Prieš porą metų internete klaidžiojo komentatorius „LL“. Iššifravus – Lietuvos lenkas. Gal ir ne visai Lietuvos. Gal ir ne visai lenkas. Nesidomėta, ar jo pavardė – „Gaidel“, ar „Parszel“. Klaidžiojo tas LL ir žarstė įspūdingus išminties perlus. „Lietuvis, kuris prieš lenkus, yra lietuviškai kalbantis rusas“.

Į klausimą, kas gi yra lietuvis, kuris yra prieš rusus, LL neatsakė. Matyt, neužteko vaizduotės. Nors ta pati logika diktuotų atsakymą, kad tai turėtų būti lietuviškai kalbantis lenkas. O rusas, kuris – prieš lietuvius, tikriausiai, tėra rusiškai kalbantis lenkas? Arba koks nors vokietis?

Dilemų būta ir anksčiau

1918–20 metais, atgimstant Lietuvos valstybei, kai interneto dar nebuvo, po Lietuvą klaidžiojo kitas „LL“. Klaidžiojo ir dalijosi panašia išmintimi, kuri lenkų ir laužyta lietuvių kalba surašyta manifeste „Kodėl Lietuva su Lenkija turi susivienyti?“. Tiesa, tada gąsdinta ne rusais, o vokiečiais, kuriems esą tarnavo Lietuvos Taryba ir asmeniškai jos pirmininkas Antanas Smetona.

Dvišalių schemų nestigo ir vėliau, ypač sprendžiant Klaipėdos krašto rebusą. Iš vieno pusės buvo gąsdinama lenkiškais katalikais, kurie ateisiantys į puritonišką Mažąją Lietuvą ir pristatysiantys joje savų koplytėlių. Iš kitos pusės virkauta dėl vokiškų protestantų, kurie atnešiantys į Didžiąją Lietuvą madą tas koplytėles griauti. Lietuviai kaip savarankiška etninė kategorija tose schemose neegzistavo: arba tu – lenkas, arba – vokietis.

Neįtiko nė vieniems

1926 metais lietuvių karininkų grupė, užkardydama komunistų rengtą perversmą ir agresyvius Lenkijos karinės diktatūros planus iš užgrobto Vilniaus veržtis į laisvą Lietuvos Respubliką, surengė sukilimą prieš kairiųjų ir tautinių mažumų valdžios koaliciją. Ta koalicija jau buvo parodžiusi savo neįgalumą grumtis su komunistais (dalis su jais net flirtavo) ir lenkų šovinistais, o Klaipėdos krašte – su vokiečių revanšistais. Daugelis sukilimo vadų buvo pasižymėję Nepriklausomybės kovose tiek su bolševikais, tiek su lenkų imperialistais, tiek su „baltaisiais“ rusų imperialistais – bermontininkais.

Pulkininkas Vladas Skorupskis, pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, majoras Povilas Plechavičius neskirstė Lietuvos okupantų į „egzistencinius priešus“ ir „strateginius partnerius“. Jie kovojo už Lietuvą, kurioje lietuvių tauta būtų teisėta krašto ir valstybės šeimininkė. Po sukilimo įsitvirtinusi A. Smetonos ir jo vedamų tautininkų valdžia liko tam principui ištikima.

Tautininkų vadovaujama Lietuva buvo viena pirmųjų šalių Europoje, pradėjusių teisinius procesus prieš nacizmą. Sugriežtintos ir priemonės prieš bolševikus. Žinoma, nė vienai tų stovyklų tautininkai negalėjo būti priimtini. Juk nacistai skelbė vienos tautos viršenybę prieš kitas, kiti apskritai nelaikė tautos esmine vertybe, ją keitė savaip perkonstruota liaudimi.

Vėl pasirodė išminčių

1940 m. prezidentas A. Smetona kvietė Vyriausybę priešintis sovietų agresijai. Deja, opozicinių partijų atstovams – tiek iš kairės, tiek iš dešinės – sovietai atrodė „strateginiais partneriais“, kurie „išlaisvinsią“ šalį nuo „baisiojo“ tautininkų režimo. Pasekmes žinome.

1989–91 metais Lietuvai darsyk stojus į kovą už teisę gyventi, vėl pasirodė išminčių, brukančių dvišales schemas. Nepriklausomybės šaukliai apkaltinti tarnavimu JAV ir Vakarų Europos žvalgyboms. Sąjūdžio pirmininkas apšauktas žydu. Pasigirdo net tikrų ar suvaidintų būgštavimų, jog išvedus iš Lietuvos sovietų kariuomenę, į ją įsiveršianti Lenkija…

Ergo – laikykimės įsikibę Maskvos, antraip ateis kas nors kitas. Amerikiečiai. Lenkai. Žydai.

Tą patį – dar kartą

Amžių sandūroje, svarstant jungimąsi į Europos Sąjungą, tą pačią išmintį išgirdome dar kartą. Pasikeitė tik pusės – suskambo motyvas: kuo toliau nuo Maskvos – tegu net į Afriką.

Pradėta nuo Europos. Nepaisant, jog Europos Europoje – vis mažiau, kad demografiškai ir kultūriškai joje gausėja Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, o metropolinės Europos šalys gurkšnoja bruderšaftą su ta pačia Rusija, spjaudamos į visas utopines europinės vienybės deklaracijas. Dvišališkumo netrūksta ir šiandien. Paleckiams, radavičiams ir panašiems marginalams galima būtų neskirti dėmesio, jei už jų nestovėtų tos pačios agresyvios užsienio jėgos, kurių planuose lietuviškai Lietuvai vietos nėra.

Savotiška medžioklė su varovais: gąsdinant viena agresyvia jėga, stumiama į glėbį kitai. Nesvarbu, nuo kurios – kuriai.

Pasaulis – gerokai sudėtingesnis

Tikrasis pasaulis gerokai sudėtingesnis už bet kokius dualistinius vaizdinius. Didžiosios valstybės jau seniai suprato, jog amžinų draugų ar priešų tarptautinėje politikoje vargiai rasi. Tai puikiai suprato sovietų Rusija, vieną dieną pasirašydama sutartį su Adolfu Hitleriu, kitą – su Vinstonu Čerčiliu.

Suprato tai ir Lenkija, kurios Armija krajova flirtavo tiek su naciais, tiek su sovietais. O pas mus tai lig šiol suprantama sunkiai. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar atsiras vietos Lietuvai Lietuvoje. Nuo lietuvių. Nuo Lietuvos piliečių. Nuo tų, kuriuos bendrąja prasme galima pavadinti Lietuvos žmonėmis. Ne Rusijos. Ne Lenkijos. Ne kokio nors „Ketvirtojo Reicho“. Grąžinkime Lietuvon Lietuvą.

___

Marius Kundrotas – 32 metų istorikas, politologas, politikos ir visuomenės veikėjas. M.Kundrotas 1978 metais gimė Vilniuje, tačiau nuo trejų metų augo ir brendo Kėdainiuose. 1997 metais M.Kundrotas baigė tuometę „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, 2002 metais – Vilniaus universiteto bakalaurines istorijos studijas, 2005 metais – politikos mokslų magistrantūrą, dabar – politikos mokslų doktorantas. 2009 metais išleido monografiją „Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje“.

1997 metais M.Kundrotas įstojo į partiją „Jaunoji Lietuva“, 2002 metais – į Lietuvių tautininkų sąjungą. Nuo 1998 iki 2001 metų vadovavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai „Jaunalietuviai“, nuo 2001 iki 2008 metų – Lietuvių tautinio jaunimo lygai (šiandien – Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga), nuo 2008 iki 2010 metų – Lietuvių tautiniam centrui.

2011 metų vasarį M.Kundrotas su bendražygiais įkūrė Lietuvių tautininkų sąjūdžio iniciatyvinę grupę, rudenį išrinktas jos pirmininku. M. Kundrotas dalyvavo tautinių jėgų jungimosi procese, vienas iš jo iniciatorių, 2011 metų gruodį, atsikūrus Tautininkų sąjungai, išrinktas jos tarybos nariu.

Aktyvus spaudoje, radijuje ir televizijoje. 2011 metais debiutavo koncerte „LTJS dekada“. Laisvalaikiu kuria eiles ir dainas. Vedęs, su žmona Egle augina sūnų Daumantą.

Knypava.lt