Susitikti su Valerija, besimokančia Kėdainių ,,Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinėje mokykloje šeštoje klasėje ėjau truputį keistai nusiteikusi. Mūsų bendravimą šiek tiek trikdė primirštos mano rusų kalbos žinios, nes Valerija – nekalba lietuviškai. Prieš rugsėjį ji kartu su mama gyventi į Kėdainius atsikraustė iš Kaliningrado srities.

O mūsų pažintis, prasidėjusi su Valerija mokykloje, vėliau persikėlė į jos namus, kuriuose šiandien mergaitė gyvena su mama Natalija bei mamos draugu Linu.

Lietuviškai moka vos keletą žodžių

Bendrauti su Valerija tikrai nebuvo sunku, nors žodžių ir trūko, bet plati mergaitės šypsena buvo įrodymas, jog ji ir be žodžių daug ką supranta, o svarbiausia ji puikiai atsakinėjo į klausimus. Ir dar, mergaitė prisistatė kaip savo draugams, trumpindama savo vardą ir paprašė ją vadinti tiesiog Lera.

Paklausta, ar jai anksčiau teko lankytis Lietuvoje, Valerija pasakoja, kad ji su mama daug kartų čia yra buvusi, čia daug gražiau, nei jos gimtajame Svietlyj mieste, ji supranta, jog ir žmonės čia gyvena geriau, bet jai vis tiek gaila, kad ji persikraustė gyventi į Kėdainius.

,,Ar tau itin svetima lietuvių kalba?“ – klausinėju mergaitę.

Valerija prisipažįsta, kai su mama atvykdavo į Kėdainius, kieme tuoj pat susirado draugių ir pradėjo girdėti lietuvių kalbą. O šiandien ji žinanti vos keletą lietuviškų žodžių: labas, mokykla, mokytoja…

Tuomet kaip Valerija žada mokytis ir kaip bendrauti su mokiniais bei mokytojais?

,,Suprantama, kad sunku, bet šiaip taip pavyksta susikalbėti, daugiausiai ,,susirodome“ gestais. Man sakė, kad klasės draugai rusų kalbos pradėjo mokytis penktoje klasėje antrame pusmetyje ir tai tebuvo viena savaitinė rusų kalbos pamoka. Todėl jie tebesikartoja abėcėlę, o man mokytoja duoda kitas užduotis, jau gavau pirmąjį dešimtuką, o kitų dalykų gerai atliktos užduotys vertinamos ,,pliusais“, – šypsosi mergaitė sakydama, jog ji galėtų būti puiki rusų kalbos mokytoja, tik jai dar reikėtų pramokti lietuviškai.

Lietuvių kalba labai sunki

,,Per pamokas kartais suolo draugės kai ką paaiškina, pati klausau, stengiuosi suprasti. Lietuvių kalba labai sunki, bet dažniausiai aš lieku po pamokų, užduodu klausimus, mokytojai man padeda. Po truputį galiu skaityti lietuviškai, bet bėda ta, kad nežinau, ar gerai skaitau. Galbūt individualiai su mokytoju pasimokysiu, žadėjo mokykla skirti pamoką, galbūt padės pasimokyti pradinių klasių mokytoja“, – atvirai dėstė rusakalbė pašnekovė.

Savame krašte Valerija baigė šešias klases, mokėsi labai gerai, tačiau atvykus į Kėdainius, mokslus pradėjo vėl nuo šeštos klasės. Temos, mokomieji dalykai, kokie buvo ten ir čia – skiriasi. Mergaitė mokykloje pajutusi, kad visi jai labai mieli, draugiški ir geri. Patiko istorija, biologija, nors ten šie dalykai nebuvo jai mėgiami.

,,O kaip tave kitatautę priėmė klasės draugai?“ – klausiu.

,,Turiu tris keturias klasės drauges, kurios nori su manimi draugauti, aš jų dar vardų gerai visų neįsiminiau. Maniau, kad mergaitės neskirs tiek daug dėmesio, bet jos iš karto, net pirmąją dieną, man atėjus į mokyklą, pareiškė norą su manimi sėdėti vienam suole. Gal tik berniukai iš mano lietuvių kalbos mokėjimo pasišaipo. Mokykloje dar noriu lankyti lengvąją atletiką, nes šią sporto šaką esu lankiusi buvusioje mokykloje, taip pat noriu lankyti užsiėmimus baseine“, – vardino ji.

Mokosi vieni iš kitų

,,Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės mokyklos pavaduotoja Rita Lukoševičienė teigia, jog malonu, kai į mokyklą atvyksta vaikai ir iš kitų valstybių.

,,Nes ir mes tuomet mokomės. Išmokstame naujų kompetencijų, kaip dirbti su tokiais vaikais. Pernai mokykloje turėjome atvykusią mokinę iš Ispanijos, ji buvo septintokė, mokėsi visus metus, bet paskui išėjo į Jaunimo mokyklą. Ispanei sunkiai sekėsi, bet mokslo metų pabaigoje ji puikai suprato ir bendravo su mumis lietuviškai. Aš manau, kad vaikai labai greitai išmoksta bendrauti, išmoksta kalbos, rankom susikalba, svarbiausia, kad būtų labai didelis noras bendrauti, o Leros noras matosi yra, mokinė gera, todėl jai bus daug lengviau“, – apie mokyklos naujokę teigiamai atsiliepė R. Lukoševičienė.

Valerijos auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Irena Adomavičiūtė rusakalbės mokinės atėjimą vertina tarsi iššūkį, nes klasėje nėra buvę mokinės iš kitos valstybės.

,,Pirmiausiai, tai dėl kalbos. Iš tikrųjų, pradžioje Valerija jautėsi nedrąsiai, bet kiti mokiniai draugiškai ją priėmė, ypač mergaitės, jai pagalba buvo suteikta nuo pirmos dienos. Dažnai būna, kai mergaitės nori ką nors pasakyti, bet nemoka, prašo manęs ar kito mokytojo, kad išverstų, taip po truputį ir bendraujame. Pradžioje tarsi žvalgytuvės, Lera bando klausyti, žiūrėti kaip kas. Kadangi klasė labai didelė, negaliu visko, ką aiškinu per pamoką, versti į rusų kalbą išverčiu tik nuotrupas arba trumpinius. Bet smagu, kad Lera skaito neblogai, bet tik tiek, ką perskaito, padaro klaidų, svarbu, kad drąsiai, nors jai dar drovu, svarbu, kad nesišaipytų, nors pati mato, kad kai kurie vaikai ir prasčiau už ją paskaito“, – kalbėjo klasės auklėtoja.

Klasė priėmė kaip iššūkį

Auklėtoja pasakojo, kad kartą per savaitę yra planuojama jai atskira lietuvių kalbos pamokėlė. Kitų dalykų mokytojai irgi tolerantiškai ir geranoriškai žiūri į ją. Ir kitų dalykų mokytojai pateikia dėstomo dalyko santrauką, nereikia norėti, kad ji iš karto viską suprastų, svarbu, kad ji pati orientuotųsi ir išdrįstų pati lietuviškai paklausti. Matosi, jog ji gabi ir imli. ,,Mokiniams atsirado didesnis ūpas mokytis rusų kalbos“, – apibendrino I. Adomavičiūtė.

Šiltai apie naująją klasės draugę užsienietę atsiliepė jos klasės draugės, o paklaustus, kuo ji skiriasi nuo kitų klasės draugų Marta sakė, jog Lera jai pasirodė labai linksma, bendrauti tenka gestais, bet viena kitą supranta, Vytautei ji labai draugiška, Urtei – labai įdomi, Emilijai – miela, su visais besistengianti kalbėti, žaisti, bendrauti.

Į Kėdainius atviliojo meilė

Apsilankius dabartiniuose Valerijos namuose, kur mergaitė gyvena kartu su mama Natalija jos draugo Lino bute, pasijutau kaip seniai lauktas svečias – ant stalo garavo ką tik iškeptas obuolių pyragas. Buto šeimininkas Linas, nenorėjęs pasisakyti savo pavardės kalbėjo gana vyriškai – trumpai drūtai ir be emocijų.

Linas pasakojo, jog jis yra tikras kėdainietis, kadaise mokėsi tuometinėje ,,Aušros“ vidurinėje mokykloje. Jam per gyvenimą teko išbandyti įvairiausių amatų. Turėjo šeimą, prieš daugelį metų išsiskyrė, iš pirmos santuokos turi aštuoniolikos metų sūnų. Su Natalija susipažino prieš maždaug šešerius metus, jų pažintis buvo internetinė. Pasirodo, jog tuose pačiuose socialiniuose tinklapiuose pažinčių ieškojo abu.

Radusi jo anketą Natalija neatrašė, bet apie šį vyrą pagalvojo, kol galiausiai pats Linas parašė jai. Pirmasis jų susitikimas buvo atsitiktinis. Tuo metu vyriškis dirbo Vilniuje, o Natalija kaip tyčia jo paklaususi, kaip iš Vilniaus patekti į Kauną, nes Kaune gyvena jos teta.

,,Taip jau išėjo, jog į Vilnių Natalija turėjo atvažiuoti penktadienį, o aš penktadieniais grįždavau į Kėdainius, todėl pasiūliau ją pavežėti iki Kauno, nes man iki namų buvo pakeliui. Po to karto susitikdavo vis dažniau. Visus tuos metus važinėjo vienas pas kitą. Valerija į Kėdainius, o Linas – į netoli Kaliningrade esantį miestą Svietlyj, kurio dydis panašus į Kėdainius, kol galiausiai teko rinktis kur gyventi.

Apsisprendimas nebuvo labai sunkus, mat Natalija pati turinti lietuviškų šaknų, jos pavardė lietuviška, jos mama lietuvė, o tėtis – rusas. Jos močiutė ir prosenelė gyvena Lietuvoje. Lietuva šiai moteriai jau seniai buvo žinoma, žavėjosi ja ir šį kraštą pažinojo.

,,Sunkiausia buvo tvarkytis dokumentus ir leidimą pastoviam gyvenimui Lietuvoje, nors stebėtina, visi dokumentai buvo sutvarkyti netikėtai greitai, todėl rugpjūčio viduryje mes jau apsigyvenome Kėdainiuose“, – pasakojo Natalija.

Išvykus Natalijai, jos buvusiame mieste liko gyventi mama ir Natalijos jaunesnė sesuo. Lietuvių kalbą moteris sakė šiek tiek žinanti, nors šeimoje buvo kalbama rusiškai.

Artimiausi planai – mokytis lietuvių kalbos

Natalija supranta, kad reikėtų kalbėti lietuviškai, tačiau grįžus dukrai iš mokyklos ir jos lietuviškai paklausus, kaip jai sekėsi, dukra atsakanti tik vienu žodžiu: ,,Gerai“.

Tuo lietuvių kalbos žinios ir baigiasi, o grįžęs po darbo į namus mamos draugas Linas juokiasi, jog neturintis daug kantrybės Leros mokyti lietuvių kalbos. Nors Natalija sako, jog ji daug ką suprantanti lietuviškai, tik pasakyti lietuviškai nedrįstanti.

Paklausta, kaip žmonės reaguoja išgirdus ją kalbant rusiškai parduotuvėje, gatvėje, kieme, moteris prisipažįsta, jog nežinanti kaip bus toliau, bet kol kas dėl kalbos barjero ji neturėjusi jokių problemų. Nuėjusi pas gydytoją, ir gydytojai su ja kalbasi rusiškai, parduotuvėje taip pat, atsako rusiškai.

,,Nežinau kaip bus su darbu, čia tokių darbų nėra, kokį man teko ten dirbti. Fabrike dirbau brilijantų šlifuotoja. Žinau, kad galiu darbo ieškotis per Darbo biržą, tačiau artimiausias planas – mokytis lietuvių kalbos“, – dėstė Natalija.

,,Ar atsivežėt kokių nors tradicijų iš savo krašto“, – pasidomiu. ,,Vienas iš įdomesnių patiekalų, kas čia neįprasta – tai šalta sriuba ,,Akroška“, gaminama iš giros, šviežių agurkų, dešros ir virtų bulvių. Šviežios žuvies, mat mūsų miestas apjuostas jūros, galima buvo gauti be problemų, o čia žuvį gaudo pats Linas“, – dėstė Natalija.

Tačiau dar kas įdomu, moteris nuoširdžiai negailėjo pagyrų mūsų gražiam kraštui: ,,Tik pravažiavus Lietuvos sieną, pajunti, kad net kelias kitoks, net medžiai kitaip auga, net oras kitas. Aš nuo vaikystės įpratau Lietuvoje matyti tvarką ir švarą. Aš čia negimiau, bet man kažkodėl čia viskas labai artima. Tik lietuviai, labiau uždaresni, ne taip greitai atsiveriantys“.

Iš savojo miesto jos atsivežė tik keletą savo asmeninių daiktų, nuotraukų. Valerija ant kaklo nešioja vieną puselę pakabuko, o tokią pat antrąją nešioja jos draugė, likusi jos Svietlyj mieste. Valerijos džiaugsmas gyvas ,,suvenyras“ – mopsų veislės kalytė Danaja, kuri kol kas supranta tik rusiškas komandas.

Asta Raicevičienė

Knypava.lt