Genovaitė Gustytė teatre ir su teatru jau 40 metų. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžio lėlių teatras, vaikų ir jaunimo teatro studija Kėdainiuose, o jau visai netrukus – ir teatro studija suaugusiems.

,,Buities pilna kasdienybė, o teatre norisi kažko, kas pakylėtų aukščiau, verstų susimąstyti, atsakyti sau, prisiminti,” – sako moteris ir kviečia visus norinčius įsilieti į jos buriamo suaugusiųjų dramos kolektyvo veiklą.

– Kaip kilo mintis suburti teatro trupę? – paklausėme G. Gustytės.

– Teatro tradicija Kėdainiuose visada buvo stipri. Tuo užsiėmė amžinybėn išėję Juozas Paukštelis, Vytoldas Burneika, kurį laiką spektaklius statė ir Feliksas Paulauskas. 2005 metais pradėjau teatrinę veiklą su vaikais ir nuo to laiko dažnai sulaukiu klausimo, kada įkursiu suaugusių studiją. Juolab, kad poreikis teatrui Kėdainiuose tikrai yra – kasmet kovo mėnesį jau dešimt metų įrengiamą teatro festivalį „Melpomanės dovanos“ susirenka pilna salė žiūrovų. Dabar dar ir laikas simboliškas – gražu pradėti teatrą nuo tarptautinės teatro dienos – kovo 27-osios.

– Koks, Jūsų manymu, šių dienų teatras?

– Besikeičiantis. Bet jis visada toks. Tai nesustojantis procesas. Šiuo metui metaforinis teatras lyg ir užleidžia pozicijas kitokiam, komerciškesniam teatrui. Tai nėra blogai. Teatras yra labiau matomas žmonėms su savom formom, išraiškom. Kitoks. Paskutinis mano matytas vieno komercinio teatro monospektaklis – įrodymas, kad komercinis teatras nėra blogas. Įdomu, į ką teatras transformuosis perspektyvoje – kokią formą, lygį įgaus.

– Kuo teatras svarbus žmogui?

– Mažai būname vieni. Meditacija žinoma jau daugiau nei 2000- 3000 metų ne šiaip sau. Kasdien bendraudami su daugybe žmonių, mes jau ir nebežinome, kiek jie mus įtakoja, kokį poveikį mes jiems darome, nepagalvojame apie tai, ar daug savęs prarandame. Reikia laiko ,,susistyguoti” save. Tai puikiai žmogus gali padaryti teatre. Vaidinimas turėtų paliesti emociškai. Padėti rasti atsakymą jei apie kažką daug galvoji, bet negali suformuluoti savo minčių, o štai išgirdęs frazę iš aktoriaus lūpų suvoki, kad ji tikrai apie tai, apie ką galvoji, apie tave patį. Geras spektaklis nepaleidžia taip greitai – mąstai apie matytą reginį, galvoji. Tai penas, ne tik dvasiai, bet ir protui. O vaidinančiam žmogui jis yra saviraiškos forma, bendravimas apie jam svarbų dalyką su žiūrovais. Tai teikia malonumą.

– Kokios temos Jums svarbios?

– Tuo, kas svarbu pačiam, į ką giliniesi, norisi dalintis ir su kitais. Pastaruoju metu mane vis domina patriotiškumo idėjos. Kai tiek žmonių išvyksta, labai svarbu, pasirūpinti tais, kurie lieka. Labai skambūs žodžiai, bet jie labai paprastai įgyvendinami kiekvieno iš mūsų aplinkoje. Pavyzdžiui, vaikų teatro studijoje mokomės lietuviškų dainų – sėjamą lietuvybės grūdą vaikai mielai pjauna, jie įvertina lietuvybę. Domina J. Grušo, J. Marcinkevičiaus, J. Glinskio pjesės.

Kai manęs paklausdavo, ką statysiu, atsakydavau, kad 10 Dievo įsakymų. Tai neišsenkanti tema, galinti turėti daugybę pavidalų, kuriai net neįmanoma išsekti, kol gyvuoja žmonės. Tai yra pamatas, mūsų visų gyvavimo kartu sąlyga. Svarbu tik parodyti tai priimtinai šių dienų visuomenei. Amžinosios vertybės – man tai svarbiausia. Teatro kalba noriu kalbėti apie tai, dalinintis su kitais.

– Ar nebus sudėtinga aktoriams įgyvendinti tokias sudėtingas ir rimtas temas?

– Vaidindamas spektaklyje aktorius atiduoda visą savo energiją. Atlikti išpažintį prieš 350 žmonių, tiek talpinama Kėdainių kultūros centro salėje, beprotiškai sunku. Iš pradžių turi priprasti prie vaidmens, įsigyventi į jį, kad vaidintum nuoširdžiai, o kai pasirodai žiūrovams, turi suprasti, kad gali ir negauti atiduotos energijos atgal. Vaidinti varstant ir nebūtinai maloniems žvilgsniams, reikia turėti drąsos, stiprybės ir gebėjimo susikoncentruoti.

– Ar turite konkrečių planų būsimai suaugusiųjų teatro studijai?

– Reikia susipažinti su susirinkusiais ir tada nuspręsime, ką veiksime. Jei savo nuožiūra parinkčiau būsimus spektaklius, nebūtų susikalbėjimo. Šita studija nesieksiu nieko nustebinti, priblokšti, užsibrėžti datų, kada vyks koks pasirodymas. Noriu tiesiog dirbti dėl gebančių vaidinti žmonių, kad jiems būtų gera, kad jie džiaugtųsi, kad gali išeiti į sceną, gali vaidinti, gali būti kitokiais. Aišku, dominančių temų turiu, tik vėlgi, kūryba, toks procesas – greitai besikeičiantis ir daugybės dalykų sąlygojamas.

– Ar tikitės sulaukti daug žmonių, norinčių vaidinti kuriamoje teatro studijoje?

– Didelio antplūdžio nesitikiu. Kad ateis – esu įsitikinusi, daugelis klausia, kada kursiu suaugusiųjų grupę. Jei ateis bent dešimt kėdainiečių, kuriuos domins tokia veikla – labai gerai. Labai laukiu norinčių vaidinti, išdrįstančių išeiti į sceną.

Lina Fiodorova

Knypava.lt