Rudenį įprasta skaičiuoti viščiukus. O girininkai skaičiuoja šiukšlių kilogramus. Mat dažnam lietuviui vis dar atrodo, kad miškas yra sąvartynas ir ten galima versti šiukšles.

Seni įpročiai vis dar gajūs

Anksčiau žmonės į pamiškes veždavo nereikalingą buities techniką, padangas ar kitas atliekas. Kėdainių miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Kazys Vutencas aiškina, kad žmonių elgesys per daug nepakito: jei tik patogu privažiuoti, šiukšlių gausu. Taigi minėta problema išlieka aktuali. Ypač daug šiukšlių prie didžiųjų kelių esančiose poilsio aikštelėse.

Čia žmonės sustoja atsipūsti, o drauge ir apsišvarinti. Kai kurie pasivargina nueiti iki specialiai tam pastatyto konteinerio, tad drebia viską sau po kojomis ir… išvažiuoja. Tuo patys įsitikinome nuvykę į pamiškės poilsio aikštelę kelyje Josvainiai–Cinkiškiai.

Pasivaikščiojus miškais

Minėtoje aikštelėje pastatyti du suoliukai, o žalias šiukšlių konteineris – už 10 žingsnių. Prie suoliukų radome numestas tik kelias užkandžių pakuotes, gaiviųjų gėrimų buteliukų. Nusistebėjome: „Kelininkai neseniai viską sutvarkė ar gyventojai iš tiesų tampa atsakingesni?“ Deja, džiaugsmo burbulas akimirksniu subliuško vos miškan įkėlus koją. Čia šiukšlių įvairovės gausa temdo akis: vienoje pusėje numesta automobilio galinė sėdynė, storo plastiko tepalų kanistras, kitoje – bent šeši metrai laido, paėjėjus toliau – penki ar daugiau maišai atliekų, glėbiai vienkartinių indų, kartoninių kavos puodelių…

Išvada viena – jei šiukšliadėžės nėra bent ištiestos rankos atstumu, šiukšlių 10 žingsnių niekas neneša. K. Vutencas atsidūsta: „Matyt, turi visa karta praeiti, kad pasikeistų ir elgesys.“ O ten, kur konteinerių nėra, pamiškėse esančiose aikštelėse šiukšlinama dar ramesne sąžine. Girininkas K. Vutencas pabrėžia: „Jei nėra konteinerio, vadinasi, ir mesti nereikia.“

Gyventojų nekantrumas verčia susigūžti: argi sunku šiukšles sukrauti į maišelį ir parsivežti namo, išmesti į artimiausią konteinerį, o didesnes nugabenti į sąvartyną. Juk į pamiškę taip pat ne rankomis pastarąsias atneša.

Švaru, kur neprieina

K. Vutencas aiškina, kad švariausia miškuose ten, kur žmogus beveik neįžengia. Apžiūrėjome Pelėdnagių kaimo pamiškes – švaru it specialiai sutvarkyta. Greičiausiai todėl, kad čia lankosi tik daržovių, grūdų laukus turintys ar gyvulius ganantys žmonės.

Baubas vardu asbesto šiferis

2008 m. Lietuvą nustelbė žinia, kad šiferis, kuriuo uždengti mūsų namų ir darboviečių stogai, yra labai pavojingas sveikatai. Tiesa, minėta danga kelia grėsmę, tik jei yra suskeldėjusi ar aptrupėjusi. Mat šiferio lakštams gaminti anuomet naudotas asbestas – kancerogeninė medžiaga, kurios dulkės sukelia vėžį. Sveikintina, kad visi sukruto keisti stogų dangą. Deja, kaip pastebi girininkas K. Vutencas, gyventojai rado ir vietą, kur ja galima atsikratyti – Antano Baranausko laikais buvusį Lietuvos pasididžiavimą – miškus.

Taigi atėję į mišką viliamės pakvėpuosią tyru oru, o iš tiesų gauname pavojingą dozę asbesto dulkių. Būtina įsiminti, kad asbesto šiferio lakštų negalima mesti į komunalinių atliekų konteinerius. Juos būtina vežti į sąvartyną ar aptraukus specialiais maišais, kad dulkės nepatektų į orą, laikyti namų valdoje. Teršiančiųjų aplinką pavojingomis medžiagomis laukia 300–600 litų bauda.

Nuorūka siaubūnė

K. Vutencas pastebi, kad grybautojai ir uogautojai palieka plastikinių butelių: „Būtų šaunu paraginti išsinešti šias „gėrybes“ namo.“ Įdomu, turbūt taip miške išmainoma viena gėrybė į kitą. Girininkas perspėja, kad rugpjūtį, jei šis pasitaiko sausringas, prasidėjus grybavimo ir uogavimo sezonui ypač pavojinga ant miško paklotės ar į krūmynus numesti nuorūką. Maža šiukšlė gali privirti sklidiną puodą košės – sukelti miške gaisrą. Tokio neapgalvoto poelgio nuostoliai didžiuliai.

Visa lamė, kad Kėdainių rajono miškai nėra itin degūs. Pastaruosius dvejus trejus metus gaisrų išvengta. Paskutinis, pridaręs didesnės žalos, kilo 2006-aisiais Pašušvio girininkijoje.

Poilsiaviečių negrožis

„Kėdainių rajono miškuose yra 16 įvairaus dydžio atokvėpio vietų, kuriose žmogus gali prisėsti pailsėti. Kiekvienoje girininkijoje tokių esama po vieną ar dvi“, – pasakoja Stepas Repečka, Kėdainių miškų urėdijos miško želdinimo ir miško apsaugos inžinierius. Didesnėse atokvėpio vietose yra suoliukų, stalas, pavėsinė, laužavietė ir, be abejo, šiukšliadėžių. Mažesnėse – suoliukų, stalas ir pakabinamų šiukšliadėžių – maišų, kuriuos girininkai kartu su šiukšlėmis nurenka. Deja, gyventojai nevertina nei kito žmogaus darbo, nei paties miško. Nors šiukšliadėžių ir yra, bet dauguma poilsiautojų mano, kad jos tik patiems girininkams ir reikalingoms. Mat poilsiautojai teršia ten, kur sėdi.

Siautulingasis jaunimas

S. Repečka pasakoja, kad prieš kelerius metus viena pavėsinė buvo sudeginta specialiai.

„Sakote, galbūt užsidegė nuo nuorūkos? Vargu. Mat vieną kartą radome padegtą pavėsinės stogo kampą. O šis juk neužsidegs nuo nuorūkos. Taigi užgesinome. Kitą sykį atėję pamatėme tik pelenų krūvą. Degino, kol galiausiai sudegino pavėsinę. Palikome tik suolus. Jei degina, matyt, nereikalinga. Čia greičiausiai jaunimas. Neturi, kur energiją išlieti, ar prieš mergaites pasirodyti nori. Trūksta dar žmonėms sąmoningumo“, – nuogąstauja S. Repečka.

Miško specialistas teigia, kad atokvėpio vietose esančios medinės skulptūros irgi ramiai stovėti negali. Mat tuoj atsiranda gyventojų, kuriems pirštus niežti. Šie puola skulptūras niokoti.

„Sykį medinio paukščio galvą radome nulaužtą“, – liūdną patirtį dėsto S. Repečka.

Stebuklingieji Skaistgiriai

Skaistgirių girininkas Rimas Belazaras aiškina, kad pastaruoju metu žmonės aprimo – vis mažiau teršia miškus.

„Labai retai pasitaiko, kad verstų padangas, buities techniką ar kitas atliekas pamiškėse. Net jei patogu privažiuoti. Anksčiau tokių atvejų būdavo daugiau. Bet šiais ir praeitais metais ypač sumažėjo“, – džiugiais rezultatais dalijasi R. Belazaras. Smalsu, kokių priemonių buvo imtasi, kad žmonių elgesys tapo kone pavyzdinis. „Labai dažnai kabiname kortelę, kurioje būna parašyta, jog miškas stebimas vaizdo kameromis“, – atskleidžia Skaistgirių girininkas.

Šio kaimo pamiškėje taip pat yra atokvėpio vieta. Čia pastatyta pavėsinė, suoliukų, stalas, yra laužavietė, šiukšliadėžių. R. Belazaro teigimu, poilsiavietėje būnantys žmonės daug nepriteršia. Dažniausiai atliekas meta į šiukšliadėžę. Miško gėrybes renkantys gyventojai taip pat daug šiukšlių nepalieka.

Visai netoli minėtos atokvėpio vietos yra ežeras. Vyresnieji poilsiautojai dažniau ateina pasėdėti į pavėsinę. O jaunimas automobiliais atvažiuoja pabūti prie ežero. Jie į pavėsinę neina. Deja, šiukšles taip pat meta sau po kojomis. Visa laimė, kad Skaistgirių jaunuoliams, R. Belazaro teigimu, bent jau nekyla rankos niokoti rūpestingai įrengtą miško poilsiavietę.

Akvilė Kupčinskaitė

Knypava.lt