Net dažnas miestietis laiko garbės reikalu ne ieškoti bulvių parduotuvėse, o jų užsiauginti – jei ne ūkyje, tai tėvų sodyboje, kolektyviniame sode. Arba bent tokių nusipirkti.
Dabar pasiimi pintinėlę, nužingsniuoji į rūsį ir parsineši tiek, kiek reikia. Ir patogu, ir skanu, ir sveika!
Gausu vertingų medžiagų
Bulvės turi daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų – vitaminų C, B, E, PP. O būtent vitaminai teikia gyvybingumo, tausoja nervus, šalina nemigą, dirglumą. Be to, bulvėse apstu mūsų organizmui reikalingų kalio, kalcio, fosforo druskų.
Geriau – su lupenomis
Sveiko gyvenimo propaguotojai prieš virimą bulves pataria ne skusti, o tik kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu – tada geriau išlieka jų vertingosios savybės. Be to, patartina puode iš pradžių užvirinti vandenį ir tik tada į jį sudėti nuplautas bulves. Virti bulves geriau be druskos. Galima įmesti žalumynų – kaip į sriubą. Tam tinka ir švarios salierų, morkų lupenos. Gautuoju viralu naudinga nusiprausti veidą, nusiplauti rankas, pamirkyti jame kojas – atsigaus, suminkštės, pašvelnės oda.
Dar keli patarimai
Į vandenį, kuriame verda neskustos bulves, įpilkite truputį pieno – bus baltesnės. Galite įpilti ir šiek tiek aliejaus – vanduo, kuriame verda bulvės, ,,nelips“ iš puodo. Bulves skuskite nerūdijančio plieno skutuku, grūskite tik mediniu grūstuvu – išliks daugiau vitaminų. Keptose bulvėse vitaminų, deja, beveik nelieka.
„Pusmarškonei“ reikia mirkalo
Tikri žemaičiai seniau bulves išvirdavo su lupenomis, tada nusunkdavo, sugrūsdavo, šiek tiek atskiesdavo vandeniu, išplakdavo ir perkošdavo per sietą. Lupenos likdavo ant sieto, o į perkoštą baltą tyrę būdavo įdedama miltų (dažniausiai – stambiai maltų ruginių) ir dar paverdama ant nedidelės ugnies. Galiausiai – viskas plakama menturiu, kol sutirštėja. Rezultatas – vadinamoji ,,pusmarškonė“ košė.
,,Pusmarškonė“ būdavo valgoma su specialiu „mirkalu“. Tai – tarsi šių laikų padažas. Mirkalą žemaičiai gamindavosi taip: paspirgindavo rūkytų lašinukų su svogūnais, nusemdavo taukus, ant spirgiukų užberdavo miltų, vėl pakepindavo. Tada tą kepinį atskiesdavo pienu, užvirdavo puode, suversdavo į molinį dubenį (ilgiau neatvės) ir, galiausiai, apipildavo anksčiau nusemtais taukais.
Gydymuisi – sunka
Daugiausiai gydomųjų savybių turi žalių bulvių sunka. Ji gydo virškinimo traktą, gleivinę, padeda sklerozės profilaktikai, žmonėms, kurių oda – su pigmentinėmis dėmėmis. Bulvių sunką nėra malonu gerti. Tačiau ko žmogus nepadarai dėl sveikatos? Bulvių sunka geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną. Kiekvienąsyk jos reikia išsisunkti šviežios – laikyti netinka.
Tarkuoti reikia neskustas bulves, krakmolą būtina nusėsdinti.
Kai kurie liaudies medicinos žinovai pataria, kad tuo metu, kai vartojame bulvių sunką, reikia maitintis tik vegetariškai: nevalgyti nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų, nei kiaušinių – tik augalinį maistą. Net aprašytoji „pusmarškonė“ košė tuomet turėtų būti valgoma ne su įprastu mirkalo, o tik su aliejumi.
Parengė Antanas Mockus
laikraštis „Kėdainių mugė”
Knypava.lt