Menininkai prikelia kultūrinę žmonijos atmintį, suartina tolimą praeitį ir dabartį. Algirdas Gaižutis.
Talentinga kraštietė menininkė – keramikė, pelniusi tarptautinį pripažinimą, Ona Pučkoriūtė-Baliulevičienė pasitikusi gražų Jubiliejų steko nepadeda ir švelniai bei vaizdžiai prakalbina molį.
Onutės tėvai buvo žemaičiai, bet 1926 metais tėtę perkėlė dirbti į Kėdainių paštą, todėl ji iš žemaitės tapo aukštaite, čia gimė ir augo tarnautojų šeimoje. Būdama vos dvejų metukų neteko tėvelio, kuris besimaudydamas Nevėžyje nuskendo. Mamai, tuometinei pašto darbuotojai, vos sulaukusiai 31-erių, teko labai daug dirbti, kad ne tik išmaitintų, bet ir išlavintų šešis vaikus. Pati būdama išsilavinusi, labai stengėsi, kad ir vaikai gautų išsilavinimą. Tad teko labai daug dirbti ne tik pašte, bet ir kitur įvairius darbus. Ji mokė savo vaikus darbštumo, nuoširdumo, užuojautos, gero elgesio ir nė vieno vaiko nepaliko be išsilavinimo.
Onutė su sesutėmis visai nesižavėjo gražiai apaugusiais ir žaliuojančiais Nevėžio krantais. Nevėžis jas baidė nuo savęs primindamas tėvelio netektį. Bet jos labai dažnai lankydavosi miesto parke, nes gyveno S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, netoli geležinkelio stoties. Reikėjo tik pereiti šalia esantį geležinkelį ir žavėtis ne tik puikiu parku, Dotnuvėlės upelyje esančiais fontanais, bet ir labai gražiais rūmais, minaretu.
Būdama vos aštuonerių metų jau gerai suprato sovietų okupacijos baisumus. Ypač iki šiol nepamirštami pro šalį slenkantys gyvuliniai vagonai su spygliuota viela apraizgytais langeliais, pro kuriuos žmonės žiūrėjo ir mėtė savo parašytus laiškus. Onutė su sesutėmis juos rinkdavo ir išsiuntinėdavo pagal nurodytus adresus. Kartą sargybiniai jas pamatė renkančias tuos laiškus ir pradėjo vytis, bet mergaitės buvo greitesnės ir pasislėpė parke.
Buvo labai sunkūs metai, atnešę vis naujų išbandymų. Vokietmetis, karas, baisus pokaris, bet mama mergaites sugebėjo leisti į mokslus. 1940 metais Onutė pradėjo mokytis Kėdainių pradinėje mokykloje, o nuo 1945 metų – mergaičių gimnazijoje.
Nuo 1951 metų sesuo Laima jau studijavo tuometiniame Dailės institute ir plėtė Onutės pažintį su daile. Sesuo ir buvo didžiausia skatintoja studijuoti keramiką. Tad 1955 metais baigusi antrąją vidurinę mokyklą, nesunkiai įstojo į Dailės instituto Taikomosios dekoratyvinės dailės fakultetą, kur keramikos mokė tokie žymūs profesoriai kaip L. Strolis, T. Miknevičienė, J. Mikėnas, kurie skiepijo studentams Vakarų pasaulio modernius pasiekimus, skatino tęsti liaudies meno tradicijas ir gerbti tą labai seną meno rūšį. Tuo metu buvo aktualu apeiti sovietinius kūrybos suvaržymus savomis meninėmis išraiškos priemonėmis. Todėl dabar turime ir Oną, ryškią menininkę, asmenybę, išsaugojusią tautinį mentalitetą ir suradusią individualų kūrybinį braižą.
Ona Pučkoriūtė-Baliulevičienė ir menotyrininkė D. Skromantienė prisimena, kad laikai buvo sudėtingi, nes sovietinė valdžia varžė menininkų kūrybą, persekiojo už bet kokią laisvesnę mintį, skaudžiai dėl to laužė daugelio žmonių likimus. Prisimena, jog ypač sunkūs buvo 1956–1957 metai. 1956 metų įvykiai Vengrijoje išjudino studentus. Per Vėlines Rasų kapinėse buvo deginamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas. Studentai rinko parašus, kad Vilniaus parduotuvių ir įstaigų iškabos būtų rašomos lietuvių kalba. Taip pat kovojo, kad būtų pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui. Už tai dalis talentingų studentų buvo pašalinti iš instituto. Buvo nubausti su kitais ir trys Baliulevičiai.
Tuo metu studentai buvo aktyvūs patriotai ir žingeidūs kūrėjai. Studentų mokslinė draugija buvo labai veikli. Organizuodavo daug kultūrinių renginių, parodų. Tik po vienerių studijų metų jau buvo premijuotas ir Onos vyro darbas, o 1958 metais jos kūrinys buvo atrinktas kaip dovana Gruzijai.
1961 metais baigusi mokslus, kibo į kūrybą, kuri gerai sekėsi. Todėl pradėjo dalyvauti ir parodose. Po metų (1962 m.) jau buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Profesionalumas augo, stengėsi, kad jos keramika būtų savita. Ir iki šiol nestovi vietoje, vis tobulina išraiškos priemones, technologijas, vis labiau krypsta į dekoratyvinių formų apraiškas. Patraukia menininkės erudicija ir fantazija. Ji savo kūriniams visada suteikia turtingą ir subtilią tapybinę paletę. Gerai įsisavinusi keramikos technologiją ir dirbdama profesionaliai, išvengia nepageidautinų atsitiktinumų, kurių šioje kūryboje nestinga. Jos darbai visada turtingų glazūrų, išraiškingų formų.
Šios menininkės kūrybos diapazonas labai platus: nuo servizo iki pano. Ir nors jos ir jos vyro Bronislovo (neseniai mirusio) kūriniai darniai sugyvena, jie nėra tapatūs. Pastebėta, kad kiekvienas išsiskiria savitu braižu, menine mąstysena. Jos darbai nepaprastai lyriški, subtilių formų. Ji žino, kad dirbtinai panaudota forma niekada neturės tos dvasinės šilumos, kuri būtina kūriniui. Menininkės supratimu, forma neturi kartotis, su kiekvienu kūriniu, ji turi atsinaujinti.
Ji niekada neprivers savęs ką nors pakartoti. Nepaprastai jautriai ir plastiškai modeliuoja formą, kuri tampa ir dekoro elementu. Jau pačiose ankstyviausiose vazose gerai apgalvotos proporcijos, tarpusavio santykiai, dekoras, preciziškai išbaigtos, kiekvienai parinkta atitinkama glazūra.
Onos Pučkoriūtės-Baliulevičienės pirmojo kūrybinio dešimtmečio (1961–1971 m.) darbuose: dekoratyvinėse lėkštėse, servizuose, vazose, dar pastebimas sąlytis su liaudies menu, tačiau kūrinių formos, dekoras kuo toliau, tuo labiau individualizuojasi. Spalvų ir atspalvių paletė darosi dar turtingesnė: tai ir žvilgančios vaivorykštės, ir ramios matinės glazūros. Nė viename kūrinyje jau nepastebima specialaus dekoravimo ornamentų.
Vazas jau ne žiedžia, o lipdo, kas įgalino kurti vis naujas jų formas, pereinančias į skulptūros lygmenį. Iš buitinės keramikos pereina į dekoratyvinę. Atsirado vadinamasis sparnų motyvas, skirtas S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą atminti „Sugrįžtame“. Tai dailininkės talento viršūnė. Šios dekoratyvinės vazos taip subtiliai ir plastiškai sukurtos, kad dingsta materialumas. Jų formų lengvumas „ištirpina“ medžiagą. Tie kūriniai nepaprastai lyriški, emocionalūs, simbolizuoja ne tik skrydžio grožį, bet ir tragizmą. Jiems formą padiktavo pats motyvas ir talentingose rankose jis įgijo nežemišką būvį.
Dailininkė per penkiasdešimt kūrybinių metų yra sukūrusi per penkis šimtus pačių įvairiausių kūrinių įvairiomis technikomis. Nuo 1961 metų kasmet dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Jos kūriniai eksponuoti ir pasklidę Italijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Rusijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje ir kitur.
Sūnus Marius taip pat pasekė tėvų pėdomis ir drauge su mama (anksčiau ir su tėte) dalyvauja parodose. Ona ne kartą surengė savo kūrybos parodas ir Kėdainiuose. Jos kūryba visada sulaukia pačių geriausių atsiliepimų ir įvertinimų. Yra pelniusi daugybę apdovanojimų.
Ji niekada nepamiršta savo gimtųjų Kėdainių, kuriems yra paskyrusi ne vieną kūrinį. Nors jau sulaukusi gana garbingo amžiaus, bet nesilauja kūrusi. Daugiausia laiko ir dabar praleidžia savo studijoje ir neturi laiko pasenti.
Jonas Jucevičius
Knypava.lt
