Balandis – medelių sodinimo metas: vos pradingus pašalui, dažnas imame į rankas kastuvą ir einame puošti miesto. Tačiau prieš tai pravartu gerai pagalvoti.

Medžiai ir krūmai turi išskirtinę savybę – auga dešimtmečius. Vadinasi, juos sodinant, reikia pasistengti ir tiek pat laiko pažvelgti į priekį, įvertinti, kaip tas gležnas augaliukas atrodys ateityje. Gali būti, kad ūgtelėjęs medis užstos šviesą, jo šaknys ardys požemines trasas, kilnos šaligatvių plyteles, o puvinio pažeistos šakos ar kamienai net grasins aplinkiniams.

Stresai – gana dažni

Laikas bėga greitai. Tačiau akylesni skaitytojai gal dar prisimena istoriją, prieš keliolika metų vos nesukėlusią itin tragiškų pasekmių: tuopa išpuvusiu kamienu lūžo ir nuvirto prie pat maršrutinio autobuso, kuriuo keliavo žmonės. Prieš kelerius metus panašus stresas buvo patirtas pačiame miesto centre – ties Centrinių paštu. Kiek anksčiau – skverelyje prie Gegučių gatvėje tuomet veikusio prekybos centro ,,Rimi“. Telieka dėkoti likimui, kad žmonės nė per vieną tų istorijų nenukentėjo. Tačiau reiktų kai ko ir pasimokyti.

Pūkai teršia aplinką

Dažniausiai virsta tie medžiai, kurių kamienus ir šakas pažeidžia vadinamasis šerdies puvinys. O šiai negandai labiausiai neatsparios tuopos, liepos ir gluosniai. Vadinasi, miesto želdiniuose jų vertėtų vengti.

Galima ir kita išeitis: pasodintą tuopaitę, gluosniuką ar liepaitę nuolat genėti taip, kad neužaugtų dideliu medžiu. Sumedėjusių augalų specialistai tuopomis pataria nesižavėti dėl dar vienos priežasties: moteriškieji šių medžių žiedynai teršia aplinką. Prisiminkite vasaros pradžioje po gatves skraidančius vadinamuosius tuopų pūkus. Neatsargiai numetus nuorūką, kelissyk dėl to buvo net įsiplieskę nedideli gaisrai.

Yra apie ką pagalvoti

Jau minėta, kad sumaniusiesiems pasodinti medelį privalu pagalvoti apie tai, jog po keliolikos metų jis taps kur kas didesnis: lapija gali užstoti šviesą, grasinti oro linijų laidams, šaknys – ardyti pamatus, įvairias požemines trasas.

Šaltalankius, žilakrūmius, tuopas atsargiai sodinti reikia ir dėl dar vienos priežasties. Šios rūšys plinta gausiomis šaknų atžalomis, kurios į paviršių veržiasi su tokia jėga, kad net iškilnoja asfaltą, šaligatvių plyteles. Juolab, neverta jų sodinti arti gėlynų ar reprezentacinių vejų. O prie pat gatvės ar tako pasodinti medžiai žiemomis trukdo mechanizuotai valyti sniegą.

Kirsti – dar sunkiau

Taigi, kai nutariate pasodinti medelį ar krūmą, visų pirma, gerai apsižvalgykite ir įvertinkite bent šiuos aspektus:

- ar ūgtelėjęs jis neatsirems į kokios nors oro linijos laidus,

- ar neketinate parinkti jam vietą ant kokios nors požeminės trasos,

- ar užaugęs jis neims tamsinti ne tik Jūsų, bet ir kaimynų langų,

- ar žiemą jis netrukdys mechanizuotai valyti sniegą.

Patirsite, kad, įvertinus šias aplinkybes, vietų, kuriose galima sodinti medelį, Jūsų kieme – ne tiek jau daug. Labai dėl to nepergyvenkite. Supraskite, kad medis miestui – maždaug tas pat kaip drabužis žmogui: puošia tik tada, kai juo apsirengiama laiku ir vietoje. Itin gerai pagalvoti reiktų, panorus medelį sodinti viduramžius menančiame senamiestyje. Miestų želdynai – kur kas vėlesnių laikų pramanas, tad, norėdami daryti gera, galite tik pakenkti saugotinam istoriniam autentiškumui. Ir nebandykite savęs apgaudinėti: esą dabar – gerai, o kaip bus vėliau – matysime. Kirsti ūgtelėjusį medį bus dar sunkiau.

Artūras Navickas

laikraštis „Kėdainių mugė”

Knypava.lt