktas likimo valiai. Pats pašnekovas tikino turintis neveislinį šunį: „Man reikia ne markės, o gyvūno“, – pabrėžė jis. Be šuns, E. Eimonto šeimoje gyvena ir vėžliukai, bei katinas.

Emocijų nerodo

Neretai pas veterinarą atėję žmonės su gyvūnai siekia dvejopos pagalbos – ne tik medicininės augintiniui, bet ir psichologinės šeimininkui. Deja, kartais jiems tenka nusivilti pamačius „šaltus“ gydytojus. Vis dėlto kitaip būti ir negali, tikino E. Eimontas, mat emocijas rodyti, guosti turi seselė, o chirurgas operacijos metu neturi leisti trukdyti emocijoms. Galų gale, juk ir gyvūnų gydymas yra darbas, prie visko ilgainiui priprantama.

Nors pasitaiko ir tokių atvejų, kai emocijų neišvengsi. Pavyzdžiui, visai neseniai sulaukęs prašymo užmigdyti naujagimius kačiukus, E. Eimontas atsisakė – juos pasiėmė ir pažadėjo išdalinti. Vienas jų taip ir liko gydytojo šeimoje.

Veterinaras taip pat laikosi nuomonės, kad nereikėtų išgaudyti visų benamių gyvūnų iš gatvių. „Matau, kaip prie konteinerių gyvenantys kačiukai žaidžia, gyvena gamtoje, jais grožisi senoliai ir vaikai, tokiu būdu gaunantys tikrų emocijų, sukeltų gyvo organizmo, ne kompiuterių. O jei ir laukiniai gyvūnai išgaudomi, vyrauja tokia taisyklė, į jų vietą anksčiau ar vėliau vis tiek ateina kiti“, – pastebėjo jis.

Augintiniai panašūs į šeimininkus

Šeimininkai visuomet išsirenka tokius augintinius, kurie jiems tinka, nesivadovauja tik grožiu. Veterinarai neretai pastebi, kad ypač šunys netgi vizualiai būna panašūs į šeimininkus – pudelio šeimininkė pasidabinusi taip pat ne prastesne šukuosena, plikis pašonėje vedasi trumpaplaukį draugą ir pan.

Galų gale, veterinaro darbas kaip ir visi kiti turi tiek savų trūkumų, tiek savų pliusų, ypatumų.

Ar šiandien veterinarų rinkoje trūksta? Sunkus klausimas, jų kasmet paruošiama nemažai, tačiau ne visi jie tęsia pradėtą kelią, vieni pasuka valstybinėn vieton, kiti išsiskirsto po klinikas, vaistines…

Tiesa viena – vieta geram specialistui visuomet atsiras, o ar pats darbas geras taip pat priklauso nuo kiekvieno žmogaus – juk mylima specialybė pečių niekada neslėgs, o nekenčiama – niekada nepakels ant sparnų.

Agnė Dovydaitytė

Knypava.lt