„Kokia yra institucija, kurioje saugomi archyvai? Kas ir kaip ten saugoma? Nuo kada?“ Į tokius ir panašius klausimus padedamos Kauno apskrities archyvo specialistų bandė atsakyti „Bernardinai.lt“ bendradarbės Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė ir Simona Siderevičiūtė.

Lina Staponaitė: „Kauno apskrities archyvo istorija ― kova dėl mylimosios“

„Istorija“ ir „archyvas“ ― du žodžiai, kurie daugumai siejasi su tamsiomis patalpomis, pelėsių kvapu ir rutina. Tokią nuobodybę įveikti pasiryžta tikriausiai tik drąsuoliai fanatikai, rašantys dar nuobodesnius mokslo darbus, arba pragmatikai, siekiantys susigrąžinti protėvių žemes ir garbę… Tačiau realybė visiškai kitokia!

Iš tiesų tam, kad seni istoriniai dokumentai būtų tinkamai prižiūrimi, reikia ypatingų sąlygų, pavyzdžiui, prieblandos, nes ryški šviesa popierių blukina, arba žmogui gal ne pačios maloniausios, bet dokumentams tinkamos oro temperatūros, drėgmės kiekio ir taip toliau. Tačiau nustebtume sužinoję, kokias intriguojančias istorijas pasakoja archyvai ir jų slėpiniai. Jos visai ne nuobodžios, o įtraukiančios tarsi geriausios knygos ar filmai. Kauno apskrities archyvo istorija ― tarsi nuotykių romanas, kupinas mistikos, netikėtumų, iššūkių ir netgi meilės.

Kauno apskrities (anksčiau – Lietuvos centriniame valstybės) archyve bylas galima skaičiuoti jau nebe vienetais (jų yra beveik pusantro milijono), o tonomis ― čia šiandien yra įrengtos septynios saugyklos keturiuose aukštuose, turinčios po penkiasdešimt ant ratukų tarsi traukiniai važinėjančių stelažų. Juose ir telpa jau beveik keturi šimtai tonų dokumentų, kurių vis daugėja. Skaičiai dideli, bet dėmesio reikia kiekvienai detalei ― pati ploniausia byla, smulkiausias dokumento lapelis. Archyvas ― tarsi iškalbinga, intelektuali, žavi, bet labai trapi dama. Nuo pat savo gyvavimo Kaune pradžios ji aikštingai reikalavo dėmesio, o saujelė įsimylėjusių riterių nepavargdami ja rūpinosi.

Paprastai archyvo įkūrimo data laikoma 1921 metų spalio 19 diena, kai švietimo ministras Kazys Bizauskas pasirašė įsakymą dėl Centrinio valstybės archyvo steigimo. Visgi tai buvo tik tarpinė stotelė: viskas prasidėjo maždaug 1918 metais, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grupelė entuziastų visuomenininkų prabilo, kaip svarbu surinkti ir išsaugoti valstybės istoriją atspindinčius dokumentus, „praeities liekanas“. Valstybės Taryba tuo metu buvo įsteigusi Archyvų komisiją, o archyvus ir aktus tvarkyti paskyrusi J. Basanavičių ir A. Petrulį. Jie parengė tuometinės Lietuvos archyvų padėties apžvalgą.

Drąsiausiai savo „damos“ garbę ginti visgi stojo ne valstybės paskirti tarnautojai, o susirūpinę piliečiai, pirmiausia ― E. Volteris ir Konstantinas Jablonskis, tapę tuomet Centrinio valstybės archyvo direktoriais (ir dažnai dirbę be atlygio). Po Pirmojo pasaulinio karo, pasitraukus rusams, archyviniai dokumentai liko be šeimininko, ir juos „uoliai“ naikino okupacinė vokiečių valdžia bei vietos gyventojai. Jais buvo kūrenamos krosnys, parduotuvėse įvyniojamos prekės ― kas žino, galbūt perkant gabalėlį lašinių buvo galima (tiesiogine to žodžio prasme) įsigyti ir kokių nors mokslų pažymėjimą ar informacijos apie svarbios įstaigos veiklą. Tik E. Volterio, K. Jablonskio ir kelių kitų entuziastų nesibaigiančiais prašymais vyriausybei buvo pasiekta, kad dokumentai pamažu būtų sugrąžinami iš vietos gyventojų, o vėliau ir iš Rusijos, kitų užsienio šalių.

Dokumentų susigrąžinimas buvo ne vienintelė užduotis, kurią gerbėjams skyrė aikštingoji dama. Sunkiausia tikriausiai buvo rasti jiems tinkamą vietą ir… atspėti damos vardą. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo svarbūs istoriniai dokumentai, tarp kurių galima rasti netgi XIX–XX amžiais veikusių Kauno gubernijos įstaigų fondus, keliavo iš pastato į pastatą. 1918–1921 metais dokumentai svečiavosi Kauno miesto muziejuje, kunigų seminarijoje, netgi K. Jablonskio bute bei buvusios Kauno gubernijos valdybos patalpose. Mistiška tai, kad tiksliai nežinoma, kuriame valdybos pastate buvo saugomi fondai ― minimas namas Nr. 17 Didžiojoje totorių gatvėje, taip pat Nr. 15, galiausiai ― netgi netoli stovėjęs svirnas. Po oficialaus Centrinio valstybės archyvo įkūrimo dokumentai keliavo į VII fortą, Pažaislio vienuolyną, miesto Rotušę, mečetę Totorių gatvėje, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos patalpas Nemuno gatvėje. Absurdiška, tačiau karžygiams archyvarams yra tekę rūpintis ne tik potvyniais, galinčiais apsemti pastatus ir sunaikinti dokumentus (taip nutiko Rotušėje), bet ir patalpų, netgi lentynų, kuriose laikomi dokumentai, nuoma. 1920 metais N. Lapinas už patalpų ir lentynų nuomą reikalavo 3000 rublių. Šiandien archyvas įkurtas specialiai saugojimui pritaikytose patalpose, Maironio gatvėje.

Būtent čia stumdydamas sunkius stelažus, primenančius traukinių vagonus, kuriais į Lietuvą buvo grąžinami dokumentai, dabartinis archyvo direktorius juokavo, jog įsikūrimas čia ― dar vienas sutapimas, prie kurio teigiamų rezultatų prisidėjo gana nepalankios aplinkybės: konfliktai su lupikautojais kitų patalpų nuomotojais ir vis augęs susigrąžintų dokumentų skaičius. Pasak direktoriaus, paprastai ir archyvo vieta, ir pavadinimas, ir pati istorija priklausė nuo tų, kas jais rūpinosi ar kas tuo metu buvo valdžioje.

Kintant politinei padėčiai, palaipsniui centrinio valstybės archyvo funkcijas perėmė Lietuvos centrinis valstybės archyvas Vilniuje. 1940 metais Kaune likęs archyvas pervadintas Lietuvos TSR centriniu valstybiniu archyvu, vėliau (1957–1963) Kauno miesto valstybiniu archyvu, po to (1964–1974) ― Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo (Kauno) filialu. 1978 metais archyvas susigrąžino Lietuvos centrinio valstybinio archyvo titulą, paskui tapo Kauno apygardos archyvu. Ir tik 1997 metais archyvas gavo dabartinį pavadinimą, kuris susiaurino geografinę sferą, tačiau ne čia saugomų dokumentų svarbą.

Sunkius stelažus stumdančios darbuotojų rankos ir tvirtos, ir švelnios ― visą gyvavimo istoriją juose saugomų archyvų fondams reikėjo dėmesio ir atidos. Paklausti, kas suteikia jėgų nuolat kautis dėl šios archyvų („damos“), kas skatina nepavargstant rašyti jų istorijos giją, šie žmonės tikriausiai nė neabejodami atsakytų, kad tai ― meilė ir jų veiklos svarbos suvokimas. To skatinami archyvarai veikė ir 1918 metais, ir šiandien.

Loreta Varaniūtė: „Ką veikia archyvas?“

 Atrodytų, kad archyvo funkcija yra viena ir aiški: saugoti informaciją. Tačiau tai apgaulingai paprastas požiūris. Archyvarams kyla klausimų, kokius dokumentus, kaip ir kiek laiko saugoti, kaip užtikrinti jų prieinamumą. Taigi Kauno apskrities archyvas, be dokumentų saugojimo, atlieka ir daugiau funkcijų.

Šio archyvo darbuotojai tiria, restauruoja bylas, informuoja apie jas. Pastarajam tikslui pasiekti archyve kelis kartus per metus rengiamos parodos, institucija leidžia ir platina neperiodinius leidinius. Be to, vyksta intensyvus duomenų skaitmeninimas. Labai svarbus darbas atliekamas tvarkant turimos medžiagos apskaitą, rengiant teisinius projektus, kaupiant informaciją apie Lietuvai reikšmingą dokumentinį paveldą užsienio šalyse, nagrinėjant asmenų prašymus, skundus ir pranešimus.

Kauno apskrities archyvą sudaro penki skyriai, kurių kiekvienas atlieka ne vien bendrąsias, bet ir diferencijuotas funkcijas. Aplankyto Dokumentų valdymo priežiūros skyriaus vedėja Zosė Sabeckienė pasakojo, kad padalinio tikslas yra stebėti, kaip vykdomi teisės aktais nustatyti reikalavimai tam tikrų įstaigų dokumentams. Poskyriui šiuo metu reikia tvarkyti net 86 įstaigų dokumentus. Per metus, kaip teigė Z. Sabeckienė, iš vienos įstaigos į archyvą patenka apie 200 dokumentų.

Įdomu tai, kad šio archyvo padalinio darbuotojoms tenka rūpintis labai skirtingų įstaigų dokumentais: tai teismai, ligoninės, švietimo įstaigos, miškų urėdijos ir pan. Todėl jos turi išmanyti ne vien savo darbo specifiką, bet ir joms priskirtų įmonių teisės aktus, nuostatus. Specialistės konsultuoja įmonių darbuotojus, rengia pažymas, tikrina, ar į archyvą pristatytiems dokumentams netrūksta parašų ir aprašų. Tuomet priimti ir sutvarkyti dokumentai keliauja į Apskaitos ir saugojimo skyrių.

Tačiau neužtenka dokumentus vien kaupti ir rūšiuoti. Kadangi Kauno apskrities archyve saugoma ir kelių šimtų metų senumo medžiaga, prireikia knygrišių, restauratorių profesionalumo. Kaip aiškino Dokumentų restauravimo poskyrio vedėjas Viktoras Kalanta, šiame padalinyje saugotiniems dokumentams gaminami specialūs aplankai, vokai, dėžės. Jaukiose dirbtuvėlėse pasirūpinama, kad archyvo medžiagą būtų galima naudoti kuo ilgiau: nuo popieriaus šalinamos įvairios dėmės, lapai pailginami, pritaikomi patogesniam kopijavimui.

Vyresnioji popieriaus restauratorė Bronislava Liaučienė atskleidė pas ją patenkančio dokumento kelionę: jei reikia, fiksuojamas rašalas, tuomet popieriaus lapai dezinfekuojami, valomi, plaunami. Neretai yrantiems dokumentams tenka pritaikyti naujus tam tikro atspalvio viršelius, padengti nuo sąvaržėlių ir segtuvų liekančias skyles. Kai kuriais atvejais, norint restauruoti kelis lapus, specialistei tenka dirbti ir kone mėnesį — visa tai tam, kad dokumentas ir vėl galėtų būti saugiai naudojamas. Taip vykdoma dar viena svarbiausių archyvo funkcijų — medžiagos saugojimas.

Sutvarkyti ir surūšiuoti dokumentai jau yra tinkami naudojimui. Už jį atsakingas Kauno apskrities archyvo Dokumentų naudojimo skyrius. Tačiau ir šio padalinio darbuotojams kyla klausimų dėl duomenų unikalumo. „Atrodytų, kuo mažiau naudosime dokumentus, tuo geriau juos išsaugosime. Tačiau jei jų nenaudojame, tai kam tada saugome?“ — apie archyvo funkcijas samprotavo skyriaus vyriausioji specialistė Vitalija Girčytė. Vis dėlto padalinys rūpinasi bendra archyvo funkcija — saugomos informacijos prieinamumu. Kaip pasakojo pašnekovė, į archyvą kreipiasi tiek įstaigos, tiek ir pavieniai piliečiai. Pastarieji dažniau domisi teisiniais ir socialiniais klausimais: nori pažymų apie sovietų atimtą nekilnojamąjį turtą, seną paveldą, informacijos apie kolūkio darbuotojų darbo patirtį. Kreipiasi ir išeivių giminaičiai, siekiantys gauti Lietuvos pilietybę. Įvairios įstaigos domisi pastatų perdavimu, atliekamais darbais. Priklausomai nuo laikotarpio, archyvas sulaukia nuo 4 iki 10 tūkstančių (taip buvo kilus nekilnojamojo turto atgavimo bumui) paklausimų per metus.

Kol pasiekia jais susidomėjusiųjų rankas, dokumentai nukeliauja ilgą kelią, yra nuolat prižiūrimi, tausojami. Juk, kaip teigia Kauno apskrities archyvo direktorius G. Dručkus, šie dokumentai — valstybės ir visos tautos istorinė atmintis. Todėl visos šios įstaigos funkcijos ir veda į bendrą darbuotojų tikslą — kaupti, saugoti ir skleisti tos atminties apraiškas tol, kol dar bus ja besidominčiųjų.

Simona Siderevičiūtė: „Ko reikės po šimto metų?“

 Lietuvos archyvams kasdien tenka susidurti su didesniais ir mažesniais iššūkiais. Dažnai jų įveikimas priklauso ne tik nuo archyvų darbuotojų sumanumo ir entuziazmo, bet ir nuo valstybės politikų sprendimų, prioritetų sudėliojimo. Archyvai sprendžia tris pagrindinius uždavinius: kokius dokumentus rinkti, kaip išsaugoti ir kaip užtikrinti jų prieinamumą visuomenei.

Kauno apskrities archyve kaupiami įvairūs administraciniai dokumentai, tačiau, be įstatymais numatytų dokumentų saugojimo, dažnai iškyla problema, kaip atrinkti, ką kaupti. Kas gali žinoti, ko reikės po šimto metų, kokia informacija tuomet bus aktuali? Todėl archyvų darbuotojams tenka užsiimti ateities spėjimu, stengtis įžvelgti, ko gali prireikti ateities kartoms, ir greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančią situaciją.

Sprendžiama ne ką mažesnė mįslė — kaip išsaugoti dokumentus? Dokumentų saugojimas vis tobulėja. Tačiau kurias naujoves taikyti? Restauratorių garbės kodeksas reikalauja, kad restauruojant dokumentas būtų išlaikytas autentiškumas. Bet dokumentai saugojami ne vien grožėjimuisi, istorijos išsaugojimui, bet ir praktiniam naudojimui, kartais šiuos dalykus sudėtinga suderinti. Į archyvus veržiasi moderniosios technologijos, pradedama kalbėti, kad visus dokumentus būtina paversti skaitmeniniu formatu ir pateikti visuomenei. Taip nebekils problemų dėl saugojimo patalpų, įvairių išlaidų ir net nebereikės dokumentų originalų. Tačiau ar tai vienintelis galimas sprendimo būdas? Kiek autentikos bus išsaugota ir kas gali numatyti tolesnius technologijų kelius, pokyčius? Originalus dokumentas teiks ne tik informaciją, bet ir visuomet turės dalelę istorijos. Juk ir Mažvydo „Katekizmą“ galime rasti elektroniniu formatu, bet kažkodėl vis lankoma ir gėrimasi senuoju, spausdintiniu.

Labai dažnai lankytojai į archyvą ateina kaip į biblioteką arba net prekybos centrą, tikėdamiesi, kad greitai ir paprastai ras juos dominančius dokumentus. Realybė ne visuomet būna tokia guodžianti. Kai kurie dokumentai išlikę tik per atsitiktinumą. Kiti, tūkstantiniai puslapių pluoštai dar iki šiol nesuklasifikuoti ir nesuvesti į katalogus, nes tam reikia ir darbuotojų, ir daug laiko. Dauguma dokumentų yra rusų, lenkų, vokiečių ar net lotynų kalbomis, todėl kai kurie skaitytojai lieka nustebę, neradę reikiamo dokumento gimtąja kalba. Jiems tenka griebtis žodynų, o kartais — net ir vyresnio amžiaus giminaičių pagalbos. Tačiau galima pasidžiaugti, kad Kauno apskrities archyvas tik modernėja, lankytojų laukiama šviesioje skaitykloje, daugėja kompiuterių, o darbuotojai imasi vis naujų iššūkių, kad padėtų skaitytojams orientuotis dokumentų labirintuose ir išsaugotų Lietuvos istorinį paveldą.

Kalbintas Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus teigė, kad jam svarbiausios yra dvi vertybės: žmonės ir dokumentai. Be jų nebeliks istorinės atminties. Tačiau kaip išsaugoti dokumentus ir su jais dirbančius žmones? Su šia užduotimi direktorius susiduria kas dieną. Vis dėlto Gintaras Dručkus išlieka optimistas: archyve saugoma daug ir senų dokumentų, nekyla jokių grėsmių jų išlikimui, vis dar yra darbuotojų, kurie darbuojasi šioje srityje, viskas modernėja, tobulėja. O geriau visuomet norisi, tokia jau žmonių prigimtis.

Lietuvos archyvų tarybos pirmininkas Jonas Vaičenonis teigė, kad dabar archyvai išgyvena sunkų laikotarpį. Pasenusią infrastruktūrą reikėtų atnaujinti, o pastatus — remontuoti ir renovuoti. Šiuo metu dauguma archyvų yra užpildyti septyniasdešimt penkiais procentais, kai kurie net visu šimtu. Kur reikės dėti saugotinus dokumentus? Todėl žvalgomasi į ploto plėtros galimybes, o jas būtina derinti su ekonomiškumu ir dokumentų saugojimo reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis pabrėžė, kad Kauno apskrities archyvas yra vienas didžiausių ir vertingiausių Lietuvoje, ir galėtų būti pavyzdys dėl puikiai atliekamo dokumentų tvarkymo ir priežiūros. Taip pat Kauno apskrities archyvo darbuotojai aktyviai imasi papildomų užduočių, siekia populiarinti ir supažindinti visuomenę su archyve atliekamais darbais, rengia parodas. Tačiau kaip ir dauguma archyvų, Kauno archyvas susiduria su bendromis problemomis: kaip suderinti sena ir nauja — senus, istorinius dokumentus ir naująsias technologijas? Deja, tai priklauso nuo sąnaudų ir išlaidų, o procesai vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Lietuvos archyvai susiduria su iššūkiais, kurių sprendimus nėra taip paprasta rasti, o pasekmės gali būti jaučiamos daugelį metų. Lietuvos istorinė atmintis, paveldas guli tūkstantiniuose dokumentų puslapiuose, ir jau dabar reikia nuspręsti, ar išlaikyti senuosius dokumentus, o gal pasitikėti naujųjų technologijų galimybėmis. Kurią istorijos dalelę kaupti? Ir kas nuspės, ko reikės ateities kartoms?

Knypava.lt