Dvi pagrindinės Kėdainių galerijos – Janinos Monkutės Marks muziejus ir Daugiakultūris centras – naująjį ekspozicijų sezoną, kaip ir dera, pasitinka parodomis. Jas aplankiusieji įspūdžius dažnai apibūdina vienu žodžiu: ,,Fantastika!“. 

Janinos Monkutės Marks muziejus iki spalio 16-osios kviečia pasižiūrėti amerikiečio Jon Eric Riis pastarojo dešimtmečio gobelenų kolekcijos „Papuošta tekstilė“. 

Daugiakultūriame centre iki spalio 1-osios eksponuojamos kėdainiečio Broniaus Rutkausko freskos. 

Į Kėdainius – iš Korėjos 

„Parodos, kuri šiuo metu eksponuojama Janinos Monkutės Marks galerijoje, kėdainiečiams pavydi visa Lietuva. Ją tiesiog privalu pamatyti ir profesionaliems menininkams, ir Dailės akademijos bei kolegijų studentams“, - įsitikinusi meno kritikė daktarė Virginija Vitkienė. 

Janinai Monkutei Marks pakvietus, visame pasaulyje žinomas tekstilininkas Jon Eric Riis Kėdainiuose viešėjo prieš penkerius metus. Per tą viešnagę menininkas buvo supažindintas su Janinos Monkutės Marks galerija ir pažadėjo surengti joje savo darbų parodą. 

„Pažadas buvo gana miglotas: juk unikalūs šio Jon Eric Riis darbai tiesiog graibstomi garsiausių pasaulio salių .Tačiau duoto žodžio menininkas nepamiršo – dabar jo gobelenais kėdainiečiai gali gėrėtis ilgiau kaip mėnesį“, - neslėpė džiaugsmo Janinos Monkutės Marks galerijos direktorė Dalia Minkevičienė. 

Į Kėdainius Jon Eric Riis paroda atkeliavo tiesiai iš Pietų Korėjos. Joje – kelios dešimtys originalių gobelenų. 

Tituluojami meistriškumo perlais 

Savarankišką menininko kelią Jon Eric Riis pradėjo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje. Itin kruopščiai išausti jo gobelenai skirti ne tik parodoms. Dalis jų atlikti pagal specialius užsakymus ir puošia visuomeninius pastatus, privačius interjerus. 

„Ausdamas aš tyrinėju tapatumą, gyvenimą, žmogaus būtį. Domiuosi ir grožio apraiškomis. Jų atspirties tašku laikau mitus bei tekstilės istorijos nuorodas“, - sako menininkas. 

Jon Eric Riis gobelenai tituluojami meistriškumo perlais. Juose gausu senųjų civilizacijų, antikos mitologijos personažų, tekstilės istorijos interpretacijų. Menininkas domisi gyvenimo filosofija, tad gobelenus puošia senoviniais japonų, kinų, romėnų, Egipto tautų apeiginiais motyvais. Jon Eric Riis audimo technologijos pradmenys siekia Senovės Peru, Egipto karalystės, ankstyvosios krikščionybės ir Aleksandrijos klestėjimo laikus. 

Abi pusės – skirtingos 

Jau daugiau kaip dešimtmetį Jon Eric Riis kuria dvigubo audimo švarko (arba trumpo apsiausto) formos gobelenus, kurių vidinė ir išorinė pusės – skirtingos. Jie tapo tarsi menininko vizitine kortele. 

Šie gobelenai eksponuojami lengvai praskleisti – taip, kad žiūrovas galėtų matyti abi jų puses. Neretai gobelenai komplektuojami: vienas į kitą sumaunami keturi, penkti ar daugiau vienos serijos kūrinių. 

Pastaruoju metu Jon Eric Riis savo gobelenus puošia aukso siūlais, juodųjų ir baltųjų perlų sūkuriuose sukomponuotomis gyvūnais, žmogaus figūros elementais. Šia technika išaustos drabužių detalės (juostos, medalionai), jų ornamentika atskleidžia tų drabužių dėvėtojo religines pažiūras, statusą visuomenėje. 

Plinta ,,greitasis menas“ 

Viduramžiais tokiu principu išausti gobelenai dabindavo erdvias rūmų menes, pokylių sales, karo vadų palapines, bažnyčias. Tokie kūriniai buvo itin vertinami – tiek dėl laiko sąnaudų, tiek dėl audimui vartojamų brangių medžiagų. 

Klasikiniai gobelenai ypač klestėjo baroko epochoje, o 19-ajame amžiuje pradėjo nykti: tada į kultūrą ėmė veržtis vadinamasis greitasis menas. Didžioji dalis dabartinių kūrėjų labiau linkę ne į daug kantrybės reikalaujantį klasikinį, o būtent į „greitąjį meną“. 

Daug kruopštumo reikalaujančia klasikine technika Lietuvoje šiuo metu gobelenus audžia vos keli meistrai – Kristina Čyžiūtė, Vita Gelūnienė, Feliksas Jakubauskas, Agnietė Janušaitė. 

Klestėjo per Renesansą 

Ne mažesnio atgarsio sulaukė Daugiakultūriame centre eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos nario, Kėdainių dailės mokyklos mokytojo Broniaus Rutkausko freskų paroda. Šioje parodoje – 24 Renesanso (nuo 14-ojo iki 16-ojo amžiaus) laikus menančios freskos. 

Kodėl freskose prisimenamas renesansas? ,,Todėl, kad būtent tuomet jos klestėjo“, - atsakė menininkas. Pasak B. Rutkausko, freskas populiarinti jį paskatino atidūs pasižvalgymai po Lietuvos bažnyčias ir reprezentacines sales: ten šie kūriniai negailestingai nyksta. 

,,Nedaug kas ryžtasi save pašvęsti merdinčiai technikai. Tačiau man šis žanras itin brangus ir labai rūpi. Nedidelę freską lengva įkurdinti ir parodų salėse, ir privačiuose namuose, ir erdviuose biuruose. Jos visur puikiai matomos“, - sakė B. Rutkauskas. 

Įkvėpėja – dukra 

B. Rutkausko freskose įamžintos moterys – tiesiog užburiančios. Tačiau akylesni parodos lankytojai kuždėjosi, jog iš daugelio darbų žvelgia ta pati mergina. Kas ši paslaptingoji menininko įkvėpėja? 

B. Rutkauskas buvo atviras: ,,Beveik visiems mano darbams pozavo dukra Eglė. Kelis kartus ją pavadavo draugė“. B. Rutkausko įsitikinimu, menas turi būti gražus. Svarbi ir kūrinio nuotaika. Tačiau visada turi likti bent šiek tiek paslapties – tam, kad kiekvienąsyk žvelgdamas, rastum ką nors naujo. 

Technika – neįprasta ir sudėtinga 

Kėdainietis dailininkas naudoja neįprastą ir labai sudėtingą freskos ant drobės techniką. Tai tikra freska, liejama ant tradicinei freskai naudojamo tinko. Tinkuojama ant sienos ar specialiai paruošto skydelio. Tapoma pigmentais ant šviežio (šlapio) tinko. Išlieta ir išdžiūvusi freska perkeliama ant drobės. Ant sienos ar skydelio išlietos freskos užklijuojama drobė, klijams išdžiūvus, su ta pačia drobe, plonas freskos sluoksnis nuplėšiamas nuo tinko. Prie tos freskos, kuri persikėlė ant drobės, klijuojama pagrindinė drobė, ant kurios freska ir liks. Taip paklijuota freska atsiduria tarp dviejų drobių. Tada pirmoji drobė drėkinama ir nuimama. Freska lieka ant pagrindo drobės. Taip paruošta ji tempiama ant porėmio - freska tampa paveikslu. Vietoj porėmio freską galima klijuoti ant sienos, kaip dekoro elementą. 

Geriausia apžiūrėti rytais 

Šiuo metu B. Rutkauskas ypač pamėgęs rusvus atspalvius. Jie freskoms teikia šiltumo pojūtį. 

„Tačiau viskas keičiasi ir po kokių penkerių metų mano freskos gali būti visiškai kitokios. Planuoju įvairių ieškojimų. Pagyvensim ir pamatysim, kas iš to išeis“, - sakė menininkas. B. Rutkausko teigimu, jo freskas geriausia apžiūrinėti anksti ryte, kai saulės spindulių žaismas atskleidžia detalių žavesį. 

Vilija Mockuvienė 

laikraštis ,,Kėdainių mugė“ 

Knypava.lt